Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Šiaip jis buvo nepiktybiškas vaikinas, bet savo motinai suteikė nemaža skausmo. Jo tėvas buvo miręs, o motina — ilgus metus — dirbo registratore dujų fabrike; ji priimdavo visus skambučius apie klaidas sąskaitose ir dujų nutekėjimą. Hariui nebuvo skirta mokytis Greivsendo akademijoje. Jis pareigingai baigė Greivsendo vidurinę mokyklą ir užsirašė į laivyną — Greivsende buvo madinga stoti į jūrų laivyną. Motina mėgino išsukti Harį iš tarnybos, apeliuodama į tai, kad ji našlė, ir jai reikią jo paramos, bet — pirma — ji turėjo darbą, o antra, Haris pats norėjo stoti į jūrų laivyną. Jį erzino tai, kad mama neturi patriotinių jausmų; galbūt tai buvo vienintelis kartas, kai jis su ja ginčijosi ir ginčą laimėjo — jis buvo nukreiptas į Vietnamą ir ten mirė įkirstas nuodingos tų vietų gyvatės. Tai buvo Raselo gyvatė, kuri įgėlė jam tuo metu, kai jis šlapinosi po medžiu; kaip paaiškėjo vėliau, tas medis augo prie viešnamio, į kurį Haris laukė savo eilės. Toks jau jis buvo; mėgėjas eiti, kai eiti nėra jokio rimto reikalo.

Po jo mirties motina metėsi į aktyvią politinę veiklą — bent jau Greivsendo masteliais. Ji pasivadino karo priešininke ir pasiskelbė duosianti namuose patarimus, kaip išvengti karo tarnybos; jai niekas tiesiai taip ir nepasakė, kad, išsekinta vakarinių konsultacijų šaukimo tarnybon klausimais, ji nebegalėjo normaliai atlikti registratorės darbo dujų fabrike, tačiau fabrikas ją atleido. Keletas patriotų iš miestelio buvo sulaikyti nusiaubę jos automobilį ir garažą; ji nereikalaudavo užmokesčio, bet pasklido kalbos, kad žlugdo jaunimo moralę. Nors ji buvo paprasta, netgi prasta moteris, ją apkaltino keleto iš jos jaunų šaukiamųjų suviliojimu, ir galiausiai ji išvyko iš Greivsendo — atrodo, kad į Portsmutą; tai buvo pakankamai toli. Prisimenu ją per motinos laidotuves; ji sėdėjo atskirai nuo savo sūnaus Hario, kuris buvo drauge su komanda, pono Čikeringo susodinta į gretimus suolus. Ji niekada nebuvo komandos žaidėja, toji ponia Hoit; ne taip, kaip Haris.

Kiek pamenu, ponia Hoit buvo pirmasis žmogus, kuris pasakė, kad kritikuoti konkretų Amerikos prezidentą nėra antiamerikietiška; kad kritikuoti konkrečią Amerikos politiką nėra nepatriotiška; ir kad nepritarti mūsų dalyvavimui kokiame nors kare prieš komunistus nereiškia palaikyti komunistų pusę. Tačiau tokie subtilumai Greivsendo piliečiams buvo nesuvokiami; jie ir šiandien nesuvokiami daugeliui mano buvusių Amerikos bičiulių.

Bazio Terstono per motinos laidotuves neprisimenu. Jis turėjo ten būti. Po to, kai Haris Hoitas užėmė bazę, Bazis Terstonas turėjo padaryti paskutinį autą. Jis atmušė kamuoliuką taip lengvai, pažeme — garantuotas autas, kiek man buvo tekę matyti, — tačiau saugas kažkaip neapsižiūrėjo. Bazis Terstonas per apsirikimą pasiekė bazę. Kas buvo tas saugas? Jis irgi turėjo būti Herdo bažnyčioje.

Galimas daiktas, Bazio tenai nebuvo, nes jis katalikas; čia Ovenas iškėlė tokią mintį, tačiau kiti katalikai atėjo — tai buvo išankstinė Oveno nuomonė. Ir aš gal esu Baziui neteisingas; gal iš tikrųjų jis tenai ir buvo — šiaip ar taip, Herdo bažnyčia buvo sausakimša; tokia pat sausakimša, kaip ir per mamos vestuves. Visos tos pačios senos senelės raganos buvo tenai. Žinau, ko jos atėjo. Kaip mėlynkraujai reaguoja į tai? Kaip Harietė Vilrait žiūri į Fortūną didžiąja raide — į tokį Fantastinį Nelaimingą Atsitikimą (ta pačia didžiąja raide) ar Dievo valios apsireiškimą (ar manote, kad būtent dėl to taip atsitiko)? Visos tos pačios senos raganos, juodos ir sukumpusios kaip varnos, susirinkusios ant kelio prie suvažinėto gyvio, — jos atėjo į mišias tam, kad pasakytų: mes suprantame, o Dieve, kad Tabi Vilrait nereikėjo išsisukinėti nuo bausmės.

Išsisukinėjimas nuo bausmės Naujajame Hampšyre buvo didžiausia nuodėmė. Ir iš to, kaip žvitriai it paukščiukų lakstė tų senų raganų akys, galėjai spręsti — jų požiūriu, mano motina neišvengė pelnytos bausmės.

Bazis Terstonas, ar jis tenai buvo, ar ne, taip pat neturėjo išvengti bausmės. Aš tikrai nejaučiau Baziui antipatijos — ypač po to, kai jis užtarė Oveną, mudviem pakliuvus į bėdą su keletu Bazio klasiokų katalikų dėl nedidelio įvykio Šv. Mykolo parapijos mokykloje. Tačiau Bazis buvo griežtai smerkiamas už tai, kad pasiekė bazę ir Ovenas turėjo atmušinėti kamuolį. Greivsendo akademija taip pat buvo ne jo nosiai; vis dėlto po mokyklos metus jis joje prasimokė, nes buvo puikus atletas — pavyzdinis Naujosios Anglijos lauko sporto atstovas: futbolininkas, ledo ritulininkas ir beisbolininkas. Bazę jis dažniausiai pasiekdavo ne per apsirikimą.

Jis niekuo ypatingai nepasižymėjo, jokioje srityje, tačiau jam pakako gabumų įstoti į valstybinį universitetą ir užsirašyti tenai į tris sporto šakas. Metus nedalyvavęs varžybose dėl pažeisto kelio, sugebėjo prasitęsti mokslą penktiems metams, atidėdamas šaukimą į karo tarnybą dar vieneriems metams. Po to jis jau atsidūrė šaukiamųjų sąraše, bet buvo pasiryžęs verčiau sugadinti sau sveikatą negu važiuoti į Vietnamą. Dvi savaites kasdien išgerdavo po butelį burbono; prisirūkė tiek marihuanos, kad jo plaukai ėmė dvokti kaip raudonėlių prikimšta spinta; kepdamas pejotą savo tėvų orkaitėje sukėlė gaisrą; buvo paguldytas į ligoninę dėl žarnyno sutrikimo, nes toliau eksperimentuodamas su LSD įsitikino, kad jo paties havajiški marškiniai yra valgomi, ir jis šiek tiek jų užkando — kartu su sagomis ir kišenių turiniu: dėžute degtukų, pakeliu popieriaus cigaretėms sukti ir sąvaržėlėmis.

Turint galvoje Greivsendo priėmimo komisijos provincialumą, Bazis buvo pripažintas psichologiškai netinkamu tarnauti kariuomenėje, ko jis gudriai ir siekė. Bėda ta, kad jis įjunko į burboną, marihuaną, pejotą, LSD; trumpai sakant, taip sureikšmino tuos nesaikingumus, kad vieną naktį pasimovė ant savo plimuto vairo kolonėlės Meiden Hilo kelyje tiesiu taikymu važiuodamas į geležinkelio tilto kontraforsą, kuris buvo tik už kelių šimtų jardų žemiau Minio granito kirtyklos. Minis ir iškvietė policiją. Mudu su Ovenu gerai žinojome tą tiltą; stataus šlaito papėdėje jis darė itin staigų posūkį — jis tiesiog reikalavo atsargumo, netgi važiuojant dviračiu.

Būtent paniekintoji ponia Hoit pareiškė, kad Bazis Terstonas yra tiktai dar viena Vietnamo karo auka; nors jos niekas neklausė, ji tvirtino, kad tai karas privertė Bazį visokiais būdais save prievartauti — tai karas nusinešė jos Harį. Poniai Hoit visi šie dalykai simbolizavo karą Vietname: besaikis narkotikų ir alkoholio vartojimas, savižudiškas greitas vairavimas ir viešnamiai Pietryčių Azijoje, kur daugelis nekaltų Amerikos vaikinų pavaišinami pirmuoju ir paskutiniuoju seksualiniu patyrimu — jau nekalbant apie po medžiais tykančias Raselo gyvates!

Ponui Čikeringui buvo ko verkti — ne tik todėl, kad jam šovė į galvą pasakyti Ovenui Miniui: „Kirsk!“ Jeigu jis būtų žinojęs viską, kas bus po to, tai putliais jo skruostais būtų nutekėję dar ne tokie ašarų upeliai kaip tądien Herdo bažnyčioje, kur jis gedėjo dėl komandos ir kaip komanda.

Policijos viršininkas, savaime suprantama, sėdėjo atskirai; policininkai mėgsta sėdėti prie durų. Policijos viršininkas neverkė; jam mano motina vis dar buvo „atvejis“; o pamaldos — proga apžiūrėti įtariamuosius, — nes mes visi, policijos viršininko akimis, buvome įtariamieji. Tarp gedinčiųjų, kaip įtarė policijos viršininkas, tūnojo kamuoliuko vagis.

Jis visada būdavo prie durų, tas policijos viršininkas. Kai susitikinėjau su jo dukra, tai man atrodydavo, kad jis tuoj įsiverš pro duris — arba pro langą — bet kurią akimirką. Vargu, ar taip man pasidarė po to, kai sykį iš baimės, kad jis gali staiga įeiti, užkišęs apatinę lūpą už jo dukters kabių turėjau pernelyg staigiai atsiplėšti nuo jos bučinio — aiškiai išgirdęs prie pat savęs girgždant viršininko batus.