Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Taigi mudu su Danu visai suplukome bandydami rasti šarvuočiui kokią nors pakenčiamą padėtį, — tačiau tas ir yra, galiausiai pasakė Danas: nei jo, nei ko kito neįmanoma pataisyti. Tai, kas įvyko, buvo nepataisoma... Ir vis dėlto turėjome gyventi toliau.

„Nuostabu, iš tikrųjų — tiesiog nepakartojama“, — vis murmėjo Danas, kol užmigo kitoje mano kambario lovelėje, kur Ovenas buvo praleidęs tiek naktų, ir aš užklojau jį ir leidau jam miegoti. Kai senelė atėjo pabučiuoti manęs nakčiai, ji pabučiavo ir Daną. Paskui, atidaręs negilų naktinio stalelio stalčių, taip įstačiau šarvuotį, kad jis man atrodytų kaip kažkas kitas. Pusiau išlindęs iš stalčiaus šarvuotis priminė kažkokį vandenų gyvūną — kyšojo tik galva ir liemuo; aš galėjau įsivaizduoti, jog letenų vietoje buvo tarsi kokie sunykę plaukmenys.

Prieš pat užmigdamas supratau, kad viskas, ką Danas sakė apie Oveno ketinimus, buvo tiesa. Kaip svarbu man gyvenime buvo tai, kad Danas Nidemas beveik niekada neklysdavo! Tada dar nebuvau susipažinęs su Volo „Greivsendo istorija“ ir perskaičiau ją visą tik sulaukęs aštuoniolikos, tačiau žinojau tas jos vietas, kurios Ovenui atrodė „svarbios“. Ir prieš pat užmigdamas aš įžvelgiau dar vieną — šalia tų dalykų, kuriuos nurodė Danas, — savo šarvuočio prasmę. Mano šarvuočiui buvo amputuotos letenos, kad jis primintų Vatahantoveto totemą, tragišką ir paslaptingą berankį, — argi išmintingi indėnai nebūtų žinoję, kad visa kas turi savo sielą, savo dvasią?

Būtent Ovenas pasakė man, kad tik baltieji tuščiagarbiškai įsitikinę, kad žmonės unikalūs, nes turi sielas. Pasak Oveno, Vatahantovetas žinojo geriau. Vatahantovetas tikėjo, kad gyvūnai turi sielas ir kad net išniekintoji Skvamskoto upė turi sielą, — Vatahantovetas žinojo, kad žemė, kurią jis pardavė mūsų protėviams, knibždėte knibžda dvasių. Tie akmenys, kuriuos jie išjudino norėdami apsėti laukus, — liko amžinai neramūs ir be vietos. O namams statytis nukirstų medžių dvasios skyrėsi nuo tų, kurios išeidavo su dūmais degant malkoms. Vatahantovetas gal buvo paskutinis Greivsendo Naujajame Hampšyre gyventojas, kuris žinojo visa ko vertę. Štai, imkite mano žemę! Drauge su rankomis!

Man prireikė ne vienerių metų, kad suprasčiau viską, ką Ovenas galvojo, ir tą naktį aš nelabai aiškiai jį supratau. Dabar aš žinau, kad šarvuotis pasakė man tai, ką Ovenas galvojo, nors pats jis tylėjo iki to laiko, kol mudu abu jau mokėmės Greivsendo akademijoje; tik tada man atsiskleidė viskas, ką Ovenas norėjo man pasakyti — per šarvuotį. Štai ką Ovenas Minis (ir šarvuotis) pasakė: „DIEVAS PASIĖMĖ TAVO MOTINĄ. MANO RANKOS BUVO KAIP ĮRANKIS. DIEVAS PASIĖMĖ MANO RANKAS. AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS“.

Argi man galėjo šauti į galvą, kad vienuolikos metų berniukas gali ką nors panašaus mąstyti? Man net tokia mintis į galvą nebūtų atėjusi, kad Ovenas Minis buvo išrinktasis; netgi tai, kad jis laiko save Dievo paskirtuoju, man būtų atrodę keista. Jeigu būtumėte matę jį kylantį į orą sekmadieninėje mokykloje, niekada nebūtumėt pagalvoję, jog jis vykdo Dievo paskirtį. Be to, neužmirškite — jau nekalbant apie Oveną, — jog, būdamas vienuolikos metų, aš netikėjau, kad apskritai esama „išrinktųjų“ ar kad Dievas kažkam yra „paskyręs“ ką nors atlikti, ar davęs „užduotį“. O dėl Oveno tikėjimo, kad jis esąs Dievo įrankis, tai aš nežinau, kuo dar remdamasis jis buvo įsitikinęs, jog Dievas jį išsirinko savo valios vykdytoju; tačiau Oveno idėja, kad kiekvienas jo judesys yra iš anksto nulemtas Dievo ištarmės, rėmėsi toli gražu ne vien tik tuo nelaimingu smūgiu ir lazdos taukštelėjimu, kaip vėliau įsitikinsite patys.

Šiandien — 1987-ųjų sausio 30-ąją Toronte sninga; šuo mano, kad per sniegą po Torontą vaikščioti kur kas maloniau. Man patinka vedžioti šunį, kai sninga, nes jo entuziazmas užkrečia; sningant šuo pasižymi savo teritoriją prie Sent Klero rezervuaro taip, lyg jis būtų pirmasis čia nusilengvinęs šuo — iliuzija, kurią palaiko krintantis sniegas, užklojantis nesuskaičiuojamų šunų legionų čia paliktas krūvas ekskrementų, kuriomis taip garsėja Sent Klero rezervuaras.

Kai apsnigta, Aukštesniojo Kanados koledžo bokšto laikrodis atrodo didesnis negu parengiamosios mokyklos Naujosios Anglijos miestelyje; kai nesninga, aplinkiniais keliais rieda kur kas daugiau autobusų ir automobilių. Gatvės triukšmas būna daug didesnis ir Toronto centras atrodo daug arčiau. Kai apsnigta, Aukštesniojo Kanados koledžo bokšto laikrodis — ypač nuo Kilbari gatvės, arba, dar iš arčiau, — nuo Fraibruko gatvės — primena man centrinių Greivsendo akademijos rūmų bokšto laikrodį — smailą, gūdų.

Kai apsnigta, ta vieta Rasei Hilo gatvėje, kur aš gyvenu, pasidaro kažkuo panaši į Naująją Angliją; kaip žinia, torontiečiai nemėgsta baltomis dailylentėmis apkaltų namų su tamsiai žaliomis arba juodomis langinėmis, tačiau mano senelės namas Frant gatvėje buvo mūrinis, o torontiečiai atiduoda pirmenybę plytoms ir akmeniui. Nežinia kodėl torontiečiai užgriozdina savo plytinius ir akmeninius namus visokiausiomis puošmenomis, karnizais drauge su langinėmis, arba išpjaustinėja langines širdelėmis ir klevo lapais, bet sniegas paslepia tas įmantrybes ir kai kada, tokiomis dienomis kaip ši, kai sniegas itin šlapias ir sunkus, net plytiniai namai pasidaro balti. Torontas yra saikingas, bet ne rūstus. Greivsendas yra rūstus, bet drauge gražus; Torontas negražus, bet, kai sninga, jis būna panašus į Greivsendą — ir gražus, ir rūstus.

Pro savo miegamojo langą Rasei Hilo gatvėje aš matau ir vyskupo Strono koplyčią; kaip tai simboliška, kad žmogus, kurio vaikystė buvo padalinta tarp dviejų bažnyčių, turi gyventi prieš akis turėdamas dar dvi! Tačiau dabar man jos tinka — abi anglikonų. Šalti, pilki Malonės bažnyčios ir Vyskupo Strono mokyklos mūrai irgi gražiai nubalinti sniego.

Senelė mėgdavo sakyti, kad sniegas „gydo“ — gydo viską. Tipiškas jankių požiūris: jeigu sniego daug, vadinasi, jis tau į naudą. Toronte jis man į naudą. Ir tie vaikigaliai, važinėjantys rogutėmis ant Sent Klero rezervuaro, — jie man taip pat primena Oveną — todėl, kad visada prisimenu Oveną tam tikro ūgio, koks jis buvo vienuolikos metų, tai yra maždaug penkerių metų amžiaus vaiko didumo. Bet ko aš čia taip įsijaučiau į sniegą — yra tiek daug kitų dalykų, kurie man primena Oveną.

Aš vengiu amerikietiškų laikraščių ir žurnalų, taip pat Amerikos televizijos — kaip ir kitų amerikiečių Toronte. Tačiau Torontas ne taip toli. Kad ir užvakar — 1987-ųjų sausio 28-osios „The Globe and Mail“ pirmajame puslapyje išsamus prezidento Ronaldo Reigano pranešimas Kongresui apie padėtį šalyje. Ar aš kada nors pasimokysiu? Kai pamatau tokius dalykus, žinau, kad man tiesiog nereikia jų skaityti; geriau atsiversčiau maldaknygę. Kam leidžiuosi, kad apimtų pyktis; bet, atleisk man, Viešpatie, aš skaitau pranešimą Kongresui apie padėtį šalyje. Dvidešimt metų išgyvenęs Kanadoje aš vis dar randu amerikiečių pamišėlių, kurie mane vis dar keri.

„Centrinėje Amerikoje neturi būti jokio Sovietų pakrantės placdarmo“, — pareiškė prezidentas Reiganas. Jis taip pat pabrėžė, kad nepaaukos savo pasiūlytų branduolinių raketų — savo numylėtojo Žvaigždžių karo plano dėl branduolinio nusiginklavimo sutarties su Sovietų Sąjunga. Jis netgi pareiškė, kad „svarbiausias JAV— Sovietų santykių darbotvarkės punktas“ yra“ nepakankamai atsakingas Sovietų elgesys pasaulyje“ — tarsi Jungtinės Amerikos Valstijos būtų „atsakingo elgesio pasaulyje etalonas“!