Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Jie beveik nevaldomi — mano pusbroliai, — pasakiau. — Štai kur bėda.

— IŠ TAVO PASAKOJIMU ATRODO, KAD JIE LAUKINIAI ŽVĖRYS, — tarė Ovenas.

— Beveik taip ir yra, — pasakiau aš.

— BET TAU SU JAIS LINKSMA, — nesutiko Ovenas. — ARGI IR MAN NEBŪTU LINKSMA?

— Man linksma ir kartu nelinksma, — pasakiau jam. — Aš tiesiog manau, kad mano pusbrolių linksmybių tau gali būti per daug.

— TU MANAI, KAD AŠ JIEMS PER DAUG IŠTIŽĘS, — pasakė jis.

— Aš nemanau, kad tu ištižęs, Ovenai, — tariau.

— BET MANAI, KAD TAVO PUSBROLIAI TAIP PAMANYS, — pasakė jis.

— Nežinau, — atsakiau aš.

— GAL AŠ GALĖČIAU SUSITIKTI SU JAIS ČIA, KAI JIE ATVAŽIUOS PER PADĖKOS DIENĄ? — pasiūlė jis. — KEISTA, KAD TU NIEKADA MANĘS NEPASIKVIETI, KAI JIE BŪNA ČIA.

— Senelei atrodo, kad ir taip namuose per daug vaikų, kai jie atvažiuoja, — paaiškinau, bet Ovenas taip įkyriai zyzė, kad aš pasikviečiau jį pernakvoti pas mane, ką jis visada labai mėgo. Jis atliko visą skambinimo tėvui ritualą paklausti, ar jis neprieštarauja, bet ponas Minis niekada neprieštaraudavo; Ovenas taip dažnai likdavo nakvoti 80-ajame Frant gatvės name, kad turėjo mano vonioje net savo dantų šepetuką ir pižamą mano spintoje.

O po to, kai Danas Nidemas atidavė man šarvuotį, Ovenas prisirišo prie to gyvūnėlio — taip pat ir prie Dano — taip, kaip ir aš. Kai Ovenas miegodavo mano kambaryje kitoje, tokioje pat kaip mano lovoje, atskirtoje nuo manosios naktinės spintelės, ant naktinio stalelio tarp lovų mes pasidėdavome šarvuotį; atsukęs mums abiem profilį padarėlis žvelgė į mūsų lovų kojūgalius. Naktinė lemputė, pritaisyta prie vienos spintelės kojos, iš apačios apšviesdavo šarvuočio pasmakrę ir jo siauro snukučio šnerves. Mudu su Ovenu kalbėdavomės, kol pradėdavome snausti; tačiau rytą visada pastebėdavau, kad šarvuotis pajudėjęs iš vietos — jo snukutis pasisukęs labiau į Oveną ir aš matau nebe tokį aiškų jo profilį. O kartą atsibudęs radau Oveną jau pakirdusį; jis žiūrėjo į šarvuotį ir šypsojosi. Kai pirmą kartą po to, kai šarvuotis įžengė į mano gyvenimą, mes susiruošėme važiuoti į Sojerio Depą, aš nė kiek nenustebau, kad Ovenas suskubo pareikšti savo susirūpinimą dėl jo gerovės.

— JEIGU TAVO PUSBROLIAI TOKIE, KAIP PASAKOJAI, — tarė Ovenas, — TAI AŠ NEMANAU, KAD TAU VERTA VEŽTIS JĮ Į SOJERIO DEPĄ. — Aš nė nemaniau imti šarvuočio su savim, tačiau Ovenas aiškiai davė suprasti, kad tokia kelionė jam galėtų baigtis tragiškai. — TU GALI PALIKTI JĮ TRAUKINYJE, — pasakė jis. — ARBA TAS JLĮ ŠUVA GALI JĮ SUDRASKYTI. KOKS JO VARDAS?

— Šnapsas, — atsakiau.

— TAIÇ ŠNAPSAS — MAN JIS ATRODO PAVOJINGAS, — tarė Ovenas. — IR JEIGU TAVO PUSBROLIAI TOKIE PADŪKĖLIAI, KAIP TU SAKAI, NEGALI ŽINOTI, KOKĮ ŽAIDIMĄ JIE GALI SUGALVOTI — JIE GALI SUPLĖŠYTI JĮ Į SKUTELIUS. ARBA PAMESTI SNIEGE.

— Taip, tavo teisybė, — sutikau.

— JEIGU JIE UŽSIMANYS PASIIMTI ŠARVUOTĮ PLAUKDAMI VANDENS SLIDĖMIS, BENE TU JUOS SULAIKYSI? — paklausė jis.

— Turbūt kad ne, — pritariau.

— IR AŠ TAIP MANAU, — pasakė jis. — VERČIAU TU NEIMK ŠARVUOČIO SU SAVIM.

— Gerai, — sutikau.

— VERČIAU LEISK MAN PASIIMTI JĮ NAMO. AŠ PRIŽIŪRĖSIU JĮ, KOL SUGRĮŠI. JEIGU JIS LIKS ČIA VIENAS, KURI NORS IŠ TARNAIČIŲ GALI PADARYTI KOKIĄ KVAILYSTĘ — ARBA GALI KILTI GAISRAS, — pasakė jis.

— Niekada apie tai nepagalvojau, — tariau.

— KLAUSYK, SU MANIM JAM BUS LABAI SAUGU, — tarė Ovenas. Žinoma, aš sutikau. — IR AŠ NETGI GALVOJU, — pridūrė jis, — KAD PER KITĄ PADĖKOS DIENĄ, KAI TAVO PUSBROLIAI BUS ČIA, MAN IRGI BUS GERIAU PALAIKYTI JĮ NAMUOSE. BIJAU, KAD JIE GALI JĮ SUGADINTI. JO TOKIA ŠVELNI NOSYTĖ... IR UODEGĄ GALI NUTRAUKTI. IR NEMANAU, KAD REIKĖTIĮ PUSBROLIAMS RODYTI TĄ ŽAIDIMĄ, KURĮ MES ŽAIDŽIAME SU ŠARVUOČIU TAVO SENELIO SPINTOJE TARP DRABUŽIU, — pasakė jis. — JIE GALI JĮ SUTRYPTI TAMSOJE. — „Arba išmesti pro langą“, — pagalvojau aš.

— Tebūnie, — pasakiau.

— GERAI, — tarė Ovenas. — TADA SUTARTA. AŠ PRIŽIŪRĖSIU ŠARVUOTĮ, KAI TU IŠVAŽIUOSI. IR KAI PUSBROLIAI BUS ČIA, TAIP PAT — PER KITĄ PADĖKOS DIENĄ, KAI TU PAKVIESI MANE SUSIPAŽINTI SU SAVO PUSBROLIAIS. TINKA?

— Tinka, Ovenai, — pasakiau aš.

— PUIKU, — pasakė jis; jautėsi labai patenkintas, gal tik kiek susijaudinęs. Tą pirmą kartą, kai susiruošė neštis šarvuotį namo, jis atsigabeno dėžę, iš vidaus išmuštą vata, — tokį gudriai sugalvotą ir tvirtai sukaltą dėklą, kad šarvuotis jame būtų galėjęs saugiai vykti į jūrų kelionę. Dėžė, kaip paaiškino Ovenas, buvo naudojama granito kaltams vežti — antkapių kalimo įrankiams, — todėl buvo tokia tvirta. Ponas Minis, norėdamas paramstyti šlubuojantį kirtyklos verslą, ėmėsi antkapinių paminklų prekybos. Ovenas sakė, kad tėvas gailėjo atiduoti gražiausius granito gabalus kitoms granito kompanijoms, kurios gamino antkapius ir, pasak pono Minio, lupdavo už juos nežmonišką kainą. Miestelio centre jis atidarė šiurpią krautuvėlę — ji buvo pavadinta „Minio paminklai“ — ir tie paminklų pavyzdžiai vitrinoje atrodė ne kaip pavyzdžiai, o kaip tikrų tikriausi antkapiai, aplink kuriuos žmogus pasistatė krautuvę.

— Tai tiesiog siaubinga, — pasakė senelė. — Kapinės krautuvėje, — pridūrė ji pasipiktinusi, tačiau ponas Minis dar buvo naujokas antkapių versle; gal jam reikėjo siek tiek daugiau laiko, kad krautuvė įgautų tinkamą išvaizdą.

Taigi Ovenas įdėjo šarvuotį į dėžę, skirtą kaltams, kuriuos jis vadino PLEIŠTELIA1S IR SPAUSTELIAIS, ir iškilmingai pažadėjo, kad mažajam gyvūnėliui nieko bloga neatsitiks. Matyt, jis išgąsdino ponią Mini — Ovenas nebuvo įspėjęs tėvų apie šarvuočio viešnagę. Tačiau Ovenas tvirtino, kad tas šokas mamai išėjęs į naudą — daugiau nevaikščios į jo kambarį nesibeldusi. Oveno kambarys (nors buvau jame buvęs vos keletą kartų) buvo toks tvarkingas ir neliečiamas kaip muziejus. Matyt, todėl ilgus metus man nekilo abejonių, kad tas beisbolo kamuoliukas, kuris užmušė mano motiną, buvo laikomas kaip suvenyras tame keistame Oveno kambaryje.

Niekada nepamiršiu tų atostogų per Padėkos dieną, kai aš supažindinau Oveną Minį su savo nutrūktgalviais pusbroliais. Tos dienos, kai jie turėjo atvažiuoti į Greivsendą, išvakarėse Ovenas atėjo į Frant gatvę pasiimti šarvuočio.

— Jie atvažiuos tik rytoj vėlai vakare, — pasakiau jam.

— O KAS JEIGU ANKSČIAU? — paklausė jis. — TADA VISKO GALI ATSITIKTI. GERIAU NERIZIKUOTI.

Ovenas norėjo ateiti susipažinti su pusbroliais tuojau po šventinių pietų, bet aš maniau, kad geriau kitą dieną; paaiškinau, kad po Padėkos dienos pietų visi būna taip apsunkę nuo maisto, kad nieko linksmo nevyksta.

— BET AŠ MANIAU, KAD JIE BUS RAMESNI KĄ TIK PAVALGĘ, — tarė Ovenas. Turiu pripažinti, mane džiugino jo jaudinimasis. Aš bijojau, kad tuo metu, kai Ovenas pamatys mano pusbrolius, jie nebūtų nelauktai aptingę ir jis nepagalvotų, jog aš visą laiką kūriau pasakas apie tai, kokie jie pašėlę, — vadinasi, tai joks pasiteisinimas, kodėl niekada nekviečiau jo kartu važiuoti į Sojerio Depą. Aš norėjau, kad pusbroliams Ovenas patiktų, nes man jis patiko — jis buvo mano geriausias draugas, — nors, kita vertus, nenorėjau, kad būtų taip smagu, jog kitą kartą važiuodamas į Sojerio Depą būčiau priverstas kviesti Oveną. Buvau tikras, jog tai būtų tikra pragaištis. Aš taip pat būgštavau, kad pusbroliai nesišaipytų iš Oveno; ir prisipažinsiu — jaudinausi, kad Ovenas manęs nevaržytų, — man ir šiandien gėda dėl to.