Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mano senelė su varvančiais naktiniais — paprastai plevėsuojantys dabar jie buvo prilipę prie lieso jos kūno atsikišusiais dubens kaulais, — su pilna galva suktukų, storai kremu nuteptu veidu, kuris atrodė blyškus kaip mėnulis, — įsiveržė į mano mamos kambarį. Ovenas ne iš karto man papasakojo, ką jis tą akimirką pagalvojo: kai tu išbaidai Mirties angelą, Dievo valia prišaukia tokius angelus, kurių neišbaidysi; jie net pašaukia vardu.

— Tabita! — pašaukė mano senelė.

— AAAAAHHHHHH!

Ovenas Minis suklykė taip kraupiai, kad senelė neteko žado. Lovoje šalia motinos ji pamatė mažą velniuką, kuris šovė į viršų kaip strėlė — jis pašoko taip staiga ir su tokia neįtikima jėga, kad senelei pasidingojo, jog tas mažas padaras pakilo į orą. Mano mama tarytum pasikėlė aukštyn drauge su juo. Lidija, kuri tuomet dar tebeturėjo abi kojas, iššoko iš lovos ir įsirėžė tiesiai į savo tualetinio staliuko stalčius; ilgai paskui rodė visiems savo nubrozdintą nosį. Sagamoras, kuriam jau nebedaug buvo likę iki susitikimo su sunkvežimiu, pradėjo loti ir pažadino poną Fišą. Kaimyniniuose kiemuose sužvangėjo šiukšlių konteinerių dangčiai, kai katės ir meškėnai puolė gelbėtis nuo Oveno Minio sukelto aliarmo. Nedidelė Greivsendo piliečių dalis turbūt apsivertė lovose ant kito šono, aiškiai įsivaizduodami, kaip Mirties angelas atėjo kažko pasiimti.

— Tabita, — pasakė senelė kitą dieną. — Manau, jog nei šis, nei tas ir tiesiog nedera leisti tam velniūkščiui gulėti tavo lovoje.

— Jis turėjo karščio, — atsakė mama. — Ir aš labai norėjau miego.

— Jam yra kažkas rimčiau negu karščiavimas, ir nuolat, — atkirto senelė. — Jis elgiasi ir kalba taip, lyg būtų apsėstas.

— Tau neįtinka niekas, kas nėra absoliučiai tobulas, — atsakė mama.

— Ovenui pasirodė, kad jis pamatė angelą, — paaiškinau senelei.

— Jam pasirodė, kad aš angelas? — paklausė senelė. — Aš tau sakiau, kad jis apsėstas.

— Ovenas yra angelas, — pasakė mama.

— Nieko panašaus, — atšovė senelė. — Jis — peliūkštis. Granito peliūkštis!

Kai mudu su Ovenu važiavome dviračiais, ponas Fišas pamojo mums privažiuoti; jis dėjosi tvirtinąs išklibusį tvoros mietą, bet iš tikrųjų stebėjo mūsų namus — laukė, kol kas nors iš jų pasirodys.

— Sveiki, berniukai, — pasisveikino jis. — Naktį girdėjau kažkokį riksmą. Ar jūs negirdėjot? — Ovenas papurtė galvą.

— Aš girdėjau Sagamorą lojant, — pasakiau.

— Ne, ne — prieš tai! — ginčijo Fišas. — Aš klausiu, ar girdėjote tai, dėl ko jis pradėjo loti? Tokie riksmai! Toks klyksmas! Tikras skandalas!

Kartkartėmis atgaudama žadą senelė irgi rėkė, ir, žinoma, Lidija rėkė taip pat, — kai atsitrenkė į tualetinio stalelio stalčius. Vėliau Ovenas sakė, kad senelė rypavo, tačiau Oveno klyksmą sunku net nusakyti.

— Ovenui pasirodė, kad jis mato angelą, — paaiškinau Fišui.

— Turbūt tas angelas buvo ne toks jau mielas, — pasakė Fišas.

— KO GERO, — sutiko Ovenas. — AŠ PONIĄ VILRAIT PALAIKIAU VAIDUOKLIU.

— Tai viską paaiškina, — užjausdamas pasakė ponas Fišas. Ponas Fišas bijojo mano senelės taip pat kaip Ovenas, bent jau dėl parkavimo vietos ar pirmenybės važiuojant Frant gatve jis visada būdavo nepaprastai jai paslaugus.

Kas čia toks per pasakymas: „Tai viską paaiškina“? Šiandien aš jau žinau, kad niekas negali „visko paaiškinti“.

Vėliau, žinoma, aš papasakojau Danui Nidemui visą istoriją — ir kaip Ovenas tikėjo sutrukdęs Mirties angelui, o tas perleidęs jam savo užduotį.

Tačiau vienas dalykas tuomet prasprūdo man pro akis — tai, kad jo pasakymai turėdavo tiesioginę prasmę, — o tai nėra būdinga vaikams. Daug metų jis kartos: „AŠ NIEKADA NEUŽMIRŠIU, KAIP TAVO SENELĖ STAUGĖ KAIP ŠMĖKLA“. Bet aš nekreipiau dėmesio; nelabai prisimenu, kad senelė būtų labai rėkusi, — aš tik prisimenu Oveno klyksmą. Be to, maniau, kad tai šiaip toks posakis. Matyt, aš persakiau tuos jo žodžius Danui Nidemui, nes po kažkiek metų Danas manęs paklausė: „Ar Ovenas sakė, kad tavo senelė staugė kaip šmėkla?“

„Taip“, — atsakiau.

Tada Danas išsitraukė žodyną. Caksėdamas liežuviu, kraipydamas galvą ir pats sau tyliai juokdamasis jis pasakė: „Tai bent berniūkštis! Protingas, bet neperprantamas!“ Tada pirmą kartą aš sužinojau, jog tas posakis airių tautosakoje reiškia nujausti mylimo žmogaus mirtį.

Danas Nidemas kaip visada buvo teisus: „protingas, bet neperprantamas“ — kaip taikliai jis apibūdino granito peliuką; aš kaip tik taip apie Oveną ir galvojau: „protingas, bet neperprantamas“. Tačiau, laikui bėgant — kaip patys vėliau pamatysite, jis pasirodė ne toks jau ir neperprantamas.

Visam mūsų miesteliui, kaip ir mūsų pačių, Vilraitų, šeimynai, toks mano motinos elgesys, kai ji, prieš duodama sutikimą ištekėti už Dano Nidemo, ketverius metus su juo išdraugavo, atrodė visiškai jai nebūdingas. Kaip teta Marta sakydavo, mama nė akimirką nesusimąstė pradėdama romaną, kuris baigėsi mano atsiradimu! Tačiau gal čia ir slypėjo atsakymas. Jeigu jos šeima ir visi Greivsendo gyventojai turėjo abejonių dėl jos moralės — turėdami galvoje tai, kaip lengvai, jų manymu, ją galima kam tik nori įkalbėti, — tai toks užtrukęs mamos sužadėtuvių laikas šį bei tą jiems parodė. Juk visiems jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad Danas ir mama myli vienas kitą. Jis buvo jai ištikimas, su nieku daugiau nesusitikinėjo, jie „susižiedavo“ po kelių mėnesių — ir visi matė, kaip man patinka Danas. Netgi senelė, kuri visada budriai sekė bauginantį nevaldomą dukters polinkį leistis apgaunamai, nekantravo, kada gi mama paskirs vestuvių datą. Dano Nidemo asmenybės žavesys, jau nekalbant apie tai, kad jis tapo Greivsendo akademijos numylėtiniu, netruko palenkti senelės širdį.

Paprastai senelės širdį ne taip jau lengva būdavo palenkti — toli gražu ne kiekvienam tai pavykdavo. Vis dėlto ji susižavėjo tuo stebuklu, kurį Danas padarė dirbdamas su „Greivsendo artistais“, ir taip susižavėjo, jog pati dalyvavo Moemo „Ištikimojoje žmonoje“ ir suvaidino valdingą apgautos žmonos motiną, talentingai perteikdama saloninės komedijos lengvabūdiškumą — ji buvo tarsi etalonas rafinuotumo, be kurio mes visi puikiausiai galime apsieiti. Ji netgi atgamino britišką akcentą, visai neskatinama Dano, kuris buvo nekvailas ir puikiai suvokė, kad britiškas akcentas niekada nebuvo labai giliai pasislėpęs Harietės Vilrait krūtinėje — tiesiog laukė progos pasirodyti.

„Aš nemėgstu atvirų atsakymų į atvirus klausimus“, — pareiškė senelė, kaip ponia Kalver, — valdingai ir visiškai susitapatindama su savo vaidmeniu. Neužmiršiu, kaip, komentuodama savo žento meilės romaną su dukters „geriausia drauge“, ji paaiškino: „Jeigu Džonas ketina apgaudinėti Konstanciją, būtų gerai, kad su kuo nors iš mūsų bendrų pažįstamų“. Tikrai, senelė vaidino taip puikiai, kad salė griaudėjo nuo plojimų; tai buvo nuostabus spektaklis, tik labai nukentėjęs — mano manymu — dėl vargšu Džono ir Konstancijos kuriuos nuobodžiai vaidino tarsi kažko suglumęs ponas Fišas, mūsų kaimynystės šunų patronas ( ir nuolatinis Dano aktorius), ir tirone ponia Volker, kurios kojos buvo pati patraukliausia jos kūno dalis, — tačiau ir jos buvo beveik visoj uždengtos ilga suknele, atitinkančia šios saloninės komedijos reikalavimus. Dirbtinai kuklindamasi, senelė tiesiai pasakė, kad 1927-ieji jai labai suprantami, — ir aš tuo nė kiek neabejoju: tuomet ji buvo graži jauna moteris; „O tavo motina, — pasakė ji man, — buvo jaunesnė už tave.“