Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tuo metu, kai mes drybsojome ant storo minkšto čiužinio Esteros kambaryje, atsirėmę į jos senus pliušinius žaislus kaip į pagalves, berniukai — sušalusiomis kaip ledas rankomis ir veidais nuo slidinėjimo — įsiveržė į kambarį. Jie užlipo tiesiai ant „Monopolio“ ir akimirksniu taip viską sujaukė, kad jau nebebuvo vilties atsekti, kur buvo mūsų namai, viešbučiai ir žetonai.

— Cha! — suklykė Nojus. — Žiūrėk, kokie nepadorūs dalykėliai čia vyksta!

— Jokių nepadorių dalykėlių čia nevyksta! — piktai atkirto Estera.

— Cha! — suklykė Simonas. — Jūs tik pasižiūrėkite į Viliokę Esterą!

— Išeikit iš mano kambario! — suriko Estera.

— Kas paskutinis apibėgs namą, pabučiuos Viliokę Esterą! — sušuko Nojus ir jie abu su Simonu davė į kojas. „Namo apibėgimas“ buvo lenktynės, per kurias reikėjo apibėgti visus miegamuosius — Nojaus, Simono, svečių kambarį, kuriame aš gyvenau, paskui žemyn užpakaliniais laiptais, per laiptų aikštelę palei tarnaitės Mei kambarį, kuri visada mus aprėkdavo, ir į virtuvę pro duris, pro kurias vaikščiodavo Mei (ji buvo kartu ir virėja). Toliau lenktyniaudami lėkdavome per virtuvę ir valgomąjį, per svetainę, saulėtąjį kambarį ir dėdės Alfredo kabinetą — jeigu jo tuo metu tenai nebūdavo, — tada aukštyn priekiniais laiptais, pro svečių kambarius į fasado pusę, kurie buvo į dešinę nuo pagrindinio koridoriaus, ir pro mano tetos ir dėdės miegamąjį — jeigu jų tuo metu tenai nebūdavo, — į galinį koridorių, kur pirmas kambarys dešinėje buvo Esteros vonia. Sekantis kambarys buvo mūsų finišo linija: pačios Esteros kambarys.

Žinoma, Mei išlindo iš savo kambario apibarti Nojaus ir Simono, kam laksto laiptais, tačiau laiptų aikštelėje jau buvau tik aš vienas, turėjau sulėtinti žingsnį ir pasakyti jai: „Atsiprašau“. Bėgdami iš virtuvės į valgomąjį jie uždarė dvivėres duris, ir tik aš vienas gavau prie jų sugaišti, kol atidariau. Dėdės Alfredo nebuvo kabinete, bet ten sėdėjo ir kažką skaitė Danas Nidemas, ir tik aš vienas gavau stabtelėti ir pasisveikinti su juo. Fasadinių laiptų viršuje kelią pastojo Šnapsas; jis, be abejo, miegojo, kai Nojus su Simonu pralėkė pro jį, bet dabar jau buvo beveik išsibudinęs ir pasiruošęs žaisti. Kai bandžiau jį apibėgti, jam pavyko sugriebti mane už kojinės kulno, tad pagrindiniame koridoriuje vos stūmiausi į priekį vilkdamas jį iš paskos, kol nesustojau ir neatidaviau jam kojinės.

Taigi namą apibėgau paskutinis — aš visada paskutinis apibėgdavau namą, — todėl dabar turėjau sumokėti pralošusiojo kainą — pabučiuoti Esterą. Tam, kad būtų įmanoma įgyvendinti šį priverstinį aktą, Simonui su Nojumi reikėjo neleisti Esterai užsirakinti savo vonioje — o tą ji kaip tik mėgino padaryti, — paskui jiems reikėjo pririšti ją prie lovos, ir po įnirtingos kovos, kurioje be galvos liko vienas gležniausių jos žaislų, nes beprasmiškai jį sugadino daužydama su juo savo brolius, viskas buvo baigta. Dabar ji gulėjo ant nugaros pririšta prie lovos ir baudėsi įkasti kiekvienam, kas išdrįs ją bučiuoti, — vien pagalvojus apie tai, mane ėmė toks siaubas, kad Nojus su Simonu turėjo alpinistų virve pririšti mane prie jos. Mes gulėjome nepatogiai surišti veidas prie veido ir — kad pažeminimas būtų dar didesnis — krūtinė prie krūtinės, o šlaunis prie šlaunies, ir mums buvo pasakyta, kad būsime taip surišti tol, kol to nepadarysime.

— Bučiuok ją! — rėkė man Nojus.

— Leisk jam tave pabučiuoti, Estera! — antrino Simonas.

Kai dabar pagalvoju, tas pasiūlymas Esterai buvo dar mažiau viliojantis negu man, o aš tik galvojau, kad urzgianti Esteros burna tokia pat patraukli kaip Šnapso nasrai; ir vis dėlto mes abu suvokėme, kad būdami surišti tokia nesmagia vedybine poza nežinia kuriam laikui, Simonui su Nojumi stebint mūsų kvėpavimą ir mažiausią krustelėjimą, patirsime didesnių kančių negu nusileidę ir kartą pasibučiavę. Kokie mes buvome kvailiai manydami, kad Simonui su Nojumi pakaks vieno bučinio! Mes pamėginome atsipirkti trumpu bučinuku, bet Nojus pasakė: „Ne, čia buvo ne į lūpas!“ Pamėginome dar kartą pakštelti sučiaupę lūpas, bet dabar nebeįtikome Simonui: „Išsižiokite!“ — liepė jis. Mes išsižiojome. Tik vargais negalais prisitaikę nosimis galėjome nervingai apsikeisti seilėmis — susiliesti slidžiais liežuviais ir keistai susidaužti dantimis. Mes buvome susijungę taip ilgai, kad teko įkvėpti oro, ir aš nustebau, koks saldus mano pusseserės burnos kvapas; ir po šiai dienai tikiuosi, kad ir mano buvo neblogas.

Taip pat staiga, kaip buvo paskelbę, mano pusbroliai pareiškė, kad žaidimas baigtas. Visus kitus daugybę kartų žaidžiamas žaidimas „Kas paskutinis apibėgs namą, tas pabučiuos Esterą“ jau nebebuvo toks smagus; galbūt vėliau jie suvokė, kad aš pradėjau tyčia atsilikti. Ir ką jie manė tuomet, kai atrišo mus ir Estera man pasakė: „Jaučiau tavo kietą“?

— Nejautei! — gyniausi aš.

— Jaučiau, — nenusileido ji.

Ir iš tiesų — tai nebuvo, žinoma, kažin kas; matyt, ne baisiai jau kietas, bet šioks toks vis dėlto buvo.

Ar Nojus su Simonu kada nors pagalvojo, koks tai pavojingas žaidimas? Iš to, kaip jie slidinėja — per vandenį ir per sniegą, — o vėliau, kaip važinėja mašinomis, susidariau vaizdą, kad jiems niekas neatrodo pavojinga. Bet tai, ką jie darė su manim ir ką darėm mudu su Estera buvo pavojinga. Ir jie tai pradėjo: Nojus ir Simonas pradėjo.

Mane išgelbėjo Ovenas Minis. Kaip vėliau pamatysite, Ovenas visada mane išgelbėdavo; tačiau jis pradėjo visą gyvenimą trukusį gelbėjimą — manęs gelbėjimą nuo Esteros.

Oveną nepaprastai erzino tai, kad aš leidžiu laiką su pusbroliais. Jis pradėdavo niurzgėti jau kelias dienas prieš man išvažiuojant į Sojerio Depą, o kai sugrįždavau, dar kelias dienas vaikščiodavo sugižęs ir abejingas. Nors aš pabrėžtinai pasakodavau, kokia nelengva fiziškai ir psichologiškai yra viešnagė pas pusbrolius, Ovenas vis tiek irzdavo; manau, kad jis pavyduliavo.

— ŽINAI, AŠ GALVOJU, — pasakė jis man. — KAI TU PRAŠAI, KAD PAS TAVE NAKVOČIAU, AŠ VISADA SUTINKU — IR MES PUIKIAI PRALEIDŽIAME LAIKĄ, AR NE?

— Žinoma, Ovenai, — atsakiau.

— TAI VA, JEIGU TU PAKVIESTUM MANE VAŽIUOTI KARTU SU TAVIM IR TAVO MAMA Į SOJERIO DEPĄ, AŠ TURBŪT VAŽIUOČIAU, — pasakė jis. — AR TU MANAI, KAD AŠ TAVO PUSBROLIAMS NEPATIKČIAU?

— Aišku, patiktum, — pasakiau, — bet nežinau, ar tau jie patiktų.

Nesumojau, kaip jam pasakyti, kad, mano manymu, jam būtų klaiku pas mano pusbrolius, kad jeigu jau mes sekmadieninėje mokykloje mėtome jį vienas kitam, tai net baisu pagalvoti, kokių jie gali prasimanyti žaidimų su Ovenu Miniu. „Tu nemoki slidinėti, — pasakiau jam. — Ir su vandens slidėmis taip pat, — pridūriau. — Be to, tau nepatiktų „rąstų ridenimas“ arba pjuvenų krūvos.“ — Aš galėjau pridurti: „Arba Esteros bučiavimas“, — bet neįsivaizdavau Oveno tai darančio. „O Dieve, — pagalvojau, — mano pusbroliai jį užmuštų.“

— TAI GAL TADA TAVO MAMA GALĖTU MANE IŠMOKYTI SLIDINĖTI. BE TO, JUK TURBŪT NEBŪTINA RIDENTIS NUO KALNO, JEIGU NENORI? — paklausė jis.

— Žinai, su mano pusbroliais viskas pasidaro taip greitai, — pasakiau jam, — kad ne visada spėji pasakyti: „Taip“ arba „Ne“.

— NA, JEIGU TU PAPRAŠYTUM, KAD JIE ŠVELNIAU ELGTUSI SU MANIMI, — KOL AŠ PRIPRASIU, — pasiūlė jis, — TAI JIE JUK TAVĘS PAKLAUSYTU, AR NE?

Aš negalėjau to įsivaizduoti — Ovenas drauge su mano pusbroliais! Man atrodė, kad pamatę jį jie išsikraustytų iš proto, o kai jis prašnektų — kai jie pirmąkart išgirstų tą jo balselį, — tai bemat prigalvotų visokių būdų, kad Ovenas jiems lakstytų kulkos greičiu. Mėtytų jį kaip badmintono plunksniuką, pririštų prie vienos slidės, paleistų nuo kalno viršūnės ir nuvarytų iki pat apačios. Įsodintų į salotų dubenį ir pašėlusiu greičiu trauktų per Lavles ežerą. Jie užkastų jį į pjuvenas ir neberastų; niekada jo neberastų. Šnapsas jį suėstų.