Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Nuvažiavusi į Bostoną grąžinti suknelės, ji rado parduotuvę sudegusią iki pamatų. Kurį laiką negalėjo prisiminti parduotuvės pavadinimo; bet paskui paklausė kaimyninių gyventojų ir parašė laišką senuoju adresu. Kažkas buvo negerai su draudimu ir tik po kelių mėnesių jai pagaliau pavyko su kažkuo susisiekti — tai buvo juristas. „Bet aš juk nemokėjau už suknelę! — pasakė mama. — Ji labai brangi — aš tik norėjau geriau pasimatuoti. Ir aš jos nenoriu. Nenoriu, kad po kelių mėnesių man būtų pateikta sąskaita. Ji labai brangi“, — pakartojo ji. Bet juristas atsakė, jog tai nesvarbu. Viskas sudegė. Visos sąskaitos sudegė. Inventorius sudegė. Visos prekės sudegė. „Telefonas išsilydė, — pasakė jis. — Kasos aparatas išsilydė, — pridūrė jis.

— Ta suknelė — menkiausias mūsų rūpestis. Jinai — jūsų, — pasakė juristas. — Jums pasisekė“, — pasakė jis jai taip, kad ji pasijuto kalta.

— O dangau, — niurzgėjo senelė, — kiek nedaug reikia, kad Vilraitai pasijustų kalti. Suimk save į nagą, Tabita, ir liaukis verkšlenusi. Tai nuostabi suknelė — juk tai kalėdinė spalva, — pagaliau nusprendė. — Per Kalėdas visada būna vaišės. Ji puikiai tiks.

Tačiau aš niekada nemačiau, kad mama būtų išsitraukusi tą suknelę iš spintos; ir vienintelis kartas, kai ji atsidūrė ant manekeno — po to, kai mama ją nusikopijavo, — buvo tada, kai Ovenas ją parinko. Net ir Ovenas nežinojo, ką daryti, kad mama pamėgtų tą raudoną suknelę.

— Gal tai ir Kalėdų spalva, — pasakė ji, — bet mano pačios spalva — ypač tuo metų laiku, kai būna Kalėdos, — netinka prie šitos suknelės. — Ji norėjo pasakyti, kad atrodytų blyški raudonu drabužiu neįdegusia saulėje oda, o kas Naujajame Hampšyre per Kalėdas būna įdegęs?

— TUOMET NEŠIOKITE JĄ VASARĄ, — pasiūlė Ovenas.

Tačiau vilkėti tokį skaisčiai raudoną drabužį vasarą būtų buvę pernelyg didelis iššūkis; mamos nuomone, tam būtų reikėję per daug smarkiai įdegti. Danas pasiūlė mamai padovanoti raudonąją suknelę jo kukliai teatrinių kostiumų kolekcijai, tačiau mama manė, jog tai būtų tuščias švaistymas, be to, nė vienas iš akademijos berniukų ir, žinoma, jokia kita mūsų miestelio moteris neturėjo tokios figūros, kuri nepadarytų gėdos tokiai suknelei.

Danas Nidemas ne tik perėmė visų akademijos berniukų dramos spektaklių režisavimą, jis atgaivino saviveiklinį mūsų mažo miestelio dramos kolektyvą, buvusį niekam nežinomą „Greivsendo artistų“ būrelį. Danas visus kalbindavo stoti į „Greivsendo artistus“; jo dėka pusė akademijos fakulteto darbuotojų atrado savyje vaidybinį talentą, ir pusei miestelio gyventojų nubudo aistra scenos menui, kai jis pakvietė juos išbandyti jėgas savo spektakliuose. Jis netgi priprašė mamą suvaidinti pagrindinį vaidmenį — bent vieną kartelį.

Nors mama labai mėgo dainuoti, vaidinti ji nepaprastai drovėjosi. Ji sutiko dalyvauti tik viename Dano režisuotame spektaklyje, ir aš manau, kad sutiko tik norėdama parodyti savo atsidavimą jųdviejų užsitęsusiai draugystei, ir tik su sąlyga, jeigu Danas bus jos partneris, jeigu jo vaidmuo bus pagrindinis ir jeigu jis neturės vaidinti jos meilužio. Ji nenorinti, kad miestelyje apie jųdviejų draugystę būtų prisigalvojama nebūtų dalykų, paaiškino ji. Kai jie susituokė, mama daugiau niekada nebevaidino, ir Danas taip pat. Jis visada būdavo režisierius, o ji — suflerė: pasakinėjanti tyliai, bet aiškiai. Manau, kad tam turėjo įtakos visos tos dainavimo pamokos.

Vienintelis jos suvaidintas vaidmuo — pagrindinis vaidmuo — buvo spektaklyje „Angelo gatvė“. Tai buvo taip seniai, ir aš nebeprisimenu nei veikėjų vardų, nei kokios buvo dekoracijos. „Greivsendo artistai“ naudojosi rotuše ir dekoracijos niekada nebūdavo jai pritaikytos. Geriausiai aš prisimenu filmą, kuris buvo pastatytas pagal „Angelo gatvę“; jis vadinosi „Dujų žibintas“ ir aš žiūrėjau jį kelis kartus. Mano mama vaidino Ingridos Bergman vaidmenį; ji buvo žmona, kurią niekšas vyras išvaro iš proto. Ir Danas vaidino tą niekšą — Šarlio Buajė vaidmenį. Jeigu žinote tą istoriją, nors Danas ir mano motina vaidino vyrą ir žmoną, scenoje tarp jų meilės matyti nedaug; tiktai ten ir tiktai tada aš mačiau Daną niekšingai elgiantis su mano mama.

Danas sako, kad dar ir dabar Greivsende yra žmonių, kurie piktai į jį dėbčioja dėl to Šarlio Buajė vaidmens, kurį jis suvaidino; jie žiūri į jį taip, lyg tai jis prieš daugybę metų būtų sviedęs tą pražūtingąjį kamuoliuką į užribį — ir būtų padaręs tai tyčia.

Ir tik kartą per tą spektaklį — tikriau sakant, per peržiūrą — mama apsivilko raudonąją suknelę. Gal tą vakarą, kai ji turi pasipuošusi eiti į teatrą (ar kažkur kitur) su savo tironu vyru, bet jis paslepia paveikslą ir apkaltina ją paslėpus jį, ir net ją pačią priverčia tuo patikėti, o galiausiai išvaro ją į savo kambarį ir nebeleidžia niekur eiti. O gal tą kartą, kai juodu eina į koncertą ir jis suranda savo laikrodį jos rankinėje — jis pats ten jį ir įmetė, bet ji palūžta ir maldauja jo patikėti ja visų tų snobų akivaizdoje. Trumpai tariant, mama turėjo vilkėti raudoną suknelę tik vienoje scenoje, ir būtent tą sceną ji vaidino tiesiog klaikiai. Ji niekaip negalėjo palikti suknelės ramybėje — rankiojo nuo jos įsivaizduojamus pūkelius, nuolat apžiūrinėjo save, lyg iškirptė staiga būtų pagilėjusi per pėdą; be perstojo glostinėjosi, tarsi suknelės medžiaga būtų šiurpinusi jai odą.

Mudu su Ovenu matėme visus „Angelo gatvės“ spektaklius; mes matėme visus Dano spektaklius — tiek akademijos, tiek „Greivsendo artistų“ saviveiklinius, — tačiau „Angelo gatvė“ buvo vienas iš nedaugelio vaidinimų, kai mes pažiūrėjome visus aliai vieno spėktaklius. Matyti mano motiną scenoje ir matyti Daną, kuris žiauriai su ja elgiasi, — tai buvo toks jaudinantis melas. Mus domino visai ne pjesė — o tik tai, kokia ji melaginga; kad Danas žiauriai elgiasi su mama, kad jis linki jai pikto. Tai mus kerėjo.

Mudu su Ovenu pažinojome visus „Greivsendo artistų“ pastatymų aktorius. Ponia Volker, mūsų episkopalinės sekmadieninės mokyklos pabaisa, „Angelo gatvėje“ buvo gavusi koketiškos tarnaitės — Andželos Lansberi vaidmenį, jeigu jūs galite tuo patikėti. Mudu su Ovenu negalėjome. Ponia Volker scenoje elgiasi kaip prostitutė! Ponia Volker vulgari! Mes vis laukėme, kada ji sušuks: „Ovenai Mini, leiskis žemėn! Sėskis į savo vietą!“ Ji vilkėjo prancūzės tarnaitės kostiumą — labai siaurą sijoną ir juodas raštuotas kojines, ir po to kiekvieną sekmadienį mes tuščiai stengdavomės pamatyti jos kojas — tai buvo toks siurprizas pamatyti ponios Volker kojas; ir dar didesnis siurprizas įsitikinti, kad jos kojos gražios!

Gerojo vaikino vaidmuo „Angelo gatvėje“ — Džozefo Koteno vaidmuo, kaip aš jį vadinu, — buvo patikėtas mūsų kaimynui Fišui. Mudu su Ovenu žinojome, kad jis vis dar gedi savo anksti žuvusio Sagamoro; jis įdėmiai sekė kiekvieną mano motinos judesį scenoje, tačiau skausmingai perkreiptame jo veide vis dar atsispindėjo siaubas, kurį jis patyrė įvykus nelaimei su sunkvežimiu Frant gatvėje. Mudu su Ovenu herojų įsivaizdavome ne visai tokį, koks buvo Fišas, bet Danas Nidemas, turėjęs talentą parinkti ir dirbti su beviltiškiausiais mėgėjais, ir pono Fišo atveju pasinaudojo kaimynų užuojauta ir pasipiktinimu dėl Sagamorą pražudžiusio sunkvežimio.

Taigi, sudalyvavusi „Angelo gatvės“ repeticijoje, raudonoji suknelė vėl sugrįžo į spintą ir pasirodydavo tik tais — beje, neretais — atvejais, kai Ovenas ja apvilkdavo manekeną. Galimas daiktas, tą daryti jį skatino motinos bodėjimasis suknele. Ja apvilktas manekenas visada atrodydavo žavingai.