Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pagaliau mes jį suradome, jau už miesto, sunkiai minantį į Meiden kalvą; pamatėme vilnonį raudoną ir juodą medžiotojišką švarkelį ir priderintą languotą kepuraitę su pasistojusiomis ausinėmis. Kai jį prisivijome, jis buvo visai uždusęs ir nulipęs nuo dviračio ėjo pėsčias. Net nežiūrėdamas jis žinojo, kad čia mes, bet ėjo kaip ėjęs toliau — taigi mama lėtai važiavo šalia jo, o aš nuleidau žemyn lango stiklą.

— TAI BUVO NELAIMINGAS ATSITIKIMAS, AŠ TIESIOG PER DAUG SUSIJAUDINAU, PER PUSRYČIUS PER DAUG APELSINU SULČIU IŠGĖRIAU — IR TU ŽINAI, KAD AŠ NEGALIU IŠKĘSTI KUTENIMO, — pasakė Ovenas. — NIEKAS NESAKĖ, KAD BUS KUTENIMAS.

— Prašau, neik namo, Ovenai, — pasakė mama.

— Nieko neatsitiko, — patikinau jį. — Mano pusbroliai labai gailisi.

— AŠ APSIUSIOJAU ESTERĄ! — pasakė Ovenas. — IR NAMUOSE MAN KLIUS, — pasakė jis toliau spėriai žingsniuodamas šalia dviračio. — TĖVAS PASIUNTA DĖL SIUSIOJIMO, SAKO, KAD AŠ JAU NE VAIKAS, BET KARTAIS SUSIJAUDINU.

— Ovenai, aš išskalbsiu ir išdžiovinsiu tavo drabužius pas mus, — pasakė jam mama. — Galėsi apsivilkti kokiais nors Džonio rūbais, kol išdžius.

— DŽONIO RŪBAI MAN NETIKS, — pasakė Ovenas. — IR MAN REIKIA IŠSIMAUDYTI.

— Gali pas mus išsimaudyti, — pasakiau jam — Būk geras, grįžk.

— Aš turiu išaugtų Džonio rūbelių, kurie tau tiks, Ovenai, — pasakė mama.

— TURBŪT KŪDIKIO ŠLIAUŽTINUKU, — pasakė Ovenas, bet sustojo; pasidėjo galvą ant dviračio vairo.

— Prašau, lipk į mašiną, Ovenai, — pasakė mama. Aš išlipau ir padėjau įkelti dviratį į bagažinę, tada Ovenas niurktelėjo į priekinę sėdynę į vidurį tarp manęs ir mamos.

— AŠ NORĖJAU PADARYTI GERĄ ĮSPŪDĮ, NES NORĖJAU VAŽIUOTI Į SOJERIO DEPĄ, — prisipažino jis. — DABAR NIEKADA MANĘS NEBEIMS1T.

Aš negalėjau patikėti tuo, kad jis vis dar nori tenai važiuoti, bet mama pasakė:

— Ovenai, tu gali važiuoti su mumis į Sojerio Depą kada tik panorėsi.

— DŽONIS NENORI, KAD AŠ VAŽIUOČIAU, — pasakė jis mamai, tarsi manęs nebūtų buvę šalia.

— Ne todėl, kad aš nenoriu, Ovenai, — pasakiau aš. — Aš tik maniau, kad tu su mano pusbroliais neištversi. — Man toptelėjo, kad jis jau nebeištvėrė, nes prisišlapino kelnes, bet aš to nepasakiau. — Čia dar buvo jų labai švelnus žaidimas, Ovenai, — pridūriau.

— MANAI, BIJAU, KAD JIE MAN KĄ PADARYS? — ėmė šaukti jis spardydamas koja varomąjį veleną. — MANAI, BIJAU, KAD JIE MANE SUMALS Į MILTUS? — rėkė plonu balseliu. — KADA AŠ GALĖSIU KUR NORS IŠVAŽIUOTI? JEIGU NEVAIKŠČIOČIAU Į MOKYKLĄ, Į BAŽNYČIĄ AR Į FRANT GATVĘ, TAI IR TUPĖČIAU NAMIE! — niekaip nesiliovė jis. — JEIGU TAVO MAMA NESIVEŽTU MANĘS Į PAJŪRĮ, TAI NIEKADA NEBŪČIAU IŠVAŽIAVĘS IŠ MIESTELIO. IR AŠ NIEKADA NEBUVAU KALNUOSE, — pasakė jis. — NIEKADA NEVAŽIAVAU TRAUKINIU! GAL MANAI, KAD AŠ NENORĖČIAU VAŽIUOTI TRAUKINIU — Į KALNUS? — sucypė jis.

Mama sustabdė mašiną, apkabino jį, pabučiavo ir pasakė, kad mes visada mielai jį pasiimsime su savimi, kad ir kur keliautume; ir aš kiek negrabiai jį apkabinau, ir mes taip sėdėjome mašinoje, kol jis aprimo ir jau galėjo grįžti į 80-ąjį Frant gatvės namą, o tenai įėjo pro užpakalines duris, užlipo galiniais laiptais ir praėjęs pro tarnaičių kambarius pateko į mano kambarį ir užsidaręs vonioje ilgai maudėsi. Jis padavė man savo permirkusius drabužius ir aš nunešiau juos tarnaitėms, kurios tuoj pat jų ėmėsi. Mama pasibeldė į vonios kambarį ir žiūrėdama į kitą pusę padavė Ovenui pro plyšį mano išaugtinius rūbus — ne kūdikio, kaip bijojo Ovenas, bet tiesiog labai mažus.

— Ką mes su juo veiksime? — paklausė Estera, kol mes laukėme Oveno darbo kambarėlyje viršuje — bent jau kai senelis buvo gyvas, tas kambarys buvo vadinamas „darbo kambarėliu“; kai atvažiuodavo pusbroliai, tai buvo vaikų kambarys.

— Ką jis norės, tą ir veiksime, — pasakė Nojus.

— Ar ne taip ir darėme! — pasakė Simonas.

— Ne visai, — tarė Estera.

— ŽINOTE, KĄ AŠ SUGALVOJAU, — pasakė įėjęs į kambarį Ovenas — dar raudonesnis negu paprastai; visas, kaip sakoma, blizgantis švara, į viršų sušukuotais plaukais. Vienomis kojinėmis jis šiek tiek slidinėjo ant kietmedžio grindų; priėjęs senąjį rytietišką kilimą, jis sustojo ir viena koja primynęs kitą tęsė savo mintį siūbuodamas klubais pirmyn ir atgal, mosuodamas rankomis kaip drugelis sparnais. — ATSIPRAŠAU, KAD PER DAUG SUSIJAUDINAU. ŽINAU DAR VIENĄ ŽAIDIMĄ, KURIS BUS NE TOKS ĮDOMUS MAN, BET, TIKIUOSI, JUMS NEBUS NUOBODU, — pasakė jis. — TAI VA, VIENAS IŠ JŪSU MANE PASLĖPS — KUR NORS, BET KOKIOJE VIETOJE, — O KITI TURĖS SURASTI, IR KAS PASLĖPS TAIP KAD KITIEMS REIKĖS ILGIAUSIAI IEŠKOTI, TAS IR LAIMĖS. ŠIAME NAME JUK LABAI NESUNKU RASTI VIETĄ, KURMANE PASLĖPTI — TODĖL KAD ŠITAS NAMAS DIDELIS, O AŠ MAŽAS, — pridūrė Ovenas.

— Aš pirma, — pasisiūlė Estera. — Aš pirma jį paslėpsiu.

Niekas nesiginčijo; kai jinai jį paslėpė, mes taip jo ir neradom. Simonas, Nojus ir aš — mes manėme, kad jį bus lengva surasti. Aš pažįstu kiekvieną senelės namų kampą, o Nojus su Simonu yra perkandę šėtoniškus Esteros sugebėjimus; bet mes negalėjome jo rasti. Estera išsitiesė poilsio kambarėlyje ant sofos ir vartė senus „Life“ žurnalo numerius, vis labiau ir labiau patenkinta tuo, kad mes ieškom ir ieškom, kol lauke sutemo. Aš jau susirūpinau ir netgi paklausiau Esteros, ar ji neužkišo jo kur nors taip, kad jam trūktų oro, arba — po tiek valandų — sutrauktų mėšlungis nuo ilgo buvimo nepatogioje padėtyje. Tačiau Estera į visus tuos būgštavimus numojo ranka, ir kai atėjo vakarienės metas, mes pasidavėme; Estera liepė mums laukti koridoriuje apačioje, o pati nuėjo ir atsivedė Oveną, kuris atrodė labai laimingas ir ėjo nešlubčiodamas ir lengvai kvėpuodamas, — nors plaukai buvo susivėlę kaip po miego. Jis pasiliko vakarienės, o kai pavalgėme, pasakė man, kad norėtų pas mane nakvoti — mano mama pakvietusi jį pasilikti, nes (ji taip sakė) jo drabužiai dar ne visai išdžiūvę.

Ir nors aš visaip jo klausinėjau: „Kur jinai tave buvo paslėpusi? Pasakyk nors apytikriai. Kokioje namo dalyje, bent kuriame aukšte ?“ — jis neišdavė savo triumfo paslapties. Jis buvo žvalus, visai nenorėjo miego ir įkyriai filosofavo apie tikrąjį mano pusbrolių charakterį ir kad aš juos neteisingai jam pristatęs.

— TU TIKRAI APSIRINKI DĖL JU, — pamokslavo jis. — GREIČIAUSIAI TAI, KĄ TU VADINI PAŠĖLIMU, TĖRA NETURĖJIMAS KRYPTIES. ŽINOK, KAD KIEKVIENAI GRUPEI ŽMONIU KAŽKAS TURI NURODYTI KRYPTĮ. — Aš gulėjau ir galvojau, kad greičiau ateitų laikas važiuoti į Sojerio Depą ir kad mano pusbroliai pasiimtų jį slidinėti ir tiesiog paleistų nuo kalno žemyn; tada daugiau nebepostringautų apie teisingos „krypties“ nurodymą. Tačiau jo neįmanoma buvo nutildyti. Jis vis malė ir malė.

Aš susnūdau ir atsukau jam nugarą, todėl sutrikau išgirdęs jį sakant:

— SUNKU BE JO UŽMIGTI, KAI ESI PRIPRATĘS, AR NE?

— Be ko? — paklausiau. — Prie ko pripratęs, Ovenai?

— PRIE ŠARVUOČIO.

Taigi tą dieną po Padėkos šventės, kai Ovenas Minis susipažino su mano pusbroliais, man atmintin įsirėžė du ryškūs Oveno paveikslai, kurie man ypač aiškiai iškilo prieš akis bandant užmigti tą naktį, kai į užribį nuskriejęs kamuoliukas užmušė mano motiną. Aš gulėjau žinodamas, kad Ovenas taip pat galvoja apie mano motiną ir kad jis galvoja ne tik apie mane, bet ir apie Daną Nidemą — kaip mes abu jos ilgėsimės, — o jeigu Ovenas galvoja apie Daną, tai žinojau, kad jis būtinai galvoja ir apie šarvuotį.