Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mano galva, prezidentas Reiganas gali sakyti tokius dalykus tik todėl, kad žino, jog amerikiečiai niekada nelaikys jo atsakingu už savo žodžius; tu atsakai tiktai prieš istoriją, o aš jau minėjau, kad, mano nuomone, amerikiečiai nelabai išmano istoriją. Ar daug kas iš jų atsimena kad ir savo pačių neseną istoriją? Ar dvidešimt metų amerikiečiams toks jau ilgas laiko tarpas? Ar jie prisimena 1967-ųjų spalio 21-ąją? Vašingtone tada penkiasdešimt tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš karą. Ir aš ten buvau; tai buvo „žygis į Pentagoną“ — prisimenat? O po dvejų metų — 1969-ųjų spalį — Vašingtone vėl mitingavo penkiasdešimt tūkstančių žmonių; jie nešėsi žibintuvėlius, jie reikalavo taikos. Šimtas tūkstančių reikalavo taikos Bostone; du šimtai penkiasdešimt tūkstančių Niujorke. Ronaldas Reiganas visų Jungtinių Amerikos Valstijų dar neapmulkino, tačiau jam pavyko užmigdyti Kaliforniją; protestus prieš karą Vietname jis apibūdino kaip „pagalbą ir paramą priešui“. Būdamas prezidentas, jis vis dar nežinojo, kas yra priešas.

Šiandien aš tikiu, kad Ovenas Minis visada tai žinojo; jis žinojo viską.

1962-ųjų vasarį mudu mokėmės paskutiniame Greivsendo akademijos kurse; 80-ajame Frant gatvės name ištisai žiūrėjome televiziją. Prezidentas Kenedis pasakė, kad Jungtinių Valstijų patarėjai Vietname į ugnį atsakys ugnimi.

— TIKIUOSI, KAD MES PATARINĖJAME TIEMS VYRUKAMS, KURIEMS REIKIA, — pasakė Ovenas Minis.

Tą pavasarį, kai iki baigiamųjų Greivsendo akademijos egzaminų buvo likęs mažiau kaip mėnuo, per televiziją buvo parodytas Tailando žemėlapis; tenai buvo nusiųsta penki tūkstančiai Jungtinių Amerikos Valstijų laivų ir penkiasdešimt reaktyvinių naikintuvų — „kaip atsakas į komunistinę ekspansiją Laose“, — pasakė prezidentas Kenedis.

— TIKIUOSI, KAD MES ŽINOME, KĄ DAROME, — pasakė Ovenas Minis.

1963-iųjų vasarą, pirmąją mūsų vasarą universitete, Vietname vyko budistų demonstracijos; žmonės maištavo. Mudu su Ovenu pirmą kartą gyvenime matėme pirmąjį savęs aukojimo aktą — per televizorių. Pietų Vietnamo vyriausybės pajėgos, vadovaujamos Ngo Din Diemo — išrinktojo prezidento, — atakavo kelias budistų pagodas; tai buvo rugpjūtis. Gegužį Diemo brolis Ngo Din Nu, slaptosios policijos viršininkas, nutraukė budistų šventę — užmušė aštuonis vaikus ir vieną moterį.

— DIEMAS KATALIKAS, — pasakė Ovenas Minis. — KĄ VEIKIA KATALIKAS PREZIDENTAS BUDISTU ŠALYJE?

Tą vasarą Henris Kabotas Lodžas tapo Jungtinių Valstijų ambasadoriumi Vietname; tą vasarą Lodžas gavo Jungtinių Amerikos Valstijų Užsienio reikalų ministerijos telegramą, kurioje buvo pranešama, jog Jungtinės Valstijos „daugiau nebesitaikstys“ su Ngo Din Nu „įtaka“ prezidento Diemo režimui. Per du mėnesius buvo įvykdytas karinis perversmas, nuvertęs Diemo vyriausybę Pietų Vietname; rytojaus dieną Diemas ir jo brolis Nu buvo nužudyti.

— ATRODO, KAD MES PATARINĖJOME NE TIEMS VYRUKAMS, KURIEMS REIKIA, — pasakė Ovenas.

O kitą vasarą, kai per televiziją buvo rodomi Šiaurės Vietnamo patrulių laivai Tonkino įlankoje — per dvi dienas jie atakavo du Jungtinių Amerikos Valstijų eskadrinius minininkus, — Ovenas pasakė:

— AR MUMS ATRODO, KAD ČIA FILMAS?

Prezidentas Džonsonas paprašė Kongreso suteikti jam įgaliojimus „imtis visų būtinų priemonių atremti ginkluotam Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgų puolimui ir užkirsti kelią tolesnei agresijai. Parlamentas slaptu balsavimu vieningai (416 balsų už, 0 prieš) pritarė Tonkino įlankos rezoliucijai. Senatas patvirtino ją 88 balsais už ir 2 prieš. Tačiau Ovenas paklausė mano senelės televizoriaus:

— AR TAI REIŠKIA, KAD PREZIDENTAS GALI PASKELBTI KARĄ JO NEPASKELBDAMAS?

Tais metais per Naujųjų išvakares — atsimenu, kad Estera tada per daug išgėrė; ji vėmė — Vietname buvo šiek tiek daugiau negu dvidešimt tūkstančių Jungtinių Amerikos Valstijų kareivių ir tik koks dešimt (ar panašiai) žuvusių. Iki to laiko, kai Kongresas užbaigė Tonkino įlankos rezoliucijos svarstymus — 1970-ųjų gegužį, — Vietname buvo daugiau kaip pusė milijono Jungtinių Amerikos Valstijų kareivių; ir daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių iš jų buvo negyvi.

Dar 1965 metais Ovenas Minis užčiuopė strategijos trūkumus.

Kovo mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgos pradėjo „Griaudėjančio griaustinio“ operaciją — puolė taikinius Šiaurės Vietname; sustabdė tiekimą Pietų Vietnamui — ir pirmieji sustiprinti daliniai išsilaipino Vietname.

— TAI NESIBAIGS, — pasakė Ovenas. — NĖRA KAIP VISA TAI ŽMONIŠKAI UŽBAIGTI.

Kalėdų dieną prezidentas sustabdė „Griaudėjančio griaustinio“ operaciją; jis nutraukė bombardavimą. Po mėnesio bombardavimas vėl prasidėjo ir Senato užsienio reikalų komitetas pradėjo svarstymus apie karą, kuriuos transliavo televizija. Kaip tik tada senelė ėmė visu tuo domėtis.

1966-ųjų rudenį buvo pranešta, kad „Griaudėjančio griaustinio“ operacija vykdoma aplink Hanojų; tačiau Ovenas Minis pasakė:

— AŠ MANAU, KAD HANOJUS ATSILAIKYS.

Ar prisimenat operaciją „Tigrų medžiotojas“? O tokią operaciją kaip „Spaustuvas/Baltasis sparnas/Tan Fong II“? Jos metu „priešų nuostolių“ skaičius pasiekė 2389. Paskui dar buvo operacija „Polis Rivjeras/Tan Fong II“ — ne tokia sėkminga, tik 546 „priešų nuostoliai“. O operacija „Meng Ho 6“? Ten būta 6161 „priešų nuostolių“.

Iki Naujųjų 1966-ųjų metų per karo veiksmus žuvo 66“ priešai; ir būtent Ovenas Minis prisiminė, kad tai buvo 483 žuvusiaisiais daugiau negu per operaciją „Meng Ho“.

— Kaip tu prisimeni tokius dalykus, Ovenai? — paklausė jo senelė.

Iš Saigono generolas Vestmorlendas paprašė „šviežio žmonių resursų papildymo“; Ovenas prisiminė ir tai. Pasak Užsienio reikalų ministerijos, pasak Dino Raško — prisimenat jį? — „mes artėjome prie sekinamojo karo pergalės“.

— TOKIO KARO MES NELAIMĖSIME, — pasakė Ovenas Minis.

1967-ųjų pabaigoje Vietname buvo penki šimtai tūkstančių karių. Kaip tik tada generolas Vestmorlendas pasakė: „Mes pasiekėme svarbų tašką, kai jau matosi pabaiga“.

— KOKIA PABAIGA? — paklausė Ovenas Minis generolo. — KAS ATSITIKO „ŠVIEŽIAM ŽMONIU RESURSUI“?

Dabar aš tikiu, kad Ovenas prisiminė viską: dalį žinojimo sudaro prisiminimas.

Ar jūs prisimenate „Tet“ puolimą? Tai buvo 1968-ųjų sausį. „Tet“ yra tradicinė Vietnamo šventė, atitinkanti mūsų Kalėdas ir Naujuosius metus, ir nors paprastai Vietnamo kare per šventes ugnis būdavo nutraukiama, tais metais šiaurės vietnamiečiai užpuolė daugiau kaip šimtą Pietų Vietnamo miestelių — daugiau negu trisdešimt provincijos sostinių. Tais metais prezidentas Džonsonas pareiškė, kad nesieks būti perrinktas — prisimenat? Tais metais buvo nužudytas Robertas Kenedis; tą tikriausiai prisimenate. Tais metais prezidentu buvo išrinktas Ričardas Niksonas; gal jūs prisimenate jį. Kitais, 1966 metais — tais metais, kai Ronaldas Reiganas vietnamiečių protestus apibūdino kaip „paramą ir paguodą priešui“, — Vietname dar tebebuvo pusė milijono amerikiečių. Aš niekada nebuvau tarp jų.

Daugiau kaip trisdešimt tūkstančių kanadiečių taip pat tarnavo Vietname. Ir beveik tiek pat amerikiečių per Vietnamo karą atvažiavo į Kanadą; aš buvau tarp jų — vienas iš tų, kurie pasiliko.

1971 kovą, kai leitenantas Viljamas Kelis buvo apkaltintas iš anksto apgalvota žmogžudyste, aš jau buvau imigrantas, turintis nekilnojamąjį turtą ir padavęs prašymą suteikti Kanados pilietybę. Per 1972 Kalėdas prezidentas Niksonas bombardavo Hanojų; tai buvo vienuolika dienų trukusi ataka, kurios metu buvo sunaudota daugiau kaip keturiasdešimt tonų brizantinių sprogmenų. Kaip Ovenas ir sakė, Hanojus atsilaikė.