Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Karvės, jeigu čia būtent jos, — nusprendė Barbė Vigin, — turėtų stovėti vietoje ir niekur nejudėti — nė iš vietos. Ar norime, kad jos sutryptų Kūdikėlį Jėzų, ką? — Jos akyse blykstelėjo beprotiška mintis, kad sutryptas Kūdikėlis Jėzus būtų parapijiečių suprastas kaip pranašingas ženklas, tačiau Ovenas, kuris visada labai saugojosi, kad jo kas neužmintų, — o ypač dabar, kai jis paslikas ir bejėgis guli ant šieno, — pagavo Barbės mintį.

— JŪS, KARVĖS, NEUŽMIRŠKITE, KAD JUMS REIKIA MYKTI, O NE ŠLAISTYTIS APLINK.

— Aš nenoriu, kad karvės myktų ar šlaistytųsi aplink, — pasakė Barbė Vigin. — Aš noriu girdėti giedojimą ir skaitomos Biblijos žodžius. Man nereikia mykimo.

— PERNAI JŪSU KARVELIAI BURKAVO, — priminė jai Ovenas.

— Bet dabar juk turbūt ne pernai metai, — atšovė jam Barbė Vigin.

— Na gerai, gerai, — pasakė klebonas.

— GIESMĖJE PASAKYTA: „MYKIA GALVIJAI“, — tarė Ovenas.

— Gal nori, kad ir asilai žvengtų! — suriko Barbė Vigin.

— GIESMĖJE APIE ASILUS NIEKO NEPASAKYTA, — atkirto Ovenas.

— Gal mes pernelyg paraidžiui vertiname tekstą, — įsiterpė Viginas, bet aš žinojau, kad Ovenui nėra tokio dalyko, kaip „pernelyg paraidžiui“, nes tradicija jam buvo šventas dalykas.

Vis dėlto Ovenas nusileido dėl klausimo, ar galvijai turi mykti ar ne; nusprendė verčiau pakovoti dėl giesmių eilės tvarkos, nes jam visada atrodė, kad jos blogai surikiuotos. Jo manymu, beprasmiška pradėti nuo „Mes trys karaliai iš Rytų šalies“ tuo metu, kai visi stebi iš aukštybių besileidžiantį angelą su „šviesos stulpu“; juk angelas pasirodė piemenims, o ne karaliams. Geriau pradėti nuo „Mažojo Betliejaus miestelio“, kol angelas sėkmingai nusileis; angelo žinia puikiai tiks tarp antro ir trečio posmelio. Paskui, kai „šviesos stulpas“ pasitrauks nuo angelo — tikriau sakant, kai greitai kylantis angelas pasitrauks iš „šviesos stulpo“, — mes išvysime karalius. Staiga jie prieis prie nustebusių piemenų. Ir kaip tik tuo metu trenks „Mes trys karaliai“, trenks visu smarkumu!

Haroldas Krosbis, kuris dar nebuvo pabandęs skrydžio su mechanizmu, kuris pabrėžtų jo, kaip angelo, tikėtinumą, norėjo sužinoti, kur yra Ritušalė.

Niekas nesuprato jo klausimo.

— „Mes trys karaliai iš Ritušalės“, — pasakė Haroldas. — Kur yra Ritušalė?

— „MES TRYS KARALIAI IŠ RYTU ŠALIES“, — pataisė jį Ovenas. — AR SKAITYTI NEMOKI?

Haroldas Krosbis žinojo tik vieną dalyką — kad jis neskris; prisigalvos visokių klausimų, nukreips kur nors visų dėmesį, bet kokiomis priemonėmis, kokios tik šaus į galvą, vilkins laiką, kad tik Barbė Vigin jo neiškeltų.

Man — Juozapui — nereikėjo nieko daryti, nieko sakyti, nieko išmokti. Merė Betė Berd pasiūlė, kad aš, kaip paslaugus vyras, galėčiau su ja pakaitomis prižiūrėti Oveną Minį, — jeigu ir neimti ant rankų, nes Barbė Vigin audringai prieštaravo, tada bent jau, davė suprasti Betė, pamyluoti, pakutenti arba paglostyti jam galvytę.

— JOKIU KUTENIMU, — pasakė Ovenas.

— Išvis nieko! — reikalavo Barbė Vigin. — Jokių prisilietimų prie Kūdikėlio Jėzaus.

— Bet mes jo tėvai ! — paskelbė Merė Betė, nesavanaudiškai pasidalindama šiuo garbingu vardu su vargšu Juozapu.

— Mere Bete, — tarė Barbė Vigin, — jeigu tu paliesi Kūdikėlį Jėzų, aš apvilksiu tave karvės kostiumu.

Štai kodėl per mūsų repeticiją Mergelė Marija buvo pasipūtusi — kur tai matyta, kad iš motinos būtų atimtas malonumas liesti savo mažylį! Tuo tarpu Ovenas, kuris susisuko milžinišką lizdą kupetoje šieno, buvo apgaubtas tikros, abejonių nekeliančio dieviško neliečiamumo auros, kaip pranašas, kurio nekamuoja jokios abejonės.

Kažkokie nesklandumai su virvėmis išgelbėjo Haroldą Krosbį nuo pirmosios angeliško pakilimo patirties: mes pastebėjome, kad nerimaudamas dėl aukščio jis užmiršo savo visų svarbiausio pranešimo tekstą — arba gerai jo neišmoko, nes niekaip negalėjo be klaidų išstenėti: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą...

Karaliai ir piemenys nesugebėjo judėti pakankamai lėtai lydėdami „šviesos stulpą“ link altoriaus, prie kompozicijos, susidedančios iš galvijų ir Marijos su Juozapu, kurie stovėjo susigrupavę aplinkui svarbiausiąjį iš čia esančių — Kūdikėlį Jėzų, gulintį savo šieno soste; nors ir labai lėtai jie ėjo, vis tiek atsidūrė prie jaudinančios scenos daržinėje anksčiau, negu buvo sugiedotas penktasis „Mes trys karaliai iš Rytų šalies“ posmas. Čia jie turėjo palaukti, kol baigsis giesmė, ir labai nustebo, kai staiga choras perėjo prie „Nuošalios prakartėlės“.

Taigi Viginas pasiūlė praleisti penktąjį „Mes trys karaliai“ posmą, bet Ovenas pareiškė, jog tradicija tam prieštarauja. Užbaigti ketvirtuoju posmu toli gražu ne tas pats, kas penktuoju su jo aleliuja; Ovenas maldavo mus atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kas sakoma ketvirtajame posme, — juk mes tikrai nenorime priartėti prie mažojo Kristaus skambant tokiems žodžiams.

Ir jis mums labai įsijautęs pagiedojo: „KENČIANTIS, DEJUOJANTIS, KRAUJUOJANTIS, MERDINTIS ŠALTAME KAIP LEDAS KAPE“.

— Bet ten dar yra priedainis! — sušuko Barbė Vigin. „O, ŽVAIGŽDE STEBUKLINGA, TU MUMS NAKTĮ ŠVIETI“, — užgiedojo ji, bet Ovenas nepasidavė.

Klebonas patikino Oveną, kad pagal ilgametę bažnyčios tradiciją neprivalu giedoti visų kiekvienos giesmės posmų, tačiau Ovenas kažkaip mus įtikino, kad bažnyčios tradicija — nors ir kokia ji būtų ilgametė — nėra toks rimtas pagrindas, kaip parašytas žodis. Penki išspausdinti posmai reiškė, kad mes turime giedoti visus penkis.

— “KENČIANTIS, DEJUOJANTIS, KRAUJUOJANTIS, MERDINTIS ŠALTAME KAIP LEDAS KAPE“, — pakartojo jis. — SKAMBA LABAI KALĖDIŠKAI.

Merė Betė Berd visiems paskelbė, kad klausimas būtų išspręstas, jeigu jai būtų leista apdovanoti mažąjį Kristų nors trupučiu meilės, bet atrodė, kad vieninteliai klausimai, dėl kurių Barbės Vigin ir Oveno nuomonės sutapo, buvo tai, kad Merei Betei nebūtų leidžiama gniaužyti Kūdikėlio Jėzaus ir kad karvės nejudėtų.

Kai prakartėlė buvo tinkamai sustatyta ir laikas galiausiai suderintas sulig ketvirtojo „Mes trys karaliai iš Rytų šalies“ posmo pabaiga, choras užtraukė „Nuošalioj prakartėlėj“, o mes begėdiškai garbinome ir dievinome Oveną Minį.

Ko gero, „vystyklų“ klausimą tikrai reikėjo apsvarstyti. Ovenas atsisakė būti vystomas iki smakro. Jis norėjo, kad rankos liktų laisvos — galbūt, kad galėtų atremti griūvančias ant jo karves ir asilus. Taigi jis buvo apvyniotas per visą ilgį tik iki pažastų, paskui per krūtinę kryžmai ir netgi apie pečius ir kaklą — Barbė Vigin primygtinai liepė paslėpti Oveno kaklą, nes, jos žodžiais, jo Adomo obuolys atrodąs „gana brandus“. Iš tiesų taip ir buvo, jis stirksojo atsikišęs, ypač, kai Ovenas atsiguldavo; bet, jeigu jau taip, tai ir jo akys atrodė „gana brandžios“, gal dėl to, kad buvo vos išsprogusios, o gal kad žvelgė iš akiduobių kiek nerimastingai. Jo veido bruožai buvo smulkūs, bet aštrūs, nė kiek ne vaikiški — o ypač, žinoma, išryškinti akinančio „šviesos stulpo“. Po akimis juodavo ratilai, o nosis buvo per smaila kūdikiui, ir skruostikauliai atsikišę. Kodėl mes tiesiog nesuvyniojome jo į paklodę, aš nežinau. Tie „vystyklai“ buvo nelyginant sluoksnis po sluoksnio apvynioti marlės tvarsčiai, su jais jis buvo panašus į kažkokį baisų padegėlį, kuris liepsnose sumažėjo iki nenormalaus dydžio ir kurio tik veidas ir rankos liko ugnies nepaliestos, — ir „šviesos stulpas“, ir mūsų visų pagarbios povyzos aplinkui sudarė įspūdį, jog Ovenas netrukus operacinėje bus tvarstomas, o mes esame jo chirurgai ir seselės.