Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tą dieną bažnyčioje irgi galėjai girdėti tuos batus girgždant prie durų, tarsi jis būtų laukęs, kad pavogtasis kamuoliukas iššoks iš nusikaltėlio kišenės ir nuriedės per tamsiai raudoną kilimą neginčijamai įrodydamas kaltę. Mat policijos viršininkui Paikui mano motiną užmušusio kamuoliuko vagystė buvo kur kas rimtesnis nusikaltimas negu vien tik baudžiamasis nusižengimas; mažų mažiausiai tai buvo sunkaus nusikaltėlio darbas. Tai, kad mano vargšė mama buvo užmušta tuo kamuoliuku, viršininko Paiko, atrodo, nedomino; tai, kad vargšas Ovenas Minis atmušė kamuoliuką, policijos viršininkui jau buvo kiek įdomiau, — bet tik todėl, kad tas faktas sudarė prielaidą, jog Ovenas turėjo motyvą pasiimti kalbamąjį kamuoliuką. Štai kodėl mūsų policijos viršininkas kreipė savo žvilgsnį anaiptol ne į uždengtą mano motinos karstą; ir nerodė ypatingo susidomėjimo buvusiu oreiviu kapitonu Viginu, nepaisė priblokšto pastoriaus Merilio mikčiojimo. Greičiau skvarbus mūsų policijos viršininko žvilgsnis buvo įsmeigtas į Oveno Minio, netvirtai sėdinčio ant šešių ar septynių Maldininko giesmynų, pakaušį; jis sėdėjo kiek įmanoma arčiau mūsų šeimos klauptų; sėdėjo ten pat, kur ir per motinos vestuves — už Istmenų šeimos, tiesiai už nugaros dėdei Alfredui. Šį kartą Simonas nebelaidė juokelių, kaip čia nedera tamsiai mėlynas mokyklinis Oveno kostiumas — mažytė jo tėvo kostiumo kopija. Granitinis ponas Minis sunkiai sėdėjo šalia Oveno.

— „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, — pasakė Viešpats, — pacitavo kunigas Dadlis Viginas. — Palaiminti mirusieji Viešpatyje.“

— „O Dieve, kurio malonės nesuskaičiuojamos, — prabilo kunigas Luisas Merilis. — Priimk mūsų maldas už savo tarnaitę Tabi ir atverk jai duris į šviesos ir džiaugsmo karaliją, kartu su tavo šventaisiais.“

Blausioje Herdo bažnyčios šviesoje tiktai Lidijos invalido vežimėlis blizgėjo — šoninėje navoje, šalia senelės klaupto, kuriame Harietė Vilrait sėdėjo viena. Mudu su Danu sėdėjome jai už nugaros. Istmenai už mūsų.

Kunigas kapitonas Viginas priminė Korintiečius — „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“, — ir čia Danas pravirko.

Klebonas kaip visada norėdamas nušviesti tikėjimą kaip kovą, pasitelkė Izaiją: „Jis visiems laikams sunaikins mirtį!“ Dabar išgirdau, kaip teta Marta prisidėjo prie Dano; bet jiedu nė iš tolo neprilygo ponui Čikeringui, kuris pradėjo ašaroti anksčiau, negu dvasiškieji tėvai ėmė skaityti Senojo ir Naujojo Testamento ištraukas.

Pastorius Merilis bemikčiodamas priėjo iki Raudų: „Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia“.

Paskui mes buvome palydėti per dvidešimt trečiąją psalmę, tarsi Greivsende būtų nors viena dūšia, kuri jos nemokėtų atmintinai: „Viešpats yra mano Ganytojas, — man nieko netrūksta“, — ir taip toliau. Kai mes priėjome prie tos vietos, kur sakoma: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus“, — aš išgirdau Oveno balsą, kuris nustelbė visus kitus.

Kai klebonas pasakė: „Viešpats pakelia gyvenimo palaužtuosius“, jau ėmiau baimintis, kokiu gi tada balsu Ovenas skaitys paskutiniąją giesmę; aš žinojau, kad jis ją mėgsta.

Kai pastorius pasakė: „Padėk mums mūsų maldoje, tarp viso to, ko mes nesuprantame“, — aš jau niūniavau giesmę, stengdamasis — iš anksto — užgožti Oveno balsą.

O kai kunigas Merilis išmikčiojo unisonu su kunigu Viginu: „Leisk mums atiduoti Tabitą Tavo begalinės meilės globon“, supratau, kad valanda išmušė; įmanydamas būčiau užsikimšęs ausis.

Ką dar mes galime giedoti per anksti mirusiam žmogui, ką dar, jeigu ne tas įsimenančias eiles, kurias Maldininko giesmynas apibūdina kaip geriausią iš „dangun žengimo ir viešpatavimo“ giesmių— populiariąją, vargonus užgožiančią „Tepuošia galvą jam daugybė diademų“?

Nes kada, jeigu ne mylimam artimajam mirus, mums labiausiai norisi girdėti apie prisikėlimą, apie amžinąjį gyvenimą — apie tą, kuris prisikėlė?

Tepuošia galvą jam daugybė diademų, lyg avinėlio,

gulinčio prie sosto, nekaltybė.

Klausykit! Dangiška giesmė išsklaido tylą ir tamsybes!

Pabusk, dvasia, ir garbink tą, kurs dėl tavęs nuėjo kryžiaus kelią,

Ir sveikink savo neprilygstamą visų laikų karalių.

Tebus jisai karalius meilės, pažvelkite, jo šonas ir delnai

Paženklinti žaizdom , kurios jo šlovę garsins amžinai ,

Net angelai šiam vaizdui neįstengtų likti abejingi,

Tačiau jisai liepsningą savo žvilgsnį kreipia žemėn slėpiningon.

Tačiau trečiasis posmas labiausiai įkvėpė Oveną:

TEBUS JISAI GYVENIMO KARALIUS, MIRTĮ NUGALĖJĘS.

IR KOVOJE UŽ MŪSU SIELAS PERGALĘ LAIMĖJĘS,

GIESME PAŠLOVINKIME TĄ, KURIS NUMIRĘS

PRISIKĖLĖ IR PAKILO Į AUKŠTYBES,

GYVENIMAS JO IR MIRTIS ATVĖRĖ KELIĄ AMŽINYBĖN.

Netgi vėliau, kapinėse, aš girdėjau siaubingą Oveno balsą, kai klebonas Viginas tarė: „Gyvenimo žydėjime mes žengiame į mirtį“. Bet atrodė, kad Ovenas vis dar niūniuoja „Tepuošia galvą jam daugybė diademų“, nes aš tarsi ir negirdėjau nieko daugiau; dabar manau, jog giesmės taip yra sukurtos — mes norime jų klausytis vėl ir vėl; jos įeina į visas apeigas, ir dažnai tai yra ta vienintelė laidojimo ceremonijos dalis, kuri mus su viskuo sutaiko. Su užkasimu į žemę, žinoma, nesutaiko, o kai buvo laidojama mano motina — juolab, nes po raminančio Herdo bažnyčios stingulio mes stovėjome pažeidžiami, lauke, kaip visada karštą Greivsendo vasaros dieną, sušutę ir suprakaitavę, girdėdami visai čia nepritinkamą vaikų klegesį iš šalia esančios mokyklos sporto aikštyno.

Iš kapinių Lindeno gatvės gale buvo matyti vidurinė ir pradinė mokyklos. Pastarąją lankiau tik porą metų, bet per tą laiką dažnai girdėdavau — ir ne vieną kartą — dažniausiai iš tų mokinių, kurie būdavo įkalinami skaitykloje pamokų ruošti ir pasodinami prie langų, žvelgiančių į kapines, — girdėjau kažką panašaus, kad jeigu juos išleistų į kapines, jiems nebūtų taip nuobodu.

„Turėdami tvirtą prisikėlimo amžinajam gyvenimui viltį per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mes patikime visagaliui Dievui savo seserį Tabitą, ir atiduodame jos kūną žemei“, — pasakė pastorius Merilis. Kaip tik tada aš pamačiau, kad pastoriaus žmona stovi užsispaudusi ausis. Jos oda buvo nežmoniškai balta, išskyrus apkūnias rankas iki alkūnių, į kurias buvo skaudu žiūrėti, toks smarkus buvo įdegimas; ji buvo apsivilkusi dukslią berankovę suknelę, labiau pilką negu juodą, — bet gal ji neturėjo tinkamos juodos suknelės, kuri būtų be rankovių, o tokias įdegusias rankas grūsti į rankoves būtų buvę žiauru. Ji iš lėto lingavo primerkusi akis. Iš pradžių pamaniau, kad ji taip spaudžia ausis, nes jai iki sąmonės netekimo skauda galvą; šviesūs išsausėję jos plaukai, atrodė, tuoj užsiliepsnos, o viena koja išslydo pro basutės dirželius. Vienas iš jos pasiligojusių vaikų atsirėmė jai į šlaunį. „Iš žemės į žemę, iš pelenų į pelenus, iš dulkių į dulkes“, — pasakė jos vyras, bet ponia Meril jo negirdėjo, ji taip spaudė ausis, lyg būtų norėjusi sugrūsti jas į kaukolės vidų.

Estera ją pastebėjo. Ji žiūrėjo į ją taip įdėmiai, kaip ir aš; staiga Esteros veidas susiraukė iš skausmo — ar kokio staigaus skausmingo prisiminimo — ir ji taip pat užsispaudė ausis. Tačiau „Tepuošia galvą jam daugybė diademų“ melodija tebeskambėjo mano galvoje; aš negirdėjau to, ką girdėjo ponia Meril ir Estera. Aš apkaltinau jas nepaprastu nemandagumu pastoriaus Merilio atžvilgiu, kuris stengėsi kuo gražiau palaiminti, — nors dabar jis jau skubėjo, ir netgi paprastai šaltakraujiškas kapitonas Viginas purtė galvą, lyg norėdamas iškratyti iš ausų vandenį ar nemalonų garsą.