Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Taigi mes abu su Ovenu jaudinomės. Padėkos dienos vakare pašnibždomis kalbėjomės telefonu.

— AR JIE LABAI SIAUTĖJA? — paklausė jis manęs.

— Nelabai, — atsakiau.

— KADA JIE KELIASI? KADA MAN GERIAUSIA RYTOJ ATEITI? — teiravosi jis.

— Berniukai keliasi anksti, — atsakiau, — bet Estera pamiega ilgiau — ar bent ilgiau neišeina iš kambario.

— AR NOJUS VYRIAUSIAS? — pasidomėjo Ovenas, nors jau šimtus kartų buvo pasitikslinęs jų amžių.

— Taip, — atsakiau.

— O SIMONAS ANTRAS PAGAL AMŽIU, NORS TOKS PAT DIDELIS KAIP NOJUS — IR NETGI ŠIEK TIEK LABIAU PASIUTĘS? — paklausė Ovenas.

— Taip, žinoma, — atsakiau.

— O ESTERA JAUNIAUSIA, NORS UŽ TAVE DIDESNĖ, — pasakė jis. — IR JI GRAŽI, BET NE TAIP KAD OJOJOJ, AR NE?

— Tikrai taip, — pasakiau.

Esterai tiesiog nepasisekė paveldėti Istmenų grožio. Nojus su Simonu perėmė iš dėdės Alfredo itin vyriškus bruožus — plačius pečius, stambius kaulus, stambų smakrą, o iš tetos Martos — šviesius plaukus ir aristokratiškumą. Tačiau platūs pečiai, stambūs kaulai ir stambus smakras — visa tai nepuošė Esteros, kuri nepaveldėjo iš tetos nei šviesių plaukų, nei aristokratiškumo. Estera buvo juodbruvė ir plaukuota kaip dėdė Alfredas — įskaitant net gauruotus antakius, kurie, tiesą sakant, sudarė vieną ištisinę liniją, nenutrūkstančią ties nosimi, — ir ji dar turėjo dideles dėdės Alfredo rankas. Esteros rankos atrodė kaip letenos.

Ir vis dėlto Estera nestokojo patrauklumo, nes tvirtai sudėtos merginos tais laikais irgi buvo laikomos seksualiomis. Jos kūnas buvo stambus ir atletiškas ir, kaip paauglė, ji būtų turėjusi kovoti su viršsvoriu; tačiau ji turėjo švarią odą, vešlias kūno formas, plėšrią burną, tviskančius sveikus dantis ir pašaipias akis, kuriose bauginamai spindėjo protas. Jos plaukai buvo stori ir nepaklusnūs.

— Aš turiu vieną tokį draugą, — pasakiau Esterai tą vakarą. Nusprendžiau pradėti nuo jos, pamėginti palenkti ją į savo pusę, o tada pasakyti Nojui ir Simonui apie Oveną; tačiau nors aš kalbėjau su Estera tyliai, manydamas, kad Nojus su Simonu užsiėmę prapuolusios radijo stoties ieškojimu, berniukai išgirdo mane ir iškart sukluso.

— Kokį draugą? — paklausė Nojus.

— Na, jis mano geriausias draugas, — atsargiai pradėjau, — ir jis nori su jumis susipažinti.

— Puiku, nuostabu — tai kurgi jis ir kuo vardu? — nekantravo Simonas.

— Ovenas Minis, — pasakiau kaip įmanoma paprasčiau.

— Kas? — paklausė Nojus; visi trys ėmė juoktis.

— Koks mulkiškas vardas! — pareiškė Simonas.

— Kas jam yra? — paklausė Estera.

— Nieko jam nėra, — atsakiau gal kiek per karštai. — Jis labai mažo ūgio.

— Mažo ūgio, — pakartojo Nojus britišku akcentu.

— Mažo protelio mulkis? — paklausė Simonas mėgdžiodamas brolį.

— Jis ne mulkis, — pasakiau. — Tiesiog mažas. Ir jo balsas juokingas, — išpyškinau.

— Juokingas balsas! — pasakė Nojus juokingu balsu.

— Juokingas balsas? — pakartojo Simonas kitokiu juokingu balsu.

— Taigi jis mažo ūgio vyrukas su juokingu balsu, — tarė Estera. — Tai kas? Kas jam negerai?

— Nieko! — pakartojau aš.

— Kodėl jam kas nors turėtų būti negerai, Estera? — paklausė jos Nojus.

— Matyt, Estera ketina jį suvilioti, — paaiškino Simonas.

— Užsičiaupk. Simonai. — tarė Estera.

— Patys užsičiaupkite, — atšovė Nojus. — Aš noriu žinoti, kodėl Esterai amžinai atrodo, kad visiems kažkas negerai.

— Tavo visiems draugams kažkas negerai, Nojau, — atsakė Estera. — Ir visiems Simono draugams taip pat, — pridūrė. — Garantuoju, kad ir Džonio draugui kažkas negerai.

— Tikiuosi, kad tavo draugėms viskas gerai, — pasakė Nojus.

— Estera neturi jokių draugių! — pareiškė Simonas.

— Užsičiaupk! — pasakė Estera.

— Ne, Ovenui nieko nėra, išskyrus tai, kad jis mažas ir jo balsas truputį kitoks.

— Su juo turėtų būti smagu, — patenkintas tarė Nojus.

— Klausyk, — pasakė Simonas, plekšnodamas man per nugarą. — Jeigu jis tavo draugas, nesijaudink, mes jam nieko blogo nedarysime.

— Klausyk, — pasakė Nojus, taip pat plekšnodamas man per nugarą. — Nesijaudink. Bus linksma.

Estera patraukė pečiais. „Pažiūrėsim“, — pasakė. Aš nebuvau bučiavęs jos nuo Velykų. Per vasaros atostogas mes visą dieną būdavome lauke ir niekas nepasiūlė žaisti „Kas paskutinis apibėgs namą, tas pabučiuos Esterą“. Abejojau, kad žaistume tą žaidimą ir per Padėkos dieną, nes senelė neleisdavo lakstyti po namus Frant gatvėje. Gal tuomet teks palaukti iki Kalėdų, pagalvojau.

— Gal tavo draugas norės pabučiuoti Esterą? — pasakė Simonas.

— Aš pati nuspręsiu, kas mane bučiuos, — pasakė Estera.

— Oho! — šūktelėjo Nojus.

— Manau, kad Ovenui tarp jūsų bus šiek tiek nedrąsu, — pasakiau.

— Atseit, jis nenorės manęs bučiuoti? — paklausė Estera.

— Aš tik sakau, kad galbūt jis šiek tiek drovėsis — jūsų visų.

— Tau juk patinka mane bučiuoti, — tarė Estera.

— Nepatinka, — pamelavau.

— Patinka, — užginčijo ji.

— Oho! — šūktelėjo Nojus.

— Viliokės Esteros nieks nesustabdys! — pareiškė Simonas.

— Užsikimšk, — pasakė Estera.

Taigi scena Ovenui Miniui buvo paruošta.

Tą dieną po Padėkos dienos mes su pusbroliais taip triukšmavome palėpėje, kad negirdėjome, kaip Ovenas atsėlino laiptais į viršų ir atidarė liuką. Aš įsivaizduoju, ką Ovenas galvojo; matyt, tikėjosi, kad jam nereikės pirmam prisistatyti ir išsyk parodyti pusbroliams savo balsą. Kita vertus, pamatę, koks jis mažas ir keistas, jie gali patirti ne mažesnį šoką. Ovenas turbūt svarstė šiuos du prisistatymo būdus: ar pirma prabilti ir kaip visada išgąsdinti, ar laukti, kol kas nors iš jų jį pastebės, o tada jie gali dar labiau išsigąsti. Vėliau Ovenas man sakė, kad tiesiog stovėjo prie liuko, kurį tyčia garsiai užtrenkė, kad mes atkreiptume dėmesį. Bet mes nieko nepastebėjome.

Simonas taip įnirtingai mynė siuvamosios mašinos pedalą, kad adata ir šeiva tik mirgėjo akyse, o Nojus sugebėjo prikišti Esteros ranką taip arti aukštyn žemyn nardančios adatos su siūlu, kad jos palaidinės rankovė buvo prisiūta prie Esteros pakišto medžiagos mėginio ir dabar ji turėjo nusivilkti palaidinę, norėdama išsivaduoti iš siuvamosios mašinos, kurią Simonas, kaip pamišęs, nesiliovė mynęs. Ovenui stebint mus, Nojus talžė Simoną per ausį, kad liautųsi mynęs pedalus, o Estera, su vienais apatiniais marškinėliais, visa įkaitusi ir įsitempusi, verkšleno dėl savo vienintelės baltos palaidinės, mėgindama ištraukti bet kaip pridygsniuotus raudonus siūlus. O aš kalbėjau, kad jeigu nesiliausime kėlę tokį triukšmą, tai senelė išrėš mums žiaurų pamokslą — apie jos senovinės siuvamosios mašinos perpardavimo tikimybę.

Visą tą laiką Ovenas stovėjo prie liuko ir žiūrėjo į mus — čia sukaupdamas drąsą prisistatyti, čia kone leisdamasis į kojas, kol nė vienas iš mūsų jo nepastebėjo. Tą valandėlę mano pusbroliai turbūt atrodė dar baisiau, negu jis įsivaizdavo piešdamas juos pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Tai buvo pritrenkiantis dalykas, kaip Simonas mėgo būti mušamas; nesutikau kito berniuko, kuris gintųsi vyresniojo brolio mušamas, bet dievintų mušimą. Taip, kaip jis mėgo ristis nuo kalno, būti nusviedžiamas nuo pjuvenų krūvos ir važiuoti slidėmis tokiu greičiu, kad atsitrenkdavo į medžius, Simonas mėgaudavosi Nojaus smūgių kruša. Tam, kad Simonas imtų melsti pasigailėjimo, beveik visada turėjo pasipilti kraujas — ir jeigu kraujas pasirodydavo, tai kažkodėl reikšdavo Simono pergalę; Nojus tuomet būdavo gėdingai pralošęs. Dabar atrodė, kad Simonas prisiekęs minti siuvamosios mašinos pedalus tol, kol ji subyrės, — abiem rankom įsikibęs į stalelį, prisimerkęs nuo smūgių, lankstė kojas kaip pašėlęs, lyg važiuodamas dviračiu nuo stataus kalno įjungęs žemiausią pavarą. Nojaus smūgių žiaurumas būtų suklaidinęs bet kurį Oveno vietoje atsidūrusį žmogų, turint galvoje taikią mano pusbrolio prigimtį ir kilnų charakterį; Nojus suprato, kad mušimas buvo mankšta, reikalaujanti kantrybės, apdairumo ir strategijos, — nieko gero nebus, jeigu iš skubėjimo paleisi kraują iš nosies; verčiau mušti ten, kur skauda, bet kraujas ne taip greitai pasirodo; verčiau jį nukamuoti.