Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pasakoju apie tai norėdamas pasakyti, kad Ovenas buvo susidraugavęs su manekenu kaip ir aš; tačiau jis buvo pripratęs matyti jį dieną. Jis nebuvo pripratęs prie mano motinos kambario prieblandos, kai ji miegodavo, o manekenas stovėdavo šalia jos — ta neabejotinai žmogiška, tobulo sudėjimo, profiliu pasisukusi figūra. Manekenas stovėdavo taip tyliai, tarsi būtų skaičiavęs motinos kvėptelėjimus.

Vieną naktį Frant gatvėje, kai Ovenas gulėjo mano kambaryje gretimoje lovoje, mes ilgai negalėjome sumerkti akių, nes apačioje Lidijai buvo užėjęs kosulio priepuolis. Kai tik pamanydavome, kad jis jau praėjo arba kad ji numirė, ji pradėdavo kosėti vėl. Kai Ovenas mane pažadino, aš buvau ką tik užmigęs; mane buvo surakinęs toks gilus ir kietas miegas, kad aš negalėjau prisiversti pajudėti — jaučiausi taip, lyg gulėčiau baisiai prabangiame karste, o mano nešikai laikytų mane prispaudę, nors aš iš paskutiniųjų stengčiausi prisikelti iš mirusiųjų.

— MAN BLOGA, — pasakė Ovenas.

— Nori vemti? — paklausiau aš, bet negalėjau pajudėti; net atsimerkti neturėjau jėgų.

— NEŽINAU, — atsakė jis. — AŠ TURBŪT TURIU KARŠČIO.

— Eik, pasakyk mamai, — pasiūliau.

— ATRODO, MAN KAŽKOKIA RETA LIGA, — tarė Ovenas.

— Eik, pasakyk mamai, — pakartojau. Aš girdėjau, kaip jis atsitrenkė į rašomojo stalo kėdę. Paskui, kaip atidarė ir uždarė duris. Girdėjau, kaip bruožia rankomis koridoriaus sieną, kaip jo virpanti ranka stabteli ant mamos miegamojo durų bumbulo; atrodė, kad jis ten taip ir liko stovėti.

Paskui aš pagalvojau: „Manekenas gali jį išgąsdinti; jis keistai atrodo toje neįprastoje šviesoje“. Bet aš buvau nugrimzdęs į savo miego karstą ir mano burna buvo kietai užspausta. Neabejojau, kad netrukus pasigirs: „AAHHHHHHH!“ ir visi namiškiai jau ilgai nebegalės užmigti. Arba įsidrąsinęs Ovenas puls manekeną ir pagriaus jį ant grindų.

Tačiau, kol aš įsivaizdavau, kas blogiausia gali nutikti Ovenui pamačius manekeną, pajutau, kad jis jau grįžęs į kambarį stovi prie mano lovos ir tampo mane už plaukų.

— KELKIS! TIK TYLIAI! — šnibždėjo jis. — TAVO MAMOS MIEGAMAJAME KAŽKAS YRA. KAŽKAS KEISTAS. EIME, PAMATYSI. AŠ MANAU, KAD TAI ANGELAS!

— Angelas? — paklausiau.

— Ššššš!

Dabar aš jau visai išsibudinau ir degiau nekantrumu pamatyti, kaip jis apsikvailins, todėl nieko nepasakiau apie manekeną; paėmiau jį už rankos ir nuėjau su juo per koridorių į mamos miegamąjį. Ovenas visas virpėjo.

— Iš kur žinai, kad čia angelas? — sušnibždėjau.

— Ššššš!!

Taigi, vogčiomis įtykinę į mamos kambarį, keturiomis šliaužėme per grindis, kaip snaiperiai ieškantys priedangos, kol mūsų akims atsivėrė visas lovos vaizdas — jos kūnas, gulintis kaip atvirkščias klaustukas, ir manekenas, stovintis šalia.

Po kurio laiko Ovenas pratarė:

— JO NEBĖRA. MATYT, TADA MANE PAMATĖ.

— O kas čia? — sušnibždėjau nekaltai rodydamas į manekeną.

— ČIA MANEKENAS, KVAILY! — atšovė Ovenas. — ANGELAS STOVĖJO KITOJE LOVOS PUSĖJE.

Aš paliečiau jam kaktą; jis visas degė.

— Tu karščiuoji, Ovenai, — pasakiau.

— AŠ MAČIAU ANGELĄ, — pasakė jis.

— Ar čia jūs, berniukai? — paklausė mama mieguistu balsu.

— Ovenas turi karščio, — pasakiau. — Jam bloga.

— Prieik arčiau, Ovenai, — pasakė mama sėsdamasi lovoje. Jis priėjo prie jos, ir ji, palietusi jo kaktą, liepė man atnešti aspirino ir stiklinę vandens.

— Ovenas matė angelą, — pasakiau.

— Ar tau prisisapnavo košmaras, Ovenai? — paklausė mama, kai jis įsitaisė lovoje šalia jos.

— NE VISAI, — sumurmėjo jis neaiškiai, įbedęs veidą į pagalves.

Kai sugrįžau su vandeniu ir aspirinu, mama jau miegojo apkabinusi ranka Oveną; su atsikišusiomis prie pagalvės prigludusiomis ausimis, per krūtinę mamos apkabintas, jis atrodė tarsi katės pagautas drugelis. Nurijęs aspiriną ir užgėręs jį vandeniu nepažadindamas mamos, jis atkišo tuščią stiklinę stojiška veido išraiška.

— AŠ ČIA PASILIKSIU, — drąsiai pareiškė jis. — JEIGU JIS KARTAIS SUGRĮŽTU.

Jis atrodė taip kvailai, kad aš tiesiog negalėjau į jį žiūrėti.

— Tu, atrodo, sakei, kad tai buvo angelas, — sušnibždėjau. — Ką bloga angelas gali padaryti?

— AŠ NEŽINAU, KOKS TAI BUVO ANGELAS, — pašnibždomis atsakė jis, ir mama sukrutėjo per miegus; ji tvirčiau apkabino Oveną, o jis išsigando ir susijaudino tuo pat metu, ir aš vienas sugrįžau į savo kambarį.

Ir kokiomis nesąmonėmis remdamasis Ovenas įžvelgė čia tai, ką jis vėliau vadino MODELIU? Ar savo karščiuojančia vaizduote? Po daug metų, kaskart, kai jis paminėdavo TĄ LEMTINGĄJĮ BEISBOLO KAMUOLIUKO SMŪGĮ, aš neištverdavau jo nepataisęs.

— Tu turi galvoje tą nelaimingą atsitikimą, — sakydavau.

Jis niršdavo, jeigu ką nors pavadindavau „nelaimingu atsitikimu“, — ypač jeigu tai liesdavo jį patį; Kalviną, netikėjusį lemtimi, jis kaltino silpnu tikėjimu. Jam nebuvo jokių nelaimingų atsitikimų; tas beisbolo kamuoliukas nebuvo atsitiktinis, kaip neatsitiktinis buvo ir jo balsas. Oveno įsitikinimu, jis SUTRUKDĖ ANGELUI, SUTRUKDĖ ANGELO DARBĄ, jis SUTRIKDĖ ĮVYKIU PLANĄ.

Dabar aš suvokiu, kad jis nė nemanė išvydęs angelą Sargą; jis buvo visiškai įsitikinęs, ypač po to LEMTINGOJO KAMUOLIUKO SMŪGIO, kad jis sutrukdė Mirties angelui. Nors jis ( tuo metu) neatskleidė man tos savo Dieviškosios ištarmės turinio, žinau, kad jis tikėjo būtent tuo: jis, Ovenas Minis, sutrukdė Mirties angelui, atliekančiam savo šventą darbą; ir angelas atidėjo darbą — perleido jam. Kaip tos fantazijos galėjo taip jį užvaldyti ir įtikinti?

Mano mama buvo per daug mieguista ir nepamatavo jam temperatūros, bet jis tikrai karščiavo, ir per tą karščiavimą atsidūrė mamos lovoje — jos glėbyje. Ir ar tik ne tas susijaudinimas, kad jis atsidūrė būtent ten, kartu su ja — jau nekalbant apie karščiavimą, — lėmė, kad jis taip ir nesumerkė akių ir todėl galėjo būti liudininkas kito įsibrovėlio — tebūnie angelo, šmėklos ar nelaimingo šeimynykščio? Manau, kad taip.

Po kelių valandų į mamos kambarį įžengė dar vienas baisus vaiduoklis. Sakau „baisus“ todėl, kad tais laikais Ovenas bijojo mano senelės; matyt, nujautė jos bodėjimąsi granito verslu. Aš buvau palikęs degančią šviesą mamos vonioje ir — kas dar blogiau — neužsuktą šalto vandens čiaupą (kai pyliau Ovenui vandenį į stiklinę aspirinui užgerti). Mano senelė visada tvirtindavo, kad girdi, kaip skaitiklis skaičiuoja kilovatvalandės; kai tik sutemdavo, ji eidavo paskui mano motiną ir gesindavo jos paliktas šviesas. Ir šiąnakt senelė ne tik pajuto, kad dega šviesa, bet ir išgirdo bėgantį vandenį — gal iš siurblio rūsyje, o gal iš paties šalto vandens čiaupo. Pamačiusi mamos vonią taip nerūpestingai paliktą, senelė iš jos patraukė į miegamąjį — susirūpinusi, ar mama nebus susirgusi, arba pasipiktinusi tokiu netaupumu ir pasiryžusi prikišti jai tokį nerūpestingumą, net jeigu reikėtų ją pažadinti.

Galbūt senelė būtų užgesinusi šviesą, užsukusi vandenį ir grįžusi atgal į lovą, jeigu nebūtų per klaidą pasukusi čiaupo į kitą pusę — pasukusi kiek per smarkiai ir apipilta šalto kaip ledas vandens: jis jau kelias valandas tekėjo iš čiaupo. Taigi jos naktiniai marškiniai kiaurai permirko; ji turėjo juos persivilkti. Matyt, tai ir įkvėpė ją pakelti mamą; negana, kad veltui eikvojama šviesa ir vanduo, — štai ji pati, atėjusi padaryti galo tokiam energijos švaistymui, stovi sušlapusi iki siūlelio. Taigi galiu spėti, kad į mamos kambarį ji įžengė toli gražu ne ramiai nusiteikusi. Ir nors Ovenas buvo pasiruošęs išvysti angelą, jis turbūt tikėjosi, kad net ir vėl apsireiškęs Mirties angelas atrodytų ramesnis.