Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— ATVAŽIAVOME PAIMTI MANEKENO, DANAI, — pasakė Ovenas iš karto eidamas prie reikalo.

— Manekeno? — paklausė Danas.

— JUK NEŽIŪRĖSITE VISĄ LAIKĄ Į TĄ MANEKENĄ, — pasakė jam Ovenas. Jis nužygiavo į svetainę, kur siuvėjo manekenas kaip sargybinis stovėjo prie mamos siuvimo mašinos; keletas naujų atraižų tebebuvo išdėliota ant valgomojo stalo; naujo modelio iškarpa buvo tvirtai prispausta prie stalo dvejomis žirklėmis. Tačiau manekenas nebuvo naujai aprengtas. Ant jo buvo mamos nekenčiama raudonoji suknelė. Paskutinį kartą manekeną buvo apvilkęs Ovenas; šį kartą jis buvo pritaikęs platų juodą diržą — vieną iš mamos mėgstamiausių — mėgindamas padaryti suknelę labiau viliojančią.

Jis nusegė diržą ir padėjo jį ant stalo — tarsi Danas būtų galėjęs tuo diržu pasinaudoti! — ir pakėlė manekeną už šlaunų. Kai jie stovėdavo šalia, Oveno galva siekdavo manekeno krūtis; kai jis jį pakėlė, krūtys atsidūrė virš galvos — rodydamos kelią.

— JŪSU VALIA, DANAI, — pasakė jam Ovenas, — BET KAM VISĄ LAIKĄ ŽIŪRĖTI Į MANEKENĄ IR JAUSTIS DAR NELAIMINGESNIAM?

— Gerai, — sutiko Danas; jis dar kartą gurkštelėjo iš taurės viskio. — Ačiū, Ovenai, — pridūrė, bet Ovenas jau drožė pro duris.

— Eikite, — pasakė Danas man su Estera, ir mes nusekėme paskui Oveną.

Sėdėdami ant platformos mes pralėkėme Korto gatvę ir visą Paino gatvę, o medžių sakos lingavo mums virš galvų ir granito dulkės čaižė veidus. Ovenas pabarbeno į kabinos stogą. „GREIČIAU!“ — suriko jis tėvui, ir ponas Minis padidino greitį.

Kai jau buvome Frant gatvėje ir ponas Minis pradėjo stabdyti, Estera pareiškė:

— Galėčiau visą naktį taip važinėti. Į pajūrį ir atgal. Taip gera. Vienintelis būdas atsivėsinti.

Ovenas vėl pabarbeno į kabiną.

— VAŽIUOK Į PAJŪRĮ! — šūktelėjo. — IKI MAŽOJO ŠERNO GALVOS IR ATGAL!

Ir mes nuvažiavome. Tik kartą, važiuojant tuščiu keliu į Rajį, Ovenas sušuko:

— GREIČIAU!

Lėkte lėkėme kokias aštuonias ar dešimt mylių; netrukus granito dulkes nuo priekabos platformos nupustė vėjas, ir veidus mums dilgčiojo tik retsykiais pasitaikantys vabzdžiai. Esteros plaukai stovėjo piestu. Vėjas taip plakė mus, kad buvo neįmanoma susišnekėti. Prakaitas čia pat nudžiūdavo; ašaros taip pat. Raudona mamos suknelė ant manekeno nuo vėjo čia išsipūsdavo, čia prisiplodavo; Ovenas sėdėjo atsirėmęs nugara į kabiną ir pasiguldęs manekeną sau ant kelių — tarsi du nelabai sėkmingo levitacijos eksperimento dalyviai.

Pajūryje, prie Mažojo Šerno Galvos, mes nusiavėme batus ir įbridome į vandenį, o Minis kantriai laukė — neišjungdamas variklio. Ovenas visą laiką nešė manekeną ant rankų, stengdamais toli nebristi, tad raudonoji suknelė nė kiek nesušlapo.

— AŠ PASIIMSIU MANEKENĄ PAS SAVE, — pasakė jis. — TAVO SENELĖ IRGI NENORĖS JO MATYTI — JAU NEKALBANT APIE TAVE, — pridūrė jis.

— Ir nekalbant apie tave, — pridūrė Estera, bet Ovenas jos nepaisė ir aukštai keldamas kojas brido per bangas.

Kai ponas Minis išleido mudu su Estera prie namų Frant gatvėje, visuose namuose pirmųjų aukštų langai jau buvo tamsūs — išskyrus senelės namą, — bet antrame aukšte kai kur dar degė šviesos — gulėdami lovose žmonės skaitė. Itin tvankiomis naktimis ponas Fišas miegodavo hamake savo tinklinėje verandoje, taigi mudu su Estera pusbalsiu atsisveikinome su Ovenu ir jo tėvai; Ovenas paprašė tėvo nevažiuoti prie pat namo. Kadangi manekenas netilpo į kabiną — jo negalima buvo sulenkti, — todėl, sunkvežimiui pajudėjus, Ovenas stovėjo ant platformos apkabinęs jį per klubus. Kita ranka jis buvo stipriai įsikibęs į krovinių grandinę — ja buvo tvirtinami bordiūrų akmenys arba monumentai.

Jeigu ponas Fišas būtų gulėjęs savo hamake ir tuo metu atsibudęs, tai būtų pamatęs nepamirštamą vaizdą, pralekiantį po Frant gatvės žibintais. Tamsus gremėzdiškas sunkvežimis, dardantis į tamsą, ir moteris raudona suknele — begalvė nuostabios figūros moteris, bet be rankų, — kurią per klubus apkabinęs laiko prie grandinės pririštas vaikas ar neūžauga.

— Tikiuosi, tu žinai, kad jis pamišęs, — pavargusiu balsu pasakė Estera.

Tačiau aš žiūrėjau į tą išvykstančio Oveno paveikslą su nuostaba: jis sugebėjo sudiriguoti mano gedėjimą motinos laidotuvių vakarą. Ir, kaip tas mano šarvuočio letenas, pasiėmė tai, ko jam reikia — šį kartą mano mamos antrininkę, jos drovų siuvėjo manekeną, apvilktą ta nemėgstama suknele. Vėliau aš pagalvojau, kad Ovenas turbūt žinojo, jog manekenas yra svarbus; matyt, numatė, jog ir nemėgstama suknelė galėjo būti naudojama, — kad ji svarbi. Bet tada, tą naktį, aš buvau linkęs sutikti su Estera; maniau, kad raudonoji suknelė buvo tiesiog Ovenui kaip talismanas — amuletas apsisaugoti nuo piktų neva jo regėto angelo kerų. Tada aš dar netikėjau angelais.

1987-ųjų vasario 1-oji, Torontas — ketvirtasis sekmadienis po Trijų Karalių. Dabar aš jau tikiu angelais. Jokiu būdu netvirtinu, jog tai privalumas; pavyzdžiui, tai nė kiek man nepadėjo per vakarykščius parapijos valdybos rinkimus — aš netgi nebuvau pasiūlytas kandidatu. Aš tiek kartų buvau išrinktas bažnyčios tarnautoju, tiek metų iš eilės, kad negaliu skųstis; matyt, mano bičiuliai parapijiečiai manė padarysią man paslaugą — leisią metus pailsėti. Tikrai, aš buvau nominuotas bažnyčios seniūnu ar seniūno pavaduotoju. Sutinku, aš pavargau. Padariau daugiau, negu man priklausė Malonės bažnyčios labui. Aš nustebau, kad nebuvau pasiūlytas nė vienai pareigybei; bent jau iš mandagumo, jeigu ne pripažįstant mano ištikimybę ir pasiaukojimą — aš maniau, kad bent kažkokiai pareigybei aš turėjau būti pasiūlytas. Neturėjau leisti, kad įžeidimas — jeigu tai buvo įžeidimas — atitrauktų mane nuo sekmadieninių mišių; tai negerai. Kažkada prie kanauninko Kempbelo buvau bažnyčios seniūnas — dar kai Kempbelas buvo mūsų klebonas; kai jis dar buvo gyvas, vis dėlto tada su manimi buvo truputėlį geriau elgiamasi. Bet nuo tada, kai klebonu tapo kanauninkas Mekis, aš tik kartą buvau bažnyčios seniūno pavaduotoju ir taip pat parapijiečių seniūnu. O vienus metus buvau bažnyčios seniūno padėjėjų pirmininku, taip pat parapijos tarybos pirmininku. Tai ne kanauninko Mekio kaltė, kad jis niekada man neatstos kanauninko Kempbelo; kanauninkas Mekis yra šiltas ir malonus — ir jo plepumas manęs nežeidžia. Tiesiog kanauninkas Kempbelas buvo ypatingas žmogus, ir tos dienos buvo taip pat ypatingos.

Man nederėtų svarstyti tokio kvailo dalyko kaip kasmetiniai parapijos tarnautojų paskyrimai; juolab neturiu leisti, kad tokios mintys atitrauktų mane nuo Eucharistijos giesmių ir pamokslo.

Vizituojantis pamokslininkas irgi mane išblaškė. Kanauninkas Mekis mėgsta kviestis kunigus pamokslams — tai leidžia pailsėti nuo kanauninkiško čiulbėjimo, — bet šiandieninis, tas buvo kaip koks „reformuotas“ anglikonas, ir jo tezė skambėjo maždaug taip, kad viskas, kas iš pradžių atrodo kitoniška, iš tikrųjų yra tas pats. Iškart pagalvojau — įdomu, ką apie tai pasakytų Ovenas Minis.

Pagal protestantų tradiciją, mes atsigręžiame į Bibliją tuomet, kai ieškome atsakymo, tikėdamiesi jį tenai rasti. Bet šiandien netgi Biblija man nepadėjo susikaupti. Nes ketvirtąjį sekmadienį po Trijų Karalių kanauninkas Mekis pasirinko Matą — tuos kankinančius palaiminimus; bent jau jie visada kankindavo mane ir Oveną.

Palaiminti turintys vargdienio dvasią:

Jų yr a dangaus karalystė.

Taip sunku įsivaizduoti, kad „turintys vargdienio dvasią“ galėtų taip daug pasiekti.