Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Santuokinį palaiminimą sumarmaliavo kapitonas Viginas, nesuvokiantis skyrybos ženklų reikšmės; jis arba viską sumaldavo į krūvą, arba nutildavo ir taip ilgai tylėdavo sulaikęs kvėpavimą, lyg kas būtų nutaikęs šautuvą jam į pakaušį.“ O, maloningasai ir amžinasai Dieve, tu mus sukūrei kaip vyrą ir kaip moterį pagal savo paveikslą. Pažvelk dabar meiliai į šiuos jaunavedžius, trokštančius Tavo palaimos ir suteik jiems savo malonę“, — atsiduso jis.

Paskui kunigas Merilis ir kunigas Viginas tarsi susidūrė kaktomuša, piršdami kiekvienas savo įsivaizdavimą, kokios Biblijos vietos čia labiausiai tiktų — kunigo Merilio citatos buvo „tinkamesnės“, o kunigo Vigino „įmantresnės“. Klebonas vėl prisiminė efeziečius, monotonišku balsu primindamas, kad turime nepamiršti „mūsų Tėvo, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“; paskui peršoko prie kolosiečių ir tos vietos, kur „meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus“, ir pagaliau užbaigė Morkum: „Taigi jie — jau nebe du, o vienas kūnas“.

Pastorius Merilis išjudino mus Saliamono giesme: „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės“, — perskaitė jis. Tada smūgiavo korintiečiais („Meilė kantri, meilė maloninga“) ir pribaigė Jonu: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėt: kaip aš jus mylėjau“. Kaip tik tuomet Ovenas Minis šniurkštelėjo nosimi ir aš pamačiau jį, sėdintį ant stirtos giesmynų, kad galėtų matyli per Istmenų šeimos — o ypač dėdės Alfredo — galvas.

Po to vyko priėmimas 80-ajame Frant gatvės numeryje. Buvo tvanki diena, padūmavusiame ore kepino saulė, ir senelė skundėsi, kad rožės jos darželyje kenčia troškulį; ir iš tiesų nuo karščio rožės atrodė apvytusios. Tai buvo diena, kelianti snaudulį, kurį gali išblaškyti nebent baisus griaustinio dundėjimas; senelė skundėsi ir tuo, kad artėja audra. Vis dėlto bariukas ir stalai buvo sustatyti ant žolės; vyrai nusivilko švarkus, pasiraitojo marškinių rankoves ir atlaisvino kaklaraiščius, bet vis tiek prakaitavo — senelė buvo, nepatenkinta, kad jie metė savo švarkus ant gražiai apkirptos tamsžalės ligustrų gyvatvorės aplink rožyną, kuri dabar atrodė lyg būtų apmėtyta skudurais, vėjo atpūstais iš kito miestelio galo. Keletas moterų vėdinosi vėduoklėmis; kai kurios, nusispyrusios aukštakulnius batelius, vaikščiojo po veja basos.

Vienu metu buvo sumanyta įrengti aikštelę šokiams ant akmeninės terasos, tačiau tos minties buvo greitai atsisakyta, nes nesutarta, kokia muzika labiau tiktų, — ir labai gerai, padarė išvadą senelė; ji turėjo galvoje, kad labai gerai, jog tokiu tvankiu oru nebus šokama.

Vestuvės buvo tokios, kokios ir turi būti vasarą — šutnios, kupinos gražių akimirksnių, pasiduodančios nuginkluojančiam karščiui. Dėdė Alfredas stengėsi pasirodyti prieš mane ir pusbrolius vienu mauku išgerdamas alaus bokalą. Iš naujų kaimynų Paino gatvėje atklydęs skalikas nudžiovė nuo kavos ir deserto stalelio keletą keksų. Ponas Minis, kuris stovėjo sveikintojų eilėje toks sustingęs, kad galėjai pamanyti, jog prisikrovęs į kišenes granito gabalų, — visas paraudo, kai atėjo jo eilė pabučiuoti nuotaką.

— Ovenas turi vestuvinę dovaną, — pasakė nusisukęs į šoną. — Nuo mūsų abiejų — ta pati dovana.

Ponas Minis ir Ovenas vieninteliai vilkėjo juodus kostiumus, ir Simonas padarė Ovenui pastabą, kad niūrus sekmadienio mokyklos kostiumas šia proga netinkamas.

— Atrodai kaip per laidotuves, Ovenai, — pasakė Simonas.

Ovenas įsižeidė ir piktai dėbtelėjo į jį.

— Aš tik pajuokavau, — pasakė Simonas.

Tačiau Ovenas vis tiek neatsileido ir nuėjęs taip perdėliojo dovanas terasoje, kad jo ir tėvo dovana būtų pačiame viduryje. Suvyniota į popierių su kalėdinėmis eglutėmis, dovana, kurią Ovenas galėjo pakelti tik abiem rankomis, buvo tokio dydžio ir formos kaip plyta. Buvau tikras, jog tai gabalas granito.

— Matyt, Ovenas neturi kitokio kostiumo, tu asile, — pasakė Estera Simonui; jie susikivirčijo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau Esterą su suknele; ji atrodė labai gražiai. Suknelė buvo geltona; Estera buvo įdegusi saulėje; juodi jos plaukai nuo karščio buvo susivėlę kaip erškėčių krūmai, tačiau ji buvo nusiteikusi priimti visus lauke vykstančių vestuvių pobūvio apribojimus. Kai Nojus pagavęs rupūžę atnešė jai parodyti, Estera atėmė iš jo rupūžę ir trenkė Simonui ja per veidą.

— Man rodos, tu ją užmušei, Estera, — pasakė Nojus lenkdamasis prie sustingusios rupūžės, daug labiau susirūpinęs ja negu brolio veidu.

— Aš nekalta, — atšovė Estera. — Pats pradėjai.

Senelė pareiškė, kad tualetais antrajame aukšte vestuvių svečiams naudotis „draudžiama“, taigi apačioje netruko išsirikiuoti ilgiausios eilės — tualetai buvo tik du. Lidija buvo nupiešusi ant kartono dvi iškabas: „Džentelmenai“ ir „Damos“; prie „Damų“ eilės buvo kur kas ilgesnės.

Kai Estera mėgino pasinaudoti antrojo aukšto tualetu — ji jautėsi priklausanti „šeimai“ ir todėl nesaistoma taisyklių, ribojančių svečius, — jos motina liepė jai stovėti eilėje kartu su visais. Mano teta Marta — kaip ir daugelis amerikiečių — prireikus despotiškai gindavo demokratiją. Nojus, Simonas, Ovenas ir aš gyrėmės galį nusičiurkšti krūmuose. Estera mus maldavo šiek tiek jai padėti, kad ir ji galėtų padaryti tą patį. Ji paprašė, kad vienas iš mūsų pastovėtų sargyboje, kad kiti berniukai ir vyrai, ieškodami siusiojimui tankesnių krūmų, jos pritūpusios neužkluptų. Taip pat ji pasiūlė, kad kuris nors iš berniukų palaikytų jos kelnaites, kad nesušlaptų. Kaip ir reikėjo tikėtis, broliai ėmė spyriotis ir laidyti visokius juokelius apie tai, kaip visi trokšta trūks plyš palaikyti Esteros kelnaites. Aš kaip visada nespėjau sureaguoti. Estera paprasčiausiai nusimovė baltas medvilnines kelnaites ir padavė Ovenui Miniui.

Galėjai pamanyti, kad ji padavė jam gyvą šarvuotį; smulkiame jo veidelyje atsispindėjo nuoširdus smalsumas ir baisus nerimas. Tačiau Nojus ištraukė Esteros kelnaites jam iš rankų, o Simonas atėmė jas iš brolio ir užmovė Ovenui ant galvos — kuri lengvai į jas tilpo, ir jo veidas buvo matyti pro vieną iš pakankamai didelių skylių. Visas iškaitęs jis nusitraukė kelnaites nuo galvos; bet kai mėgino susikišti į kostiumo švarko kišenę, paaiškėjo, kad kišenės tebėra užsiūtos. Nors jis kelerius metus vilkdavosi tą kostiumą eidamas į sekmadieninę mokyklą, niekas jam neatardė tų kišenių; o gal jis manė, kad jos ir turi būti užsiūtos. Atsipeikėjęs susikišo kelnaites į vidinę švarko kišenę ir dabar ties krūtine pūpsojo gumulas.

Tačiau jis bent jau nemūvėjo jų ant galvos, kai prie jo priėjo tėvas, o Nojus su Simonu ėmė brūžuoti kojomis per šiurkščią žolę ir nulūžusias ligustrų šakeles; tuo triukšmu jie bandė užgožti Esteros čiurkšlės garsą.

Ponas Minis makalavo šampano taurėje marinuotą agurką, kuris buvo tokio didumo kaip jo storas smilius. Jis neišgėrė šampano nė lašo, bet jam patiko teliūskuoti jame agurką.

— Ar tu eini su manim namo, Ovenai? — paklausė ponas Minis. Tik atvykęs į pobūvį jis pareiškė, kad negali ilgam pasilikti; mano mama ir senelė baisiai nustebo, kad jis apskritai atėjo. Viešose vietose jis jautėsi nesmagiai. Jo paprastas tamsiai mėlynas kostiumas buvo pasiūtas iš tokios pat rūšies pigios medžiagos, kaip ir Oveno; kadangi Ovenas su savo kostiumu dažnai atsidurdavo ore, galbūt su pono Minio kostiumu buvo elgiamasi geriau; negaliu pasakyti, ar pono Minio švarko kišenės buvo praardytos. Oveno kostiumas buvo suglamžytas — virš kelnių atvartų ir prie švarko rankogalių, vadinasi, kelnės ir rankovės buvo pailgintos, bet pailgintos taip nedaug, tarsi Ovenas būtų augęs kaip medelis, kuriam trūksta maisto.