Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tuo metu man buvo vienuolika metų; aš neturėjau supratimo, kas dar dalyvavo tose Mažosios lygos rungtynėse ir buvo tos mirties liudininkas, ir kas galėjo turėti savų motyvų pasiimti Oveno sviestą kamuoliuką.

2. ŠARVUOTIS

Mano motinos vardas buvo Tabita, nors niekas, net senelė jos taip nevadino. Senelė nemėgdavo mažybinių vardų, tik aš vienas buvau išimtis — ji niekada nevadindavo manęs Džonu; tiktai Džonis, dar ilgai po to, kai visiems kitiems tapau tiesiog Džonu. Visiems kitiems mano mama buvo Tabi. Prisimenu vieną atvejį, kai pastorius Luisas Merilis pasakė „Tabita“, bet tai buvo ištarta mano senelės ir mamos akivaizdoje — be to, norėta pateikti svarų argumentą arba bent jau prašymą. Mama pareiškė apie savo sprendimą iš kongregacionistų bažnyčios pereiti į episkopalinę bažnyčią, ir kunigas ponas Merilis, kreipdamasis į senelę, lyg mamos nė nebūtų kambaryje, pasakė: „Tabita Vilrait yra vienintelis išties angeliškas balsas mūsų chore, ir jeigu ji išeis, mūsų choras liks be sielos“. Pastoriaus Merilio pateisinimui turiu pridurti, kad jis ne visada kalbėdavo tokiu bizantiškai miglotu stiliumi, bet motinos ir mano išėjimas iš jo bažnyčios taip jį sujaudino, kad jis išreiškė savo nuomonę nelyginant sakydamas pamokslą.

Naujajame Hampšyre mano vaikystėje Tabi vardu vadindavo kates, o mano mama neabejotinai turėjo kažką katiniško — ne gudrumo ir slapukiškumo, bet turint galvoje kitas šiame žodyje glūdinčias prasmes — švarumą, glotnumą, ramumą, tinkamumą glostyti. Visai kitaip negu Oveną Minį, bet mano motiną norėdavosi liesti; aš visada matydavau, kiek daug žmonių nori, tiesiog negali jos nepaliesti. Nekalbu tiktai apie vyrus, nors — netgi būdamas tokio amžiaus — pastebėjau, kaip jos draugėje esantys vyrai niekaip nenulaiko rankų. Noriu pasakyti, kad ją liesti norėdavo visi — ir, nelygu jos požiūris į lietėjus, mano mamos atsakas į tuos prisilietimus taip pat buvo katiniškas. Kartais ji tiesiog stingdydavo šalčiu, ir prisilietimai tučtuojau liaudavosi; ji turėjo gerą koordinaciją, buvo nuostabiai vikri ir kaip katė sugebėdavo išvengti prisilietimų — išsilenkti arba mestis į šalį nuo kieno nors rankos taip pat instinktyviai, kaip visi kiti žmonės nusipurto. Mokėdavo ir kitokiu, taip pat katinišku būdu atsiliepti; kartais ji mėgaudavosi tuo, kad ją liečia, — kone begėdiškai išsiriesdavo, vis labiau ir labiau spausdamasi prie ją lietusios rankos, kol ( aš dažnai įsivaizduodavau) arčiausiai esantieji išgirsdavo jos murkimą.

Ovenas Minis, kuris nelaidė žodžių vėjais, turėjo įprotį nutildyti pokalbį mesdamas kokią frazę tarsi monetą į gilų duburį... frazę, kuri nugrimzdavo, kaip tiesa, į duburio dugną ir pasilikdavo ten gulėti nebepasiekiama... Kartą Ovenas man pasakė: „TAVO MAMA TOKIA SEKSUALI, KAD AŠ VIS UŽMIRŠTU, KAD JI KAŽKIENO MOTINA“.

O dėl tetos Martos prasimanymo, kurį nugirdo pusbroliai ir kurių dėka ta prielaida po dešimties metų buvo išsakyta man, — kad mano motina buvo „kvailoka“, — tai manau, jog čia bus pirštą prikišęs pavydžios vyresnės sesers nenuovokumas. Teta Marta nesuprato esminio dalyko: kad mano motina buvo gimusi su visiškai ne tuo kūnu. Tabi Vilrait atrodė kaip jauna kino žvaigždė — viliojanti, įnoringa, lengvai sukalbama; atrodė, kad ji trokšta teikti malonumą ir kad yra „kvailoka“, kaip pareiškė teta Marta. Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad mano mama buvo visai kitoks žmogus, negu apie ją galima buvo spręsti iš išvaizdos; kaip jos sūnus, galiu pasakyti, kad ji buvo beveik tobula motina — vienintelis jos trūkumas, kad ji mirė taip ir nepasakiusi, kas yra mano tėvas. Ji buvo ne tik beveik tobula motina, bet ir laiminga moteris — o iš tikrųjų laimingos moterys kai kuriuos vyrus ir beveik visas moteris veste veda iš proto. Nors išoriškai ji atrodė nerami, iš tiesų taip nebuvo. Ji buvo patenkinta — ir šiuo atžvilgiu katiniška. Atrodė, kad iš gyvenimo ji netrokšta nieko daugiau, tik turėti vaiką ir mylintį vyrą; svarbu pažymėti šių komponentų vienetiškumą — ji nenorėjo vaikų, ji norėjo manęs, tiktai manęs, ir ji mane gavo; ji nenorėjo turėti gyvenime daug vyrų, ji norėjo vieno vyro, to, kurio jai reikia, ir prieš pat mirtį tokį surado.

Aš jau sakiau, kad teta Marta yra „miela moteris“, ir iš tikrųjų taip manau: ji yra šilta, patraukli, padori, maloni ir kilnių ketinimų — ir ji visada mylėjo mane. Ji ir mano motiną mylėjo; ji tiesiog niekada nesuprato — o kai lašelis pavydo susimaišo su nesupratimu — gero nelauk.

Aš jau sakiau, kad mama mėgdavo nešioti krūtinę pabrėžiančius aptemptus megztukus, ir tai nesiderino su visa kita jos kuklia apranga; ji rodydavo savo krūtis, bet niekada kitų kūno vietų, išskyrus atletiškus, beveik nekaltus pečius. Ji mėgdavo apnuoginti pečius. Jos rūbai visada buvo tvarkingi, bet ne prabangūs ar akį rėžiantys. Ji buvo tokia konservatyvi dėl spalvų, kad aš beveik neprisimenu kokių nors kitokių drabužių, išskyrus juodus ir baltus — išimtį ji padarydavo nebent aksesuarams, kuriuos (šalikai, skrybėlės, batai, kumštinės ir pirštuotos pirštinės) labiausiai mėgdavo raudonus. Ji nenešiojo šlaunis aptempiančių sijonų, bet iš tikrųjų mėgdavo pabrėžti savo liauną liemenį ir dailias krūtis — jos krūtys iš tiesų buvo GRAŽIAUSIOS IŠ VISLI MAMLĮ, kaip pastebėjo Ovenas.

Nemanau, kad ji flirtuodavo su vyrais; ji jų neįsimylėdavo — bet ar daug galėjau spėti pamatyti iki vienuolikos metų amžiaus? Todėl galbūt ji ir flirtavo — šiek tiek. Aš dažnai įsivaizduodavau, kad jos flirtas apsiribodavo traukiniu Bostonas— Meinas, kad visuose žemės taškuose — ir netgi baugiajame mieste Bostone — ji buvo iš tikrųjų neabejotinai tokia mano mama, kokią aš ją pažinojau, bet traukinyje ji galbūt ieškojo vyrų. Kaip dar kitaip galima paaiškinti tai, kad ji sutiko tenai vyrą, kuris tapo mano tėvu? Ir po kokių šešerių metų — tame pačiame traukinyje — ji sutiko vyrą, kuris ją vedė! Ar traukinio ratų bilsmas kažkaip padėdavo jai atsiskleisti ir elgtis taip, kaip jai nebūdinga?

Tą absurdišką savo nuogąstavimą aš atskleidžiau tik vieną kartą gyvenime ir tiktai Ovenui. Jis buvo sukrėstas.

— KAIP TU GALI GALVOTI TOKIUS DALYKUS APIE SAVO PATIES MOTINĄ? — paklausė jis manęs.

— Bet juk pats sakei, kad ji seksuali, juk tu kliedi jos krūtimis, — atkirtau.

— Aš nekliedžiu, — atsakė man Ovenas.

— Gerai, jinai tau patinka, — nusileidau. — Jinai patinka ir vyrams, ir berniukams.

— UŽMIRŠK APIE TĄ TRAUKINĮ, — pasakė Ovenas. — TAVO MAMA YRA PUIKI MOTERIS. TRAUKINYJE JAI NIEKO NEATSITINKA.

Ką gi, nors ji man sakė „sutikusi“ mano tėvą traukinyje Bostonas— Meinas, aš niekada neįsivaizduodavau, kad buvau jame pradėtas; tačiau tai, kad ji sutiko savo būsimą vyrą tame pačiame traukinyje, yra faktas. Ta istorija nebuvo nei sumeluota, nei slepiama. Kiek kartų aš esu jos prašęs papasakoti man tą istoriją! Ir ji visada tučtuojau su didžiausiu noru man ją pasakodavo — ir kiekvieną kartą pasakodavo taip pat. O kai ji mirė, kiek kartų aš prašiau jo , kad papasakotų tą istoriją, — ir jis pasakodavo — pasakodavo noriai ir kiekvieną kartą taip pat.

Jo pavardė buvo Danas Nidemas. Kiek kartų aš meldžiau Dievo, kad jis būtų mano tikrasis tėvas!

Mano mama, senelė ir aš — ir dar Lidija be vienos savo kojos — vakarieniavome vieną ketvirtadienio vakarą 1948 metų pavasarį. Ketvirtadieniais mama grįždavo iš Bostono ir tomis dienomis mes pietaudavome kiek iškilmingiau negu paprastai. Prisimenu, kad Lidijos koja buvo amputuota visai neseniai, todėl kad buvo vis dar neįprasta matyti ją valgant su mumis prie stalo (sėdinčią savo vežimėlyje), dviem tarnaitėms patarnaujant ir nuimant nuo stalo indus, ką dar taip neseniai darė Lidija. Ir invalidų vežimėlis buvo vis dar gana naujas, kad Lidija man neleido sukalioti jo aplinkui; tiktai senelei ir mamai — ir dar vienai iš dviejų naujųjų tarnaičių — buvo leista tai daryti. Aš neprisimenu visų smulkių Lidijos vežimėlio taisyklių vingrybių — tik tai, kad mes keturiese baigėme pietauti, o Lidijos buvimas prie stalo buvo toks naujas ir į akis krintantis dalykas kaip švieži dažai.