Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ką?

— Kad parodytum, jog myli jį, — atsakė Danas Nidemas. — Tai, ką jis tau parodė. Ar turi ką jam duoti?

Žinoma, aš žinojau, koks mano daiktas parodytų jam, kad aš jį myliu; žinojau, ką mano šarvuotis jam reiškia, tačiau buvo kažkaip nesmagu „duoti“ jam šarvuotį Dano Nidemo akivaizdoje, kuris pats man jį padovanojo, — ir kas bus, jeigu Ovenas man jo nebeatiduos? Kas, jeigu jis pamanys, kad leidžiu jam turėti šarvuotį?

— Svarbiausia, Džoni, — tarė Danas Nidemas, — turi parodyti Ovenui, kad myli jį taip, jog gali atiduoti bet ką — negalvodamas, ar tau bus tai sugrąžinta, ar ne. Tai turi būti toks daiktas, kurį, — jis tai žinos, — tu nori atgauti. Tada jis bus ypatingas.

— Jeigu aš, pavyzdžiui, duosiu jam šarvuotį? — pasakiau. — Ir jis, pavyzdžiui, jį pasiliks sau?

Danas Nidemas prisėdo ant priekinio mašinos bamperio. Tai buvo didelis biuikas, žolės žalumo, su tikro medžio paneliais prie šonų ir užpakalinio borto bei chromuotomis grotelėmis, kurios atrodė kaip išsižioję godžios žuvies nasrai; Danui taip sėdint atrodė, kad biuikas jį suris, — o Danas buvo toks išsekęs, kad, regis, nė nebūtų priešinęsis. Esu tikras, kad jis visą naktį verkė, kaip ir aš, ir — ne kaip aš — turbūt dar ir gėrė. Atrodė baisiai. Vis dėlto labai kantriai ir atsargiai jis pasakė man:

— Džoni, man bus garbė, jeigu mano tau dovanotas daiktas bus panaudotas kokiam svarbiam reikalui; jeigu jis galės pasitarnauti kokiam nors ypatingam tikslui — aš didžiuosiuosi.

Tada aš pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kad tam tikri įvykiai ir daiktai gali būti „svarbūs“ ir turėti „ypatingą tikslą“. Iki to laiko mintis, kad kas nors gali būti iš anksto nulemta, o juolab turėti „ypatingą tikslą“, būtų atrodžiusi man nesąmonė. Tais laikais aš nebuvau tikintysis įprastine šio žodžio prasme, o dabar esu tikintysis; aš tikiu Dievą, ir tikiu, kad tam tikri įvykiai ir daiktai turi „ypatingą tikslą“. Švenčiu visas religines šventes, kurias tik senamadiškiausi anglikonai vadina šventadieniais. Buvo kaip tik šventadienis, visai neseniai, kai aš prisiminiau Oveną Minį — 1985-ųjų sausio 28-ąją, kai per misiąs skaitoma evangelijos ištrauka apie Šv. Pauliaus atsivertimą. Viešpats pasakė Jeremijui:

„ Dar prieš sukurdamas įsčiose,

tave aš pažinau,

da r prieš gimimą tave aš

pašventinau, —

pranašu tautoms tave aš paskyriau

Tačiau Jeremijas atsako, kad jis nemoka kalbėti, nes yra „dar tik vaikas“. Tada Viešpats atveria jam akis; Viešpats sako:

„Nesakyk: „Esu tik vaikas!“

Kur tik tave siųsiu, tu eisi,

ką tik tau liepsiu, — kalbėsi!

Nebijok nieko, nes aš esu

su tavimi

ir tave apsaugosiu, — VIE Š PATIES

žodis .

Paskui Viešpats paliečia Jeremijo lūpas ir sako:

„ Štai aš dedu savo žodžius

į tavo lūpas!

Įs idėmėk! Šią dieną tave paskiriu

tautų ir k aralysčių prievaizdu,

kad išrautum ir nugriautum,

sunaikintum ir nuverstum,

atstatytum ir atsodintum“.

Kaip tik šventadieniais aš daugiausia galvoju apie Oveną; kartais net per daug įtemptai, ir tai būna paprastai tuomet, kai aš vieną kitą kartą praleidžiu sekmadienio pamaldas ir ilgą laiką neatsiverčiu maldaknygės. Manau, kad Šv. Pauliaus pokalbis turėjo ypatingą poveikį tokiam atsivertėliui kaip aš.

Ir kaip aš galėjau negalvoti apie Oveną skaitydamas Pauliaus laišką galatams, tą jo dalį, kur Paulius sako: „Aš buvau iš veido nepažįstamas Kristaus bendrijoms Judėjoje. Jos buvo tik girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė. Ir jos šlovino Dievą dėl manęs“.

Koks man pažįstamas tas jausmas!.. Aš pasikliauju Dievai dėl Oveno Minio.

Pasikliaudamas Danu Nidemu, daviau Ovenui šarvuotį. Įdėjau jį į popierinį maišelį, o tą maišelį įdėjau į kitą ir, nors neabejojau, kad Ovenas ir neišėmęs jo turinio puikiai žinos, kas viduje, trumpam įsivaizdavau, kaip apstulbtų jo motina atplėšusi maišelius; tačiau paskui nusprendžiau, kad ji maišelių neatplėšinėja.

Mudviem su Ovenu buvo vienuolika; kitaip nemokėjome išreikšti to, ką jautėme po to, kas atsitiko mano motinai. Jis atvežė man savo beisbolo korteles, tačiau iš tikrųjų norėjo, kad jas grąžinčiau, o aš daviau jam savo šarvuočio iškamšą, kurią aš, žinoma, tikėjausi atgauti, — ir visa tai todėl, kad nemokėjome vienas kitam išsakyti to, ką iš tikrųjų jautėme. Ką jauti, kai taip smarkiai trenki per kamuoliuką ir staiga supranti, kad tas kamuoliukas užmušė tavo geriausio draugo motiną? Ką jauti, kai pamatai, kad motina guli išsidriekusi žolėje, o pusgalvis policijos viršininkas graudena dėl dingusio kamuoliuko, vadindamas jį „mirties įrankiu“ ir „nužudymo priemone“? Mudu su Ovenu negalėjome kalbėtis apie tokius dalykus, bent jau ne tada. Taigi įteikėme vienas kitam savo brangiausius širdžiai daiktus, tikėdamiesi juos atgauti. Kai pagalvoji, ne taip ir kvaila.

Pagal mano apskaičiavimus Ovenas vieną dieną pavėlavo grąžinti šarvuotį; jis išlaikė jį dvi paras, o tai, mano požiūriu, buvo viena para per daug. Bet vis dėlto jis jį grąžino. Aš dar kartą išgirdau pirma pavara važiuojančio granito sunkvežimio burzgimą, kai ponas Minis vėl užsuko į Frant gatvės 80-ąjį numerį prieš pradėdamas sunkią darbo dieną. Ant laiptelių prie užpakalinių durų gulėjo tie patys mano rudi popieriniai maišeliai; man toptelėjo, kad nesaugu taip palikti šarvuotį, turint galvoje, koks neišrankus ėdesiui yra kaimyno pono Fišo labradoras retriveris. Paskui prisiminiau, kad Sagamoras miręs.

Tačiau didžiausias papiktinimas manę:; dar laukė: šarvuočiui trūko priekinių letenų — naudingiausių ir įspūdingiausių mažojo gyvūnėlio kūno dalių. Ovenas grąžino šarvuotį, bet pasiliko letenas!

Ką gi, draugystė draugyste, bet šarvuotis tai jau visai kas kita — aš buvau taip įsiutęs, kad turėjau pasikalbėti su Danu Nidemu. Kaip visada Danas rado man laiko. Jis atsisėdo ant lovos krašto šalia manęs, kai aš gulėjau ir žliumbiau; be letenų žvėrelis negalėjo net stovėti — tuoj pat krisdavo ant nosies. Aš negalėjau surasti jam tokios pozos, kad jis neatrodytų panašus į maldininką, jau nekalbant apie nelaimingą invalidą amputuotomis kojomis. Aš buvau labai nusiminęs, kad mano draugas galėjo man taip padaryti, kol Danas Nidemas man nepaaiškino, kad tai buvo būtent tai, ką Ovenas jautė padaręs man ir sau pačiam: kad mes abu suluošinti ir sužaloti to, kas mums atsitiko.

— Tavo bičiulis tikrai nepakartojamas, — pasakė Nidemas su didžiausia pagarba. — Ar nesupranti, Džoni? Jeigu jis galėtų, tai nusikirstų sau rankas dėl tavęs — štai kaip jis jaučiasi dėl to, kad prisilietė prie tos beisbolo lazdos ir kirto smūgį, kuris šitaip baigėsi. Taip mes visi jaučiamės — tu ir aš, ir Ovenas. Mes netekome dalies savęs. — Ir paėmęs suluošintą šarvuotį Danas ėmė eksperimentuoti ant mano naktinio stalelio — kaip aš jau dariau, — bandydamas rasti padėtį, kad žvėrelis galėtų stovėti ar bent jau gulėti nors šiek tiek patogiau ar oriau; tačiau tai pasirodė neįmanoma. Jis buvo suluošintas; iš jo padarytas invalidas. Ir kur Ovenas dėjo letenas? Negalėjau įsivaizduoti. Kokį košmarišką altorių pasidarė? Gal įspraudė į letenas kruvinąjį kamuoliuką?