Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ovenas atsistojo mušti.

Tarsi patvirtindamas, koks šiandieninis žaidimas buvo nuobodus ir taip pat koks visuotinai pralaimėtas, ponas Čikeringas liepė Ovenui mušti; ponas Čikeringas irgi norėjo eiti namo.

Dažniausiai jis sakydavo: „Nežiopsok, Ovenai!“ Tai reiškė — eini į bazę! Tai reiškė — laikyk lazdą ant peties! Tai reiškė — netaikyk į nieką!

Tačiau šiandien ponas Čikeringas pasakė:

— Kirsk, vaikeli!

— Suplok kamuoliuką, Mini! — sušuko kažkas iš sėdinčiųjų; paskui užsikvempęs ant suolo ėmė juoktis.

Ovenas oriai pasižiūrėjo į metiką.

— Paridenk jį, Ovenai! — surikau aš.

— Kirsk, Ovenai! — paragino ponas Čikeringas. — Kirsk!

Dabar berniukai ant suoliuko suprato: laikas buvo namo. Tegu Ovenas kerta ir nepataiko į kamuoliuką tris kartus, tada visi būsime laisvi. Be to, mes laukėme įprastinės komedijos — įnirtingo užsimojimo ir silpno smūgio.

Pirmasis kamuoliukas lėkė per toli ir Ovenas jo neatmušė.

— Kirsk! — pasakė Čikeringas. — Kirsk!

— TAS BUVO PER TOLI, — pasakė Ovenas. Jis žaidė tiksliai pagal vadovėlį; jis viską darydavo pagal taisykles.

Kitas kamuoliukas vos nepataikė jam į galvą ir jam teko nerti priekin — per žemę aplink puolėjo plokštelę ir iki pat vidinės aikštelės žolės. Antras netaiklus kamuoliukas. Visi juokėsi iš dulkių debesio, kurį sukėlė Ovenas valydamasis uniformą; vis dėlto Ovenas privertė mus laukti, kol nusipurtys visas dulkes.

Mama stovėjo nugara į „namų“ bazę; ji susitiko žvilgsniu su kažkuo, sėdinčiu atviroje tribūnoje, ir tam kažkam pamojavo. Ji buvo už trečiosios bazės — ant trečiosios bazės linijos, bet vis dėlto arčiau trečiosios negu „namų“ bazės, — kai Ovenas užsimojo kirsti. Jis užsimojo anksčiau, negu metikas išmetė kamuolį — tai buvo stiprus metimas, kaip įprasta Mažojoje lygoje, tačiau Ovenas jau buvo spėjęs pasiruošti ir stulbinamai pasitiko jį lazda (prieš pat puolėjo plokštelę, maždaug krūtinės aukštyje). Dar nebuvau matęs, kad jis taip stipriai smūgiuotų, ir ta jėga, su kuria jis atmušė kamuoliuką, taip apstulbino Oveną, kad jis išsilaikė ant kojų — pirmą kartą nepargriuvo.

Lazdos taukštelėjimas buvo toks neįprastai šaižus ir garsus Mažosios lygos žaidime, kad netgi visai žaidimo nesekanti mama atkreipė į jį dėmesį. Ji atsisuko pasižiūrėti į puolėjo plokštelę — manau, pasidomėti, kas gi čia taip smūgiavo, — ir kamuoliukas trenkė jai į kairįjį smilkinį, užsukdamas ją tokiu sukiniu, kad vienas jos bato kulniukas nulūžo ir ji krito priekin, atsisukusi į tribūną, išskėstais keliais, veidu į žemę, pirmiausia todėl, kad rankos taip ir liko priglaustos prie šonų (netgi nepristabdė kritimo), dėl ko vėliau buvo kalbama, kad ji jau buvo mirusi, kai parkrito ant žemės.

Ar ji mirė taip staiga, aš nežinau, bet kai ponas Čikeringas prie jos pribėgo, ji jau buvo nebegyva. Jis pirmasis atsidūrė prie jos. Pakėlė jos galvą, atsuko veidą į kiek patogesnę padėtį; kažkas paskui sakė, kad prieš padėdamas galvą ant žemės, jis užmerkė jai akis. Aš prisimenu, kad jis patraukė jos suknelę — ji buvo pasikėlusi iki pusiau šlaunų — ir suglaudė kelius. Paskui atsistojo, nusivilko savo treningo švarką laikydamas jį priešais, kaip toreodoras laiko savo apsiaustą. Aš pirmas iš žaidėjų kirtau trečiosios bazės liniją, tačiau, nors ir storas, Čikeringas buvo vikrus. Jis sučiupo mane ir užmetė savo treningo švarką man ant galvos. Aš nieko nemačiau; neįmanoma buvo ištrūkti.

— Ne, Džoni! Ne! — kartojo ponas Čikeringas. — Tu nenori jos matyti, Džoni.

Atmintis yra tikra pabaisa; tu pamiršti, o ji — ne. Ji tik sudeda visus įvykius į segtuvą. Ji saugoja juos tau arba paslepia nuo tavęs ir pažadinusi sugrąžina, kai jai pačiai to norisi. Tu manai, kad turi atmintį, o iš tiesų ji tave turi!

Vėliau aš prisiminiau viską. Sugrįždamas į savo motinos mirties sceną, aš prisimenu visus žmones, kurie tą dieną sėdėjo tribūnose, prisimenu, ko nebuvo ir ką kiekvienas man pasakė, arba kas nieko nepasakė. Tačiau kai pirmą kartą bandžiau ją atgaminti, neprisiminiau beveik jokių smulkmenų. Prisimenu policijos viršininką Paiką, mūsų Greivsendo policijos viršininką, — vėliau aš susitikinėjau su jo dukra. Viršininkas Paikas įstrigo man tik todėl, kad uždavė klausimą, kuris buvo toks absurdiškas! O tolesnis šio klausimo plėtojimas dar absurdiškesnis!

— Kur kamuoliukas? — paklausė policijos viršininkas, kai teritorija buvo išvalyta, kaip jie sako. Mano motinos kūnas buvo išvežtas, ir aš sėdėjau ant suolo, ponui Čikeringui ant kelių, vis dar su jo švarku ant galvos — dabar jau todėl, kad pats taip norėjau, pats jį laikiau.

— Kamuoliukas? — paklausė Čikeringas. — Tau reikia to prakeikto kamuoliuko?

— Ką gi, tai, galima sakyti, nužudymo priemonė, — atsakė viršininkas Paikas. Jo vardas buvo Benas. — Mirties įrankis, manau, taip jį galima būtų pavadinti, — pasakė Benas Paikas.

— Mirties įrankis! — spausdamas mane prie savęs pakartojo Čikeringas. Mes laukėme, kol senelė arba naujasis mamos vyras atvažiuos manęs pasiimti. — Mirties įrankis! — vėl pasakė Čikeringas. — Jėzau Marija, Benai, — tai buvo beisbolo kamuoliukas!

— Tai kur jis yra? — paklausė Paikas. — Jeigu jis nužudė žmogų, aš turiu jį pamatyti — tiesą sakant, turiu jį turėti.

— Nebūk šmikis, Benai, — atšovė Čikeringas.

— Ar kuris nors tavo vaikų jį pasiėmė? — pasiteiravo viršininkas Paikas mūsų storulio trenerio ir menedžerio.

— Klausk jų, manęs neklausk! — pasakė jam Čikeringas.

Visiems žaidėjams buvo liepta pasitraukti už tribūnos, kol policininkai fotografavo mano motiną. Jie vis dar stovėjo tenai spoksodami į mirties lauką pro tarpus tarp tuščių suolų. Keletas miestelėnų stovėjo greta jų — motinos, tėvai ir aistringi beisbolo mėgėjai. Vėliau aš prisiminiau Oveno balsą, sakantį man žodžius iš tamsos — mano galva vis dar buvo po treningo švarku.

— ATLEISK MAN!

Metams bėgant po truputį aš prisiminiau viską — visus, kurie stovėjo tenai už tribūnos, ir visus, kurie išvažiavo namo.

Bet tuomet aš nusitraukiau švarką nuo galvos ir iškart supratau, kad Oveno Minio nėra tarp stovinčių už tribūnos. Čikeringas, matyt, pastebėjo tą patį.

— Ovenai! — pašaukė jis.

— Jis nuvažiavo namo! — kažkas atsišaukė.

— Jis buvo su dviračiu! — pasakė kitas.

Aš nesunkiai įsivaizdavau, kaip jis mina įkalnėn Meiden Hilo keliu — mina, mina, paskui ima vinguriuoti, tada nulipa ir eina šalia dviračio; visą tą laiką matydamas upę. Tais laikais mūsų beisbolo uniformos buvo pasiūtos iš šiurkščios vilnos, ir aš mačiau Oveno uniformą, apsunkusią nuo prakaito, su per dideliu jo nugarai numeriu 3, — kai jis susikišdavo marškinius į kelnes, tai pusiau sulįsdavo ir numeris, todėl važiuojantiems pro jį Meiden Hilo keliu būtų atrodę, jog tai numeris 2.

Aš manau, kad jam nebuvo ko laukti; po Mažosios lygos rungtynių mano mama visada parveždavo Oveną su dviračiu namo.

Žinoma, aš maniau, kad Ovenas pasiėmė kamuoliuką. Juk jis buvo kolekcininkas, tereikia prisiminti jo beisbolo korteles. „Šiaip ar taip, — po daug metų sakydavo ponas Čikeringas, — tai buvo vienintelis padorus vaiko smūgis, vienintelis taisyklingai atmuštas kamuoliukas. Ir netgi jis nuskriejo į užribį. Jau nekalbant apie tai, kad per jį žuvo žmogus.“

„Kas iš to, kad Ovenas turi tą kamuoliuką?“ — galvodavau aš. Bet tuo metu aš galvojau tik apie motiną; ir jau buvau bepradedąs pykti ant jos, kad taip ir nepasakė man, kas mano tėvas.