Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Merilis buvo kur kas patrauklesnis tuo, kad turėjo begalę abejonių; o mūsų abejonę jis išreikšdavo nepaprastai išraiškingais ir jautriais žodžiais. Jo visiškai skaidriu, bet įtikinamu požiūriu, Biblija yra sudėtingo turinio knyga, tačiau tą turinį galima suprasti: Dievas kuria mus iš meilės, bet mums Dievo nereikia, mes arba netikime juo, arba kreipiame į jį per mažai dėmesio. Vis dėlto Dievas ir toliau myli mus — bent jau ir toliau stengiasi atkreipti mūsų dėmesį. Pastoriaus Merilio dėka religija atrodė turinti prasmę. Anot jo, tikėjimo paslaptis ta, jog būtina tikėti Dievai be jokių tikrų ar bent jau šalutinių įrodymų, jog mes gyvename ne bedievėje visatoje.

Pastorius Merilis žinojo visas geriausias — ar bent ne tokias nuobodžias — Biblijos istorijas, tačiau ypač mus traukė ir ramino savo teiginiu, jog abejonė yra tikėjimo esmė, o ne jos priešingybė. Tuo tarpu tai, ką pamatė kunigas Dadlis Viginas — nuo tos akimirkos įtikėjęs į Dievą, — jis matė neginčijamai, galbūt priskridęs savo lėktuvai per arti saulės. Klebonas nebuvo apdovanotas iškalba ir buvo aklas bet kokio pobūdžio abejonėms ar netikrumui; galbūt jo regėjimo sutrikimas, privertęs jį taip anksti pasitraukti iš oro laivybos, iš tikrųjų tebuvo eufemizmas, slepiantis akinantį ir visa apimantį religinį atsivertimą, — nes Viginas buvo tapęs tokiu bebaimiu, kad jau nebebūtų galėjęs saugiai vairuoti lėktuvo, ir virto pamišėliu sakykloje.

Net jo parenkamos Biblijos citatos buvo groteskiškos; satyrikas nebūtų geriau parinkęs. Kunigui Viginui buvo ypač mielas žodis „padangė“; jis visada figūruodavo jo parenkamose Biblijos ištraukose. Ir jam patikdavo, kai tikėjimas būdavo lyginamas su nuožmia kova, kurią žmogus laimi; tikėjimas buvo karas su tikėjimo priešininkais. „Apsišarvuokite visais Dievo šarvais!“ — rėkdavo jis. Mes būdavome mokomi apsivilkti „teisumo šarvais“; mūsų tikėjimas buvo „skydas“, apsaugantis nuo „ugningų piktojo strėlių“. Klebonas tikino nešiojąs „išganymo šalmą“. Tai iš Laiško efeziečiams; kunigas Viginas buvo didelis efeziečių gerbėjas. Taip pat jis džiūgaudavo dėl Izaijo — ypač toje dalyje, kur „Viešpats sėdi soste“. Viešpats apsuptas serafimų. Vienas iš serafimų nuskrenda pas Izaiją, kuris skundžiasi esąs „žmogus, kurio lūpos suteptos“. Bet tai neilgam, ne taip, kaip manė Izaijas. Serafimas paliečia Izaijo burną „žėruojančia anglimi“ — ir štai jums Izaijas sveikas kaip ridikas.

Štai ko prisiklausydavome iš klebono Dadlio Vigino: visokių neįtikimiausių stebuklų.

— MAN NEPATINKA SERAFIMAI, — nepatenkintas bambėdavo Ovenas. — KOKIA PRASMĖ BIJOTI?

Tačiau, nors Ovenas sutiko su manimi, kad klebonas yra idiotas, kuris makaluoja Bibliją kaip košę patikliems tikintiesiems, grasindamas Visagalio ir Rūsčiojo Dievo bausmėmis, — nors jis pripažino, jog klebono Vigino pamokslai tokie pat įdomūs ir įtikinami kaip lakūno balsas iš kabinos, aiškinantis techninius nesklandumus, lėktuvui smingant žemyn ir aidint stiuardesių klyksmams, — vis dėlto atidavė pirmenybę klebonui Viginui remdamasis tomis negausiomis žiniomis, kurias turėjo apie pastorių Merilį. Pridursiu, kad Ovenas nedaug težinojo apie Merilį. Jis niekada nebuvo kongregacionistas. Tačiau Merilis buvo toks visų mėgstamas pamokslininkas, kad kitų Greivsendo bažnyčių parapijiečiai dažnai praleisdavo savo bažnyčių pamaldas, kad galėtų pasiklausyti jo pamokslų. Kartais ir Ovenas nueidavo, bet paskui visada kritikuodavo. Netgi kai Greivsendo akademija suteikė intelektualiajam pastoriui Meriliui garbę pakviesdama jį dažniems pamokslams visuotinėje akademijos bažnyčioje, Ovenas žiūrėjo į tai skeptiškai.

— TIKĖJIMAS NĖRA INTELEKTO DALYKAS, — niurzgėjo jis. — JEIGU JIS TURI TIEK ABEJONIU, VADINASI, EINA NE TUO KELIU.

Tačiau kas, išskyrus Oveną Minį ir kleboną Viginą, neturi abejonių? Ovenas buvo apsigimęs tikintysis, tačiau mano teigiamas požiūris į kunigą Merilį ir panieka kunigui Viginui rėmėsi blaiviu protu. Aš vertinau juos būtent iš jankio pozicijos; manyje tupintis Vilraitas vertino tiktai Luisą Merilį ir visiškai nepritarė Dadliui Viginui. Mes, Vilraitai, neatmetame išorinių dalykų. Dažnai viskas yra taip, kaip išoriškai atrodo. Svarbu pirmas įspūdis. Toji švari, skaisčiai apšviesta salė, kurioje buvo kongregacionistų bažnyčia, baltomis lentutėmis apkaltos sienos, aukšti, skaidrūs langai, žvelgiantys į medžių šakas dangaus fone, — toks buvo pirmas įspūdis ir toks jis man išliko; tai buvo švaros ir tiesos etalonas, palyginti su niūriais episkopalinės bažnyčios mūrais, gobelenais ir spalvotais vitražais. Be to, pastorius Merilis buvo išvaizdus vyras — aukšto stoto, išblyškęs, kiek neprivalgantis. Jo veidas buvo kaip berniuko — staigiai nušvintanti, nuginkluojanti, drovi šypsena tarsi nubraukdavo nuolatinio susirūpinimo išraišką, kuri dažniausiai darė jį panašų į sunerimusį vaiką. Neklusni plaukų sruoga užkrisdavo jam ant kaktos, kai jis nuleisdavo galvą skaitydamas pamokslą arba cituodamas Bibliją, — taip atsitikdavo dėl to, kad plaukai ties kakta augo smailiu trikampiu, ir dėl to jo veidas atrodė dar vaikiškesnis. Jis nuolatos nusiimdavo akinius, kurių jam, regis, visai nereikėjo — tai yra, jis galėjo skaityti be jų, be jų galėjo žiūrėti į savo parapijiečius ( bent jau neatrodydavo, kad nieko nemato), o paskui staiga karštligiškai imdavo jų ieškoti. Tai buvo žavu; kaip ir švelnus jo mikčiojimas, nes dėl jo mes imdavome jaudintis — bijoti dėl jo, kad tik tas luošinantis kalbos defektas neatimtų ir nesugadintų jo iškalbos. Jis tardavo aiškiai, bet visada atrodydavo, kad jam nelengva kalbėti; priešingai, jis tarsi demonstruodavo, koks tai sunkus darbas — padaryti taip, kad tikėjimas, drauge su jo abejonėmis, būtų grynas; kalbėti laisvai, nepaisant užsikirtimų.

Ir dar vienas dalykas teikė Meriliui patrauklumo — mums buvo gaila jo šeimos. Jo žmona buvo kilusi iš Kalifornijos, saulėtosios jos dalies. Senelė mėgdavo sakyti, kad ji buvo viena iš tų nuolat įdegusių saulėje žvitrių blondinių — tobulai sveika natūra, tačiau per daug lengvabūdiškai įtikėjusi tuo, jog gera sveikata ir neišsenkanti energija geriems darbams natūraliai atsiranda dorai ir paprastai gyvenant. Niekas jai nepasakė, kad blogu oru sveikata, energija ir Dievo valia sunkiau pasiekiami. Ponia Meril kentėjo Naujajame Hampšyre.

Tai buvo aiškiai matyti. Šviesūs jos plaukai virto šiaudais; skruostai ir nosis įgavo žalios lašišos atspalvį, akys ašarojo, ji pasigaudavo kiekvieną gripą, nuolat peršaldavo; jokia epidemija jos neaplenkdavo. Netekusi kalifornietiško įdegio, iš nevilties bandė dažytis; tačiau nuo makiažo oda atrodė tarsi aptepta moliu. Netgi vasarą ji nebegalėdavo įdegti; per žiemą taip negyvai išbaldavo, jog saulė jos odą deginte degindavo. Ji visą laiką sirgdavo, ir tai jai kaštuodavo energijos; ji pasidarė vangi, kūnas įgavo matronos formas, o žvilgsnis pasidarė miglotas ir tuščias kaip žmogaus, kuriam keturiasdešimt, bet greitai — gal net jau rytoj — bus šešiasdešimt.

Visa tai poniai Meril nutiko, kai jos vaikai dar tebebuvo maži; jie taip pat buvo pasiligoję. Nors mokėsi gerai, taip dažnai sirgdavo ir praleisdavo tiek daug pamokų, kad kartais turėdavo likti antriems metams. Du iš jų buvo vyresni už mane, bet nedaug. Vienas netgi perkeltas iš aukštesnės klasės į mano klasę — neprisimenu, kuris iš jų. Net neprisimenu, berniukas ar mergaitė. Tai buvo dar viena Merilio vaikų bėda — jų visiškai neįmanoma buvo prisiminti. Jeigu kelias savaites kurio nematydavai, tai vėl pamatęs manydavai, jog tai kitas vaikas.