Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Svetainėje jie kalbėjosi apie istoriją — tai lietė Dano Nidemo dabartinį paskyrimą į Istorijos katedrą. Jis buvo pakankamai studijavęs istoriją Harvarde, kad galėtų dėstyti tradicinį istorijos kursą Greivsendo akademijoje. „Tai tave priėmė!“ — pasakė mama. Įdomu, kad istoriją jis traktavo kaip teatro istoriją ir kalbėjo kažką apie tai, kad pagal visuomenės pramogas istoriją galima suskirstyti periodais taip pat tiksliai, kaip remiantis vadinamąja politika, bet aš tik protarpiais suvokdavau jo žodžių prasmę, nes man baisiausiai rūpėjo prieškambaryje palikto krautuvinio maišelio turinys. Aš pakėliau jį ir pasidėjęs ant kelių laukiau, kol jis sujudės.

Po pokalbio su Istorijos katedros darbuotojais ir su katedros vedėju, pasakojo Danas Nidemas, jis buvęs pakviestas pasikalbėti su mokiniais, kurie domisi teatru — ir visais tuo besidominčiais katedrų darbuotojais taip pat, — ir per tą susitikimą jis pamėginęs parodyti, kaip išmokęs tam tikros teatro meno technikos ir įgijęs tam tikrų aktorinių įgūdžių žmogus ima geriau suvokti ne tik aktorių vaidybą scenoje, bet ir konkrečią vietą ir laiką. Ir šiam susitikimui su dramos mokiniais, pasakojo Danas Nidemas, jis visada atsinešąs kokį nors „rekvizitą“ — kokį nors įdomų objektą, kuris patrauktų ar prikaustytų studentų dėmesį arba atitrauktų dėmesį nuo to, ką jis galiausiai jiems parodys. Kaip jis ilgai ir nuobodžiai kalba, pagalvojau.

— Kokį rekvizitą? — pasiteiravo senelė.

— Taip, kokį rekvizitą? — paantrino Lidija.

Ir Danas Nidemas atsakė, kad „rekvizitas“ gali būti bet kas; kartą jis panaudojo teniso kamuoliuką, o kartą — gyvą paukštelį narvelyje.

Štai kas! Juk tas kažkas kietas, negyvas ir nejudantis maišelyje yra kaip tik toks, koks būna paukščio narvelis. Paukščio, žinoma, aš negalėjau paliesti. Ir vis dėlto norėjau jį pamatyti, net virpėjau iš nekantrumo — tad tyliai tyliai, kad nuobodos svetainėje neišgirstų traškant popieriaus, kol praplėšiu abu maišelius, aš vos vos praplėšiau tiktai vidinį maišelį.

Akutės, kurios įsispitrėjo į mane, buvo ne paukščio, ir joks narvelis nesaugojo manęs nuo to padarėlio, kuris galėjo šokti tiesiai ant manęs, — o jis ne tik buvo pasiruošęs šokti ant manęs, bet netgi labai to norėjo. Snukučio išraiška buvo nuožmi; nosis, smaila kaip lapės, buvo nutaikyta į mane kaip šautuvas, skaisčios akys mirkčiojo iš neapykantos ir narsos, o priekinių letenėlių nagai, kurie jau siekė manęs, buvo ilgi ir priešistoriniai. Jis atrodė kaip žebenkštis su kiautu — kaip šeškas su žvynais.

Aš suklykiau. Be to, užmiršau, kad tupiu po telefono staliuku, nes pašokau ant kojų ir atsitrenkiau galva į stalo apačią, o kojos įstrigo tarp telefono laidų. Aš negalėjau ištrūkti; ir kai pagaliau išnėriau ir puoliau į svetainę — telefonas, telefono staliukas ir tas padaras maišelyje vilkosi — smarkiai bildėdami — man iš paskos. Taigi aš vėl ėmiau klykti.

— Viešpatie brangiausias! — suriko senelė.

Bet Danas Nidemas linksmai pasakė mamai:

— Aš sakiau, kad jis atplėš maišą.

Iš pradžių aš pamaniau, kad Danas Nidemas toks pat asilas, kaip ir kiti, ir kad jis nežino apie šešiamečius svarbiausio dalyko — šešiamečiui paliepimas neatplėšti maišelio tolygus siūlymui jį atplėšti. Tačiau jis puikiai žinojo, kokie būna šešiamečiai; Dano Nidemo garbei turiu pasakyti, kad jis pats visada buvo šiek tiek šešiametis.

— Kas, dėl Dievo meilės, yra tame maiše? — paklausė senelė, kai aš pagaliau išsipančiojau iš telefono laido ir ropomis nuėjau pas mamą.

— Mano rekvizitas! — atsakė Danas Nidemas.

Tai buvo iš tiesų įspūdingas „rekvizitas“, nes maiše buvo šarvuočio iškamša. Berniukui iš Naujojo Hampšyro šarvuotis atrodė kaip mažas dinozauriukas — nes kas Naujajame Hampšyre buvo girdėjęs apie dviejų pėdų ilgumo žiurkę su kiautu ant nugaros ir ilgėliausiais kaip skruzdėdos nagais? Šarvuočiai minta vabzdžiais, sliekais, vorais ir sraigėmis, bet iš kur aš galėjau tai žinoti.

Danas Nidemas atidavė jį man. Tai buvo pirmoji mano mamos „kavalierių“ dovana, kurią aš išsaugojau. Ilgus metus — kai jau seniai nebebuvo jo aštrianagių letenų ir nukrito uodega, kai išbyrėjo kamšalas, kai subliūško šonai, kai nosis perskilo pusiau ir iškrito stiklinės akys — aš vis dar saugojau kaulines jo šarvo plokšteles.

Žinoma, aš mylėjau šarvuotį, ir Ovenas Minis mylėjo jį taip pat. Būdavo, žaidžiame mudu palėpėje, jodinėdami ant senovinės senelės siuvamosios mašinos arba matuodamiesi mano amžinatilsį senelio drabužius, ir staiga, nei iš šio, nei iš to, Ovenas sako: „EIME, ATSINEŠIME ŠARVUOTĮ IR PASLĖPSIME SPINTOJE“.

Spinta, kurioje buvo laikomi mano mirusio senelio rūbai, buvo didžiulė ir paslaptinga, su daugybe užkaborių bei viršutinių lentynų ir nesibaigiančiomis eilėmis sukrautų batų. Mes paslėpdavome šarvuotį seno smokingo rankovėje; arba įkišdavome į guminio bato aulą, arba pakišdavome po katiliuku; pakabindavome ant petnešų. Vienas iš mūsų paslėpdavo jį, o kitas turėdavo ieškoti pasišviesdamas spintoje tiktai žibintuvėliu. Nors buvome tai darę daugybę sykių, kaskart suradę šarvuotį spintos tamsoje — staiga apšvietę jo paklaikusį, įniršusį snukutį — išsigąsdavome. Kiekvieną kartą jį radęs ieškantysis imdavo spiegti.

Oveno spiegimas kartais prišaukdavo senelę. Nenorėdama lipti išklerusiais laiptais į viršų ir tampytis su nuleidžiamomis palėpės durimis, ji iš apačios įspėdavo: „Ne taip garsiai, berniukai!“ O kartais dar pridurdavo, kad pasaugotume senovinę siuvamąją mašiną ir senelio drabužius, nes galbūt kada nors ji sumanys juos parduoti. „Tai senovinė siuvimo mašina, supranti?“ Ką gi, beveik visi 80-ojo Frant gatvės namo daiktai buvo senoviniai ir beveik nė vienas iš jų — tą Ovenas žinojo kuo puikiausiai — niekada nebus parduotas; bent jau kol senelė bus gyva. Jai patiko senienos — apie tai buvo galima spręsti iš vis didėjančio skaičiaus kėdžių ir sofų svetainėje, ant kurių buvo draudžiama sėstis.

O tai, kas buvo išmesta ir sunešta į palėpę, mudu su Ovenu žinojome, per amžius liks nepaliesta. Tad pabaisos šarvuočio ieškynės tarp tų reliktų... šarvuočio, kuris ir pats atrodė tarsi koks gyvūnų pasaulio reliktas, tarsi grįžimas į tuos laikus, kai žmonės kiekvieną kartą iškeldami koją iš urvo rizikuodavo gyvybe... to kimšto žvėrelio medžioklė tarp mano senelės kultūros artefaktų buvo vienas iš mėgstamiausių Oveno Minio žaidimų.

— AŠ JO NERANDU! — šaukdavo jis iš spintos. — TIKIUOSI, NEIKIŠAI Į BATĄ, NETYČIA GALIU JĮ UŽMINTI. IR GAL NEUŽKĖLEI Į VIRŠUTINĘ LENTYNĄ, AŠ VISAI NENORIU, KAD JIS BŪTU VIRŠ MANĘS — NEMĖGSTU, KAI JIS ŽIŪRI Į MANE IŠ VIRŠAUS. O JEIGU TU JĮ TAIP PASLĖPEI, KAD JIS NUKRIS, KAI TIK PRIE KO NORS PRISILIESIU, TAI TAIP NESĄŽININGA, NES LABAI BAISU. O JEIGU JIS RANKOVĖJE, TAI AŠ JO NEPASIEKSIU — TODĖL TAIP IRGI NEGALIMA.

— Geriau ieškok neplepėjęs, Ovenai, — sakydavau aš.

— Į SKRYBĖLIU DĖŽES TAIP PAT NESĄŽININGA, — sakydavo Ovenas, kliuvinėdamas už batų spintos viduje. — IR BUS NESĄŽININGA, JEIGU JIS UŽŠOKS ANT MANĘS, NES TU TAIP SMARKIAI ĮTEMPI PETNEŠAS... A A A A! TAIP NESĄŽININGA!

Iki tol, kol Danas Nidemas neįnešė į mano gyvenimą tokių egzotiškų dalykų kaip šarvuotis arba jis pats, ko nors neįprasto aš galėjau tikėtis tik iš Oveno Minio ir žiemos bei vasaros mokyklos atostogų, kai mudu su motina trumpam leisdavomės į „šiaurę“ aplankyti tetos Martos su šeima.

Bet kam iš gyvenančių Naujojo Hampšyro pajūryje kelionė „į šiaurę“ būtų galėjusi reikšti bet kokią kitą vietą, bet teta Marta ir dėdė Alfredas gyveno Vaito kalnuose, kuriuos visi vadino „šiaurės kraštu“, ir kai jie arba mano pusbroliai sakydavo važiuosią „į šiaurę“, jie turėdavo galvoje palyginti trumpą kelionę iki kurio nors miestelio, esančio šiauriau nuo jų — į Bartletą ar Džeksoną, ten, kur buvo galima rimtai paslidinėti. O vasarą Lavleso ežeras, kur vykdavome maudytis, taip pat buvo „į šiaurę“ nuo Istmenų gyvenamos vietos — Sojerio Depo. Tai buvo paskutinė traukinio Bostonas-Meinas stotelė prieš Šiaurės Konvėjų, kur išlipdavo dauguma slidininkų. Per kiekvienas Kalėdų atostogas ir Velykas mama ir aš, drauge su slidėmis, išlipdavome iš traukinio Sojerio Depe; nuo Depo mes galėjome pėsčiomis pasiekti Istmenų namus. Vasarą, kai mes mažiausiai kartą tenai atvažiuodavome, eiti būdavo dar lengviau — be slidžių.