Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kitas taip pat svarbus: tą dieną, kai mudu su mama vijomės Oveną automobiliu ir kai aš pamačiau, kaip jis pasilenkęs ant dviračio linguodamas mina mėgindamas užvažiuoti į Meiden kalvą ir kaip išvargęs nulipa žemėn ir likusį kelią eina pėsčias. Prisimindamas tą šaltą dieną, įsivaizdavau, kaip Ovenas atrodė tą kitą šiltą vasaros vakarą, kai skubėjo namo po Mažosios lygos varžybų — su prilipusia prie nugaros beisbolininko uniforma. Ką jis žadėjo pasakyti tėvams apie varžybas?

Ir po daugelio metų aš prisiminiau, kaip buvo nuspręsta, kur man po tų nelemtų varžybų geriau nakvoti — ar su Danu Nidemu, bute, į kurį jis su mama buvo persikėlęs kartu su manimi, kai jie susituokė — tai buvo butas akademijos bendrabutyje, — ar man būtų jaukiau praleisti tą baisią naktį savo senajame kambaryje senelės namuose Frant gatvėje. Tiek daug smulkmenų, susijusių su tomis varžybomis, nuolat iškils atmintyje!

Taigi Danas Nidemas su senele nusprendė, kad bus geriau, jeigu aš praleisiu naktį Frant gatvės namuose, o kai kitą rytą — tik trumpam užsnūdęs — atsibudau, ne tik nesupratau, kas įvyko, ir tik pamažu suvokiau, kad sapnas apie tai, kaip mano mamą užmušė Oveno Minio pasiųstas kamuoliukas, yra visai ne sapnas, — bet ir nesusigaudžiau, kur esąs. Jaučiausi kaip koks mokslinės fantastikos personažas, nukeliavęs į praeitį, nes jau buvau pripratęs atsibusti savo kambaryje Dano Nidemo bute.

Ir tarsi to siaubo dar būtų buvę maža, išgirdau triukšmą, kokio prie 80-ojo Frant gatvės namo niekada nebūdavo; triukšmas sklido nuo įvažiavimo, o mano miegamojo langas buvo į kitą pusę, todėl atsikėliau ir išėjau iš kambario pasižiūrėti. Aš beveik neabejojau, kas ten. Tokį triukšmą buvau girdėjęs daug kartų Minio granito kirtykloje; jo su niekuo nesupainiosi — pirma pavara važiuojantis milžiniškas sunkvežimis su krovinine platforma, kuriuo ponas Minis gabendavo granito luitus, bordiūrinius ir kertinius akmenis bei paminklus. Nebuvo jokių abejonių, kad tas Minio granito bendrovės sunkvežimis buvo mano senelės kieme ir užėmė visą įvažiavimą, pilnas prikrautas granito gabalų ir antkapių.

Aš nesunkiai įsivaizdavau senelės pasipiktinimą — jeigu ji jau būtų atsibudusi ir pamatytų sunkvežimį kieme. Beveik girdėjau ją sakant: „Koks neįsivaizduojamas netaktas! Nepraėjo nė diena po dukters mirties, o ką jis daro — atveža mums antkapį? Turbūt jau ir raides iškalė?“ Taip aš tuo metu galvojau.

Tačiau ponas Minis neišlipo iš savo sunkvežimio kabinos. Iš keleivio sėdynės pusės išlipo Ovenas, nuėjo prie sunkvežimio galo ir ištraukė kelias kartonines dėžes; dėžėse turbūt nebuvo granito, kitaip jis nebūtų galėjęs jų pakelti. O jis pakėlė ir atnešė prie užpakalinių durų laiptelių, ir aš jau laukiau, kad jis paspaus skambutį. Ausyse man vis dar skambėjo Oveno balsas: „ATLEISK MAN! U — kurį išgirdau užsidengęs galvą pono Čikeringo treningu, — ir nors labai norėjau pamatyti Oveną, žinojau, kad tuoj pat apsiašarosiu, vos tik jis pasakys nors žodį, arba vos tik aš turėsiu jam ką nors pasakyti. Todėl man palengvėjo, kai jis nepaskambino; palikęs dėžes prie durų jis greitai nubėgo atgal į kabiną ir ponas Minis išsuko savo sunkvežimį iš įvažiavimo, vis dar važiuodamas pirma pavara.

Dėžėse buvo Oveno beisbolo kortelės, visa jo kolekcija. Senelė buvo pritrenkta, bet jau ne vienerius metus ji nesuprato ir nemėgo Oveno; jai jis buvo „tas berniukas“ arba „tas mažius“, arba „tas balsas“. Aš žinojau, kad Ovenui kortelių kolekcija buvo vienas iš mėgstamiausių jo daiktų, jo brangenybių, — aš iš karto supratau, kaip pasikeitė jo požiūris į viską, kas susiję su beisbolu, kaip pasikeitė ir man (nors aš niekada taip nemėgau to žaidimo, kaip Ovenas). Net nesikalbėjęs su juo žinojau, kad nė vienas iš mudviejų daugiau nebežais Mažojoje lygoje ir kad mes abu turėsime atlikti tą patį būtiną ritualą — išmesti savo lazdas, pirštines ir uniformas, kaip ir kiekvieną užsimetusį namuose ar kieme beisbolo kamuoliuką (išskyrus tą vieną, kuriam, kaip aš įtariau, Ovenas suteikė savo muziejinės vertybės statusą).

Bet dėl beisbolo kortelių aš norėjau pasikalbėti su Danu Nidemu, nes jos buvo didžiausias Oveno turtas, — o jeigu nelaimingas atsitikimas, pražudęs mano motiną, pavertė beisbolą mirties žaidimu, kam Ovenas man atidavė savo beisbolo korteles? Ar tai reiškė, kad jis tiesiog nusiplauna rankas ir išsižada didžiosios amerikietiškos pramogos, ar jis nori palengvinti mano skausmą suteikdamas man malonumą sudeginti jas visas? Tą dieną aš būčiau mielai jas supleškinęs.

„Jis nori, kad tu jam jas grąžintum“, — pasakė Danas Nidemas. Aš žinojau, kad tekėdama už Dano mama pasirinko puikią partiją, bet tik po jos mirties supratau, kad ji pasirinko dar ir išmintingą žmogų. Žinoma, to Ovenas iš manęs ir tikėjosi: jis atidavė man savo korteles norėdamas parodyti, kaip gailisi dėl nelaimingo atsitikimo ir kaip jam skaudu, nes Ovenas mylėjo mano motiną beveik taip pat kaip ir aš — buvau tuo tikras, ir atiduodamas man visas savo korteles jis norėjo pasakyti, jog myli mane taip, kad gali atiduoti savo garsiąją kolekciją. Bet, savaime suprantama, jis norėjo, kad aš jas jam sugrąžinčiau!

— Pasižiūrėkime, — pasiūlė Danas Nidemas. — Garantuoju, kad jos sudėtos tam tikra tvarka — netgi tose dėžėse. — Ir iš tiesų taip buvo. Nei Danas, nei aš nesupratome, kokiu būtent principu jos surūšiuotos, tačiau kortelės buvo sudėliotos pagal kažkokią ypatingą sistemą; abėcėlės tvarka pagal žaidėjų pavardes, tačiau puolėjai — rezultatyviausi puolėjai — buvo sugrupuoti pagal abėcėlę atskirai; ir gaudytojai geltonomis pirštinėmis taip pat turėjo savo atskirą kategoriją; ir metikai taip pat; žaidėjai buvo išskirstyti net tam tikrais pogrupiais pagal amžių; tačiau mudu su Danu negalėjome ilgai apžiūrinėti tų kortelių — tos daugybės žaidėjų, stovinčių prieš fotoaparatą su savo mirtį nešančiomis lazdomis, ramiai gulinčiomis ant peties.

Aš pažįstu daug žmonių, kurie susigūžia išgirdę garsą, kad ir iš tolo primenantį šautuvo šūvį ar bombos sprogimą, — kai, tarkime, detonuoja mašina arba trinkteli ant cementinių ar linoleumo grindų krintantis šepetys, vaikas susprogdina petardą tuščiame šiukšlių kibire, — ir mano draugai užsidengia galvas, bijodami ( kaip ir mes visi šiandien) teroristų ar kokio pavienio žmogžudžio puolimo. Bet man taip nebūna; ir Ovenui Miniui niekada taip nebūna. Tačiau dėl tų vienų pralaimėtų beisbolo rungtynių, dėl to vieno nelemto atmušimo — ir visiškai neįtikėtino jo taikinio, — dėl to vienintelio šlykštaus smūgio į užribį, vieno iš milijonų, mudu su Miniu buvome nuolat priversti krūpčioti nuo visai kitokio šūvio garso; nuo taip mėgstamo ir tokio būdingo Amerikos vasaroms, tokio įprasto beisbolo lazdos pokštelėjimo į kamuoliuką!

Taigi, kaip ir dažnai darydavau, aš paklausiau Dano Nidemo patarimo. Mudu sukrovėme kartonines dėžes su Oveno beisbolo kortelėmis į automobilį ir pradėjome svarstyti, kada reikėtų jas nuvežti į Minių granito kirtyklą, kad tai būtų kuo mažiau pastebima — kai mažiausia tikimybė susitikti poną Minį ar sujudinti niūrų ponios Mini profilį viename iš langų, arba, tiesą sakant, pasikalbėti su Ovenu. Danas suprato, kad aš myliu Oveną ir noriu pasikalbėti su juo — labiau už viską, — tačiau taip pat jis suprato, kad tą pokalbį, tiek Oveno, tiek mano labui, verčiau atidėti.

Tačiau mums baigiant krauti beisbolo korteles į mašiną, Danas Nidemas paklausė manęs:

— O tu jam ką duosi?