Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pono Pibodžio reakcija buvo tarytum nusižiūrėta iš ponios Volker.

— Vanai Arsdeili! — suriko jis. — Išlįsk iš vamzdžio! Suimk save į rankas, vaikine! Atsistok ant grindų!

Jam net nesisapnavo, vargšeliui Pibodžiui, kad Vaną Arsdeilį už kulkšnių laikė du sužvėrėję Greivsendo futbolo komandos puolėjai; jie kasdien kankindavo Vaną Arsdeilį.

Taigi ponas Pibodis išvažiavo namo pas tėvus, ir antrasis aukštas liko be mokytojų; fizinio lavinimo fanatikas ponas Tiubiularis taip pat išvažiavo švęsti Kalėdų. Jis buvo taip pat viengungis ir būtinai reikalavo ketvirto aukšto — sveikatos labui; tikino, kad bėgti laiptais į viršų jam grynas malonumas. Jį lankydavo moterys; kai jos vilkėdavo sukneles arba sijonus, berniukams patikdavo iš apačios stebėti jas lipančias aukštyn ir žemyn. Tomis naktimis, kai būdavo jo eilė budėti bendrabutyje, berniukai elgdavosi labai gražiai. Ponas Tiubiularis buvo tylus, greitas ir mėgdavo sučiupti berniukus „nusikaltimo vietoje“ — bet kokio nusikaltimo: besitaškančius skutimosi putomis, berūkančius kambariuose, netgi besimasturbuojančius. Kiekviename aukšte buvo bendras rūkymui skirtas kambarys, vadinamasis „bykų“ kambarys; tačiau rūkyti bendrabučio kambariuose buvo draudžiama — kaip buvo draudžiamas bet koks seksas, bet koks alkoholis ir bet kokie vaistai, kurių neišrašė akademijos gydytojas. Danas sakė, kad per Kalėdas ponas Tiubiularis dalyvaus kažkokiose atletikos varžybose — tiksliau sakant, penkiakovėje, žiauriausiose žiemos rungtyse, „žiemkovėje“, kaip jas vadino pats Tiubiularis. Danas Nidemas nemėgo naujadarų ir labai įsikarščiavo bepasakodamas, kokiose žiemos atletikos rungtyse ponas Tiubiularis dalyvauja; sporto fanatikas išvyko lyg į Aliaską, lyg į Minesotą.

Pasakodamas apie pono Tiubiulario penkiakovę, arba jo „žiemkovę“, Danas norėjo mus palinksminti.

— Pirmoji rungtis, — tarė Danas Nidemas, — yra kažkokia praktiška, kaip malkų kapojimas, — jeigu kirvį sulaužei, taškų negausi. Paskui turi bėgti dešimt mylių per gilų sniegą arba trisdešimt mylių su sniegbačiais. Tada prasikerti lede eketę ir nepaleisdamas kirvio plauki po užšalusio ežero ledu iki kito kranto, o tenai vėl prasikirtęs eketę išlendi. Tada pasistatai iglu — kad sušiltum. Po to seka važiavimas šunų traukiamomis rogėmis. Keliauji pėsčiomis su tais šunimis nuo Ankoridžo iki Čikagos. Tada pasistatai dar vieną iglu — pailsėti.

— TAI JAU ŠEŠIOS RUNGTYS, — tarė Ovenas. — PENKIAKOVĖJE YRA TIK PENKIOS.

— Tada nereikia antro iglu, — pasakė Danas Nidemas.

— ĮDOMU, KĄ PONAS TIUBIULARIS DARO NAUJUJU METU IŠVAKARĖSE, — pasakė Ovenas.

— Spaudžia morkų sultis, — pasakė Danas įsipildamas dar viskio. — Ponas Tiubiularis pats spaudžia morkų sultis.

Šiaip ar taip, ponas Tiubiularis buvo išvykęs. Kai Danas po pietų išėjo iš bendrabučio, visi trys viršutiniai aukštai atsidūrė visiškoje mūsų valdžioje. Pirmame aukšte buvo tik Brinker-Smitai, bet jie mums nekliudo, jeigu mes netriukšmaujame. Jauna britų pora Brinker-Smitai neseniai susilaukė dvynukų. Jie buvo visa galva panirę — ir dažniausiai džiaugsmingai — į rūpesčius, kaip išgyventi su dvynukais. Ponas Brinker-Smitas, kuris buvo biologas, įsivaizdavo esąs dar ir išradėjas; jis išrado dviejų sėdynių aukštą vaikišką kėdutę, dviejų sėdynių vaikštynę, dviejų sėdynių sūpuokles — pastarosios kabėjo tarpduryje, kuriose dvynukai galėjo kyburiuoti kaip beždžionės ant vijoklių, pakankamai arti vienas kito, kad galėtų rauti vienas kitam plaukus. Aukštoje kėdutėje su dviem sėdynėmis jie galėjo svaidyti maistą vienas kitam į veidą, todėl ponas Brinker-Smitas sugalvojo padaryti tarp jų sienelę — tokio aukštumo, kad nepermestų maisto. Tačiau dvynukai pasibelsdavo į sienelę ir, įsitikinę, kad kitas tikrai yra anapus, tepliodavo maistą ant jos — savotiškas piešimas pirštais, ikirašmeninis bendravimas tarp brolio ir sesers. Ponui Brinker-Smitui jo dvynukų sugebėjimas sugadinti visus jo išradimus atrodė „žavingas“; jis buvo tikras mokslininkas — nepasiteisinę eksperimentai jam buvo įdomūs tiek pat, kiek ir jo pasiekimai, ir jis buvo kupinas ryžto žengti į priekį ir, dvynukų įkvėptas, kurti vis daugiau ir daugiau naujovių.

Tuo tarpu ponia Brinker-Smit atrodė kiek pavargusi. Ji buvo per daug graži moteris, kad atrodytų sunykusi; jos išsekimas nuo dvynukų, drauge su pono Brinker-Smito išradimais gyvenimui su jais pagerinti, pasireiškė tokiais ryškiais išsiblaškymo priepuoliais, jog mudu su Danu įtarėme, kad ji pasidarė lunatikė. Ji iš tikrųjų mūsų nepastebėdavo. Jos vardas buvo Džindžer, kuris labai tiko prie jos mielų strazdanų ir rusvų plaukų; ji buvo Greivsendo berniukų geidulingų fantazijų objektas — tiek prieš man ateinant į akademiją, tiek po jos, — o kadangi Greivsendo berniukai jautė poreikį mėgautis geidulingomis fantazijomis, tai, manau, kad Džindžer Brinker-Smit buvo jų seksualinis objektas ir tuomet, kai buvo nėščia. Tačiau Ovenui ir man — per 1953-iųjų Kalėdas — ponios Brinker-Smit išvaizda nebuvo labai viliojanti; atrodė, kad ji miega su drabužiais, ir, esu tikras, kad taip ir buvo, ir jos legendinis masinantis žavesys buvo visiškai paslėptas ilgų dukslių palaidinių, — nes tokie drabužiai, be abejonės, padėdavo mikliau atsisegti liemenėlę maitinimui. Pagal europietišką tradiciją, kuri kažkodėl sutvirtėjo pasiekusi Naująjį Hampšyrą, ji buvo pasirengusi žindyti dvynukus, kol jie pradės eiti į mokyklą.

Brinker-Smitai buvo tikri žindymo asai — apie tai liudijo tas faktas, jog ponas Brinker-Smitas panaudodavo žmoną kaip pagalbinę mokymo priemonę per savo biologijos pamokas. Mokinių mėgstamas mokytojas, besilaikantis liberalių mokymo metodų, kuriuos ne visada palaikė labiau atsilikę Greivsendo mokytojai, džiaugdavosi radęs progą suteikti savo pamokoms „gyvybės“, kaip jis sakydavo. Tam skirti būdavo ir stulbinantys Džindžer Brinker-Smit dvynukų žindymo spektakliai, patirtis, kuri, deja, buvo tuščiai iššvaistyta biologijos mokiniams ta prasme, kad tuo metu mudu su Ovenu dar nebuvome įstoję į akademiją.

Šiaip ar taip, vaikščiodami su Ovenu po pirmojo aukšto berniukų kambarius Voterhauzo bendrabutyje, nebijojome, kad Brinker-Smitai mums trukdys; atvirai kalbant, mes jautėmės nusivylę, kad beveik nesusitikome su Brinker-Smitais per šias Kalėdas, — argi nebuvome nusipelnę nors trumpam pamatyti žindančią Džindžer Brinker-Smit? Neva atsitiktinai mes netgi slampinėjome po pirmąjį aukštą, puoselėdami menką viltį, kad ponas Brinker-Smitas atidarys savo buto duris, pamatys čia stovinčius Oveną ir mane, aiškiai neužsiėmusius jokia auklėjamąja veikla, ir pakvies mus į vidų, kad mes pažiūrėtume, kaip jo žmona maitina dvynukus. Deja, jis to nepadarė.

Vieną žvarbią dieną mudu su Ovenu lydėjome ponią Brinker-Smit į turgų, paeiliui stumdami suvystytus dvynukus dviviečiame vežimėlyje — ir netgi sunešėme produktus jai į butą po kelionės tokiu atšiauriu oru, kurį galima būtų vertinti kaip penktąją pono Tiubiulario penkiakovės rungtį. Bet ar ryžosi ponia Brinker-Smit ištraukti savo krūtis ir mums matant pamaitinti dvynukus? Deja, nesiryžo.

Taigi mudviem su Ovenu neliko nieko daugiau, kaip tik pasidomėti, ką savo kambariuose laiko Greivsendo berniukai, išvykę Kalėdoms namo. Dano Nidemo visraktį nusikabinome nuo kablio virtuvėje prie stiklainių atidarytuvo; apžiūrą pradėjome nuo ketvirto aukšto. Ovenui toks detektyvų darbas baisiai patiko; jis įeidavo į kiekvieną kambarį taip, lyg jo gyventojas būtų ne išvažiavęs namo Kalėdoms, bet tūnotų po lova ar spintoje — su kirviu rankoje. Jis visai neskubėjo — netgi neįdomiausiame kambaryje. Išvartydavo kiekvieną stalčių, apžiūrėdavo kiekvieną drabužį, pasėdėdavo ant kiekvienos kėdės, pagulėdavo kiekvienoje lovoje — tai būdavo paskutinis jo veiksmas kiekviename iš kambarių; atsigula ant lovos, užsimerkia ir guli nekvėpuodamas. Tiktai vėl pradėjęs normaliai kvėpuoti jis paskelbdavo savo nuomonę apie kambario gyventoją — ar jis patenkintas, ar ne, kad studijuoja akademijoje; ar galbūt sielvartauja dėl kokių nors įvykių namuose arba praeityje. Ovenas visada prisipažindavo, jeigu koks nors gyventojas jam likdavo nesuprantamas.