— TAS VAIKINAS TIKRAI PASLAPTINGAS, — sakydavo jis. — DVYLIKA PORU KOJINIU, JOKIU APATINIU, DEŠIMT PORU MARŠKINIU, DVI POROS KELNIŲ, VIENAS SPORTINIS ŠVARKAS, VIENAS KAKLARAIŠTIS, DVI LAKROSO LAZDOS, JOKIO KAMUOLIO, JOKIU MERGINU NUOTRAUKŲ, JOKIU ŠEIMOS NUOTRAUKŲ IR JOKIU BATU.
— Gal jis išvažiavo su batais, — pasaldau.
— SU VIENA PORA, — atšovė Ovenas.
— Prieš atostogas jis išsiuntė daug drabužių į valyklą, — pasiūliau.
— NIEKAS NESIUNČIA Į VALYKLĄ BATU ARBA ŠEIMOS NUOTRAUKŲ, — atsakė Ovenas. — TIKRA MĮSLĖ.
Mes sužinojome, kur ieškoti erotinių žurnalų ar nešvankių nuotraukų: tarp čiužinio ir spyruoklių. Nuo kai kurių iš jų Oveną KRĖTĖ ŠIURPAS. Tais laikais tokios nuotraukos būdavo arba apmaudžiai neryškios, arba graudžiai dorovingos; tokie būdavo kalendoriai su maudymosi kostiumėliais. Tuo tarpu nuotraukos iš didesnį nerimą keliančiųjų kategorijos atrodė fotografuotos vaikų iš važiuojančio automobilio; moterys tarsi sustingusios judesyje, o ne pozuojančios, tarsi būtų dariusios ką nors bjauraus, kai jas užklupo fotoaparatas. Pačios pozos irgi buvo nesuprantamos — pavyzdžiui, moteris pasilenkusi virš vyro neaišku kokiu tikslu, lyg norėtų išniekinti visiškai bejėgį lavoną. O moterų lytinius organus dažnai užstodavo gaktos plaukai — kai kurių gaktos buvo taip baisiai apžėlusios, kad nei Ovenas, nei aš neįsivaizdavome, kad taip gali būti, — speneliai buvo cenzorių užtušuoti juodais brūkšniais. Iš pradžių pamanėme, kad tie brūkšniai tai kažkokie kankinimo instrumentai — jie pasirodė mums dar grėsmingesni negu tikra nuogybė. Nuogybė iš tiesų atrodė grėsmingai — didžia dalimi dėl to, kad moterys nebuvo gražios; antraip sunerimę, nesišypsantys jų veidai nebūtų taip negailestingai smerkę savo pačių apsinuoginimo.
Dauguma nuotraukų ir žurnalų buvo apgadinti nuo berniukų gulėjimo ant jų ir brūžinimo į metalines aprūdijusias spyruokles; pačių moterų kūnai dažnai būdavo pažymėti spiralės pavidalo tatuiruote, tarsi senos spyruoklės būtų įspaudusios juose tamsią slūgstančio geismo kreivę. Savaime suprantama, jog pornografinės nuotraukos pakeisdavo Oveno nuomonę į blogą apie to kambario gyventoją; kai užsimerkęs gulėdamas ant lovos jis pagaliau iškvėpdavo ilgai laikytą orą, sakydavo taip:
— NELAIMINGAS. KAS PRIPIEŠIA MOTINAI ŪSUS IR MĖTO STRĖLES Į TĖVO NUOTRAUKĄ? KAS EINA GULTI GALVODAMAS, KAIP TAI DAROMA SU VOKIEČIU AVIGANIAIS? IR KAM TAS ŠUNS PASAITAS SPINTOJE? IR ANTKAKLIS NUO BLUSU STALO STALČIUJE? JUK BENDRABUTYJE NEGALIMA LAIKYTI NAMINIU GYVŪNU, TIESA?
— Gal jo šunį šią vasarą suvažinėjo, — pasakiau. — Ir jis pasiliko pasaitėlį ir antkaklį.
— KURGI NE, — atsakė Ovenas. — O ŠUNĮ TURBŪT TĖVAS SUVAŽINĖJO? O MOTINA TURBŪT DARĖ TAI SU ŠUNIMI?
— Tai tik daiktai, — pasakiau. — O iš tikrųjų tai ką mes galime žinoti apie tą vaikiną, kuris čia gyvena?
— NELAIMINGAS, — pasakė Ovenas.
Visą popietę mes apžiūrinėjome vien ketvirtojo aukšto kambarius. Oveno paieškų metodai buvo tokie sistemingi, jis taip rūpestingai padėdavo viską atgal iš kur paėmęs, lyg tie Greivsendo akademijos berniukai būtų buvę labai panašūs į jį patį. Tarsi juose viskas būtų tyčia tam tikra tvarka sudėliota, kaip ir paties Oveno kambaryje, kuris buvo kaip muziejus. Tuose kambariuose jis elgėsi taip, lyg būtų koks šventasis, ieškantis senovinės katedros, — tarsi būtų galėjęs įspėti čia kažkokį seniai pamirštą ir drauge šventą tikslą.
Keletą gyventojų jis pavadino laimingais. Tie keletas, Oveno manymu, buvo tie, kurių drabužių spintų veidrodžiai buvo apkabinėti šeimos ir tikrų merginų nuotraukomis (ten galėjo būti ir seserys). Kalendorių su maudymosi kostiumėliais turėtojai dar galėjo būti laimingi arba santykinai laimingi, tačiau berniukai, išsikarpę apatinių rūbų ir korsetų modelių nuotraukas iš „Sear“ katalogo, buvo nelaimingi, geriausiu atveju iš dalies, o tie, kurie slėpė nuogų moterų nuotraukas, nebeturėjo jokios vilties. Kuo labiau moteris apžėlusi, tuo berniukas nelaimingesnis; kuo smarkiau speneliai užteplioti cenzoriaus pieštuku, tuo šeimininko gyvenimas liūdnesnis.
— KAIP TU GALI BŪTI LAIMINGAS, JEIGU VISĄ LAIKĄ GALVOJI TIK APIE TAI? — paklausė Ovenas.
Gal tie kambariai Ovenui tiesiog pasirodė daug vienodesni ir ne tokie įdomūs, kaip jis tikėjosi, — ne veltui jie laikomi vienuoliškomis čia laikiną prieglobstį turinčių mokinių celėmis; kažkokia tarpinė vieta tarp namų lizdelio ir viešbučio kambario; tai nebuvo natūralus būstas, ir mes tenai radome netvarką ir liūdną vienodumą. Netgi sporto ir kino žvaigždžių nuotraukos, einant iš vieno kambario į kitą, buvo tos pačios; ir visi berniukai turėjo labai panašių nuotraukų, kuriose buvo tai, ko ilgimasi iš namų gyvenimo: automobilis, kuriame berniukas išdidžiai sėdi prie vairo (Greivsendo bendrabučio gyventojams buvo draudžiama vairuoti ar net važiuoti automobiliu), lygut lygutėlė veja prie namo, ar net momentinė, ir tokia asmeniška nuotrauka — neatpažįstama figūra, nugara į mus, šasteli į šoną nuo fotoaparato, — kad jos turinys giliai pasislėpęs to asmens atmintyje. Tų kambarių įspūdis su tokiu siaubingai panašiu kiekvieno berniuko namų ilgesiu ir netvarka ruošiantis kelionei buvo būtent tai, ką Ovenas turėjo galvoje, kai sakė mano motinai, kad bendrabučiai yra BLOGI.
Po jos mirties Ovenas užsiminė, kad didžiausio stimulo, skatinusio jį lankyti Greivsendo akademiją — tai buvo primygtinis mano mamos reikalavimas, — nebeliko. Pamatę tuos kambarius įsivaizdavome, kokie ir mes galėtume tapti, — jeigu ir negyventume bendrabutyje (nes aš toliau likčiau su Danu ir su senele, o Ovenas gyventų namuose), mes vis tiek slėptume tokias paslaptis, tokį sunkiai suvaldomą pakrikimą, netgi tokius geidulius, kaip tie vargšai Voterhauzo bendrabučio gyventojai. Tai buvo mūsų artimiausios ateities gyvenimas — štai ko mes ieškojome naršydami tuos kambarius, todėl Ovenas gudriai pasielgė, kad neleido mums skubėti.
Trečiojo aukšto kambaryje Ovenas aptiko profilaktinių priemonių; visi jas vadino „sargiais“, tačiau Greivsende, Naujajame Hampšyre, mes vadinome juos „vabzdžiaskūriais“. Nežinau, kaip tas žodis atsirado; formaliai „vabzdžiaskūris“ reiškė naudotą prezervatyvą, o jeigu dar tiksliau — rastą stovėjimo aikštelėje arba išmestą jūros į krantą, arba plaukiojantį įvažiuojamojo kino pisuare; manau, kad tiktai tokie buvo autentiški „vabzdžiaskūriai“; seni ir ne kartą dėvėti prezervatyvai, kurie bado akis viešose vietose.
Taigi trečiojo aukšto kambaryje, kur gyveno vyresniųjų klasių mokinys Poteris — Dano globotinis, — Ovenas rado pustuzinį ar daugiau sargių folijos paketėliuose, ne taip jau gudriai paslėptų stalčiuje tarp kojinių.
— VABZDŽIASKURIAI! — suriko jis paskleisdamas juos ant grindų; stovėjome nesiryždami prieiti. Mes dar nebuvome matę sargių su vaistinės įpakavimu.
— Čia tikrai jie? — paklausiau Oveno.
— NAUJUTĖLIAI VABZDŽIASKŪRIAI, — pasakė man Ovenas. — KATALIKAI JUOS DRAUDŽIA, — pridūrė. — KATALIKAI NEPRITARIA GIMIMU KONTROLEI.
— Kodėl?
— NESVARBU, — atsakė Ovenas. — AŠ DAUGIAU NIEKO BENDRO SU KATALIKAIS NETURIU.
— Teisingai, — atsakiau.
Mums rūpėjo, ar Poteris žino, kiek tiksliai vabzdžiaskūrių jis turi savo kojinių stalčiuje, — ar jis pastebės, jeigu mes vieną paketėlį atplėšime ir vieną vabzdžiaskūrį apžiūrėsime, o po to jau, aišku, nebekišime jo atgal; turėsime išmesti. Ar Poteris jo pasigestų? Štai koks buvo klausimas. Ovenas nusprendė, jog į tą klausimą atsakys tyrimas, ar bendrabučio gyventojas Poteris yra tvarkingas. Ar visi jo apatiniai rūbai tame pačiame stalčiuje, ar sportiniai marškinėliai guli sulankstyti, ar batai spintoje išrikiuoti eile, ar švarkai, marškiniai ir kelnės kabo atskirai, ar pakabai atsukti į tą pačią pusę, ar jis laiko savo pieštukus ir rašiklius kartu, ar sąvaržėlės sudėtos į dėžutę, ar tik viena dantų pastos tūbelė pradėta, ar jo skutimosi peiliukai saugiai padėti, ar jis pasikabina kaklaraiščius, ar meta juos bet kur? Ir ar jis tuos vabzdžiaskūrius naudoja, ar tik laiko pasirodymui?
Читать дальше