Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Iš patirties esu įsitikinęs, kad Lavles ežero vanduo yra gėlas, nes kas vasarą plaukiodamas su pusbroliais vandens slidėmis išgeriu pusę jo vandens. Kartą trenkiausi į vandens paviršių su tokia jėga, kad mano dešinės akies vokas keistai susirangė ir prapuolė akiduobėje. Pusbrolis Simonas pareiškė, kad aš netekau voko, o pusseserė Estera pridūrė, kad be voko aš apaksiu. Tačiau dėdė Alfredas po kelių nemalonių akimirkų sugebėjo rast: dingusį voką.

Viduje gyvenimas su pusbroliais buvo ne ką ramesnis. Mėtymasis pagalvėmis būdavo toks įnirtingas, kad visai uždusdavau, o paskui Nojus ir Simonas mane surišdavo ir įgrūsdavo į Esteros nešvarių skalbinių dėžę, kur Estera mane visada surasdavo ir prieš atrišdama apkaltindavo tuo, kad aš uosčiau jos apatinius. Aš žinojau, kad Estera ypač laukia manęs atvažiuojant, nes ji jausdavosi menkesnė už savo brolius — ne todėl, kad jie būtų ją užgaulioję ar net erzinę. Turint galvoje, kad jie buvo berniukai, ir vyresni už ją, o ji mergaitė, ir jaunesnė, aš manau, kad jie elgdavosi su ja puikiai, tačiau viskas, kuo mano pusbroliai užsiimdavo, būdavo varžybos, ir savaime aišku, kad Esterai buvo įkyrėję pralošinėti. Natūralu, kad broliai galėjo aplenkti ją visada ir visur — netgi kai eidavome į Istmenų medienos sandėlį ir lentpjūvę, kai buvo ridenami rąstai. Ten žaisdavome žaidimą, kas laimės pjuvenų krūvą — tos krūvos dažnai būdavo dvidešimt trisdešimt pėdų aukščio, o pjuvenos palei žemę sušalusios ar bent jau apsitraukusios kieta pluta. Žaidimo tikslas buvo tapti kalno karaliumi ir nustumti visus priešus žemyn arba užberti pjuvenomis.

Blogiausia užbertajam pjuvenomis — iki pat smakro — buvo tai, kad medienos sandėlio šuo, apsiseilėjęs Istmenų bokseris, kvailas draugiškas padaras, kuriam iš nasrų taip šlykščiai dvokė, kad iškart įsivaizduodavai iš kapų išlipusius lavonus... tas šuo su mirties nasrais būdavo kviečiamas laižyti tau veido. Įspraustas į pjuvenas — toks pat berankis kaip Vatahantoveto totemas — tu negalėjai nuo jo apsiginti.

Bet man patikdavo leisti laiką su pusbroliais; jie suteikdavo tiek žvalumo, kad jų namuose aš beveik nesumerkdavau akių ir visą naktį gulėdavau be miego, laukdamas, kol jie užgrius ant manęs arba įleis į kambarį savo bokserį Šnapsą, kad jis mane negyvai užlaižytų; arba tiesiog gulėdavau spėliodamas, kokiose sekinančiose varžybose man teks dalyvauti rytoj.

Mano mamai mūsų apsilankymai Sojerio Depe buvo atgaiva — grynas oras ir mergaitiški pokalbiai su teta Marta ir greičiausiai poilsis nuo uždaro jos gyvenimo su senele, Lidija ir tarnaitėmis 80-ajame Frant gatvės name. Mama, matyt, mirtinai troško ištrūkti iš namų. Ilgainiui beveik visi mirtinai panūsta ištrūkti iš namų; ir beveik visiems būtina tai padaryti. Tačiau man Sojerio Depas buvo tarsi sporto stovykla; nors pati kūno mankšta nebuvo tai, kas labiausiai mane jaudino leidžiant laiką su pusbroliais. Tos varžybos būdavo jaudinančios dėl įtampos, kurį kėlė bręstantis seksualumas, visada mano siejamas su Estera.

Iki pat šios dienos aš vis dar ginčijuosi su Nojumi ir Simonu, ar Estera buvo „sukurta“ savo aplinkos, kurią nuo pradžios iki pabaigos kūrė Nojus su Simonu — toks buvo mano įsitikinimas, — ar ji buvo gimusi su per didele seksualinės agresijos ir priešiškumo šeimai doze — kaip manė Nojus su Simonu. Mes visi sutarėme, kad teta Marta, kaip moteriškumo įsikūnijimas, visai netiko į porą dėdei Albertui, kuris pranoko ją, kaip vyriškumo įsikūnijimas. Medžių kirtimas, miško valymas, rąstų pjovimas — koks lyriškas buvo Istmenų miško kirtimų kompanijos verslas!

Namas Sojerio Depe buvo erdvus ir gražus; kadangi teta Marta paveldėjo iš senelės gerą skonį ir atsinešė į šeimą kraitį. Tačiau dėdė Alfredas uždirbdavo daugiau pinigų negu mes, Vilraitai, tiesiog turėjome pasidėję. Dėdė Albertas buvo vyriškumo įsikūnijimas ir tuo, kad buvo turtingas, ir tuo, kad rengėsi kaip medkirtys; tai, kad daugiausia laiko jis praleisdavo prie rašomojo stalo, neturėjo įtakos jo išvaizdai. Ir nors jis tik trumpam užsukdavo į lentpjūvę — o į aplinkinius miškus, kur jie gyveno, jis ryždavosi įžengti ne dažniau kaip du kartus per savaitę, — vis tiek atrodė kaip ką tik iš ten sugrįžęs. Nors jis atrodė žiauriai stiprus, nė karto nemačiau jo atliekant nė menkiausio fizinio darbo. Jis spinduliavo stiprybe ir sveikata, ir nepaisant to, kiek laiko praleisdavo „lauke“, tankiuose jo plaukuose visada būdavo pjuvenų, o batuose tarp raištelių prilindę skiedrų ir keletas kvapnių pušies spyglių kyšodavo iš džinsų ties keliais. Galimas daiktas, jis laikydavo tuos spyglius, skiedras ir pjuvenas savo kabineto stalo stalčiuose.

Pagaliau ar tai svarbu? Eidamas imtynių su manim ir pusbroliais, jis visada būdavo draugiškas ir visada atsiduodavo savo šiurkštaus verslo kvapu, tikru miško aromatu. Nežinau, ar tetai Martai tai patikdavo, bet Šnapsas dažnai miegodavo karališko dydžio lovoje mano dėdės ir tetos miegamajame — ir tai buvo dar vienas dėdės Alfredo vyriškumo įrodymas: kai jis nebūdavo prisiglaudęs prie mano žaviosios tetulės Martos, jis drybsodavo lovoje su dideliu šunimi.

Man atrodė, kad dėdė Alfredas buvo fantastiškas — nuostabus tėvas; ir berniukams jis buvo, kaip šiandieniniai idiotai sako, „identifikacinis modelis“. Tačiau Esterai jis turbūt buvo sunkus „identifikacinis modelis“, nes aš manau, kad tėvo garbinimas ir nuolatiniai kasdieninių varžybų su broliais pralaimėjimai tiesiog sugniuždė ją ir sužadino niekuo nepateisinamą panieką tetai Martai.

Bet aš žinau, ką man į tai atsakytų Nojus; jis sakytų, kad tai nesąmonė, nes jo motina švelnumo ir rūpestingumo pavyzdys — ir iš tiesų ji tokia buvo, su tuo aš nesiginčiju! — ir kad Estera gimusi kariauti su motina, gimusi patikrinti tėvų jausmams priešiškumu jiems abiem, ir kad vienintelis būdas, kuriuo ji atsimokėjo broliams už tai, kad jie aplenkdavo ją slidėmis (ant vandens ir ant sniego), ir už tai, kad nustumdavo ją nuo pjuvenų krūvos ir kad įkišdavo pusbrolį į jos nešvarių drabužių dėžę, buvo bauginti visas jų merginas ir sukti galvą visiems jų pažįstamiems vaikinams.

Beviltiška ginčytis dėl to, ką mes atsinešame gimdami, o ką gauname iš aplinkos. Beviltiška ir nuobodu, nes tai tik sumenkina mūsų gimimo ir augimo paslaptis.

Aš asmeniškai žvelgiu į Esterą atlaidžiau negu jos pačios šeima. Ji jau nuo pat pradžių neturėjo pasirinkimo, ir tai, kas ji bus, buvo nuspręsta tada, kai Nojus ir Simonas privertė mane ją pabučiuoti, — todėl, kad jie aiškiai davė suprasti, jog bučiavimas Esterai yra bausmė, nesėkmė žaidime; bučiuoti Esterą reiškė pralaimėjimą.

Aš gerai neprisimenu, kokio mes buvome amžiaus, kai pirmą kartą buvome verčiami bučiuotis, Estera ir aš, bet kažkada jau po to, kai mano mama buvo sutikusi Daną Nidemą, — nes Danas leido atostogas drauge su mumis pas Istmenus Sojerio Depe, — ir kažkada prieš tai, kai mama su Danu Nidemu susituokė, nes mudu su mama vis dar gyvenome Frant gatvėje. Kad ir kada tai buvo, mes dar buvome paaugliai — dar lytiškai nesubrendę, jeigu tokius dalykus galima taip drąsiai tvirtinti; dėl Esteros galbūt jokiame amžiuje nesiimčiau to tvirtinti, bet už save aš garantuoju.

Šiaip ar taip, šiaurėje prasidėjo atodrėkis, kiek palijo, o paskui pūga, sustingdžiusi ižą giliose vėžėse. Sniegas virto grublėtu ledu, ir Nojui su Simonu buvo tik dar įdomiau slidinėti, bet man nevertėjo nė pradėti. Taigi Nojus su Simonu, nepaisydami oro, išvyko slidinėti, o aš pasilikau nepaprastai patogiuose Istmenų namuose; neprisimenu, kodėl, bet Estera irgi buvo likusi namie. Gal jai buvo bloga nuotaika, o gal tiesiog tingėjo keltis. Šiaip ar taip, mes likome dviese, ir vakarop, kai Nojus su Simonu sugrįžo, mudu abu jos kambaryje žaidėme „Monopolį“. Aš nemėgau „Monopolio“, bet net ir tas kapitalistinis žaidimas man buvo atgaiva po kur kas energingesnių užsiėmimų, į kuriuos mane įtraukdavo pusbroliai, ir Estera buvo neįprastai rami, o gal aš tiesiog retai matydavau ją be Nojaus ir Simono, su kuriais buvo neįmanoma išlikti ramiam.