Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— REIKĖTU SUSTOTI IR PADĖTI TAM ŽMOGUI, — pasakė Ovenas, bet motina tęsė pokalbį toliau ir nepastebėjo už lango nieko neįprasto.

— Gal man verta pasikalbėti su tavo tėvais, Ovenai? — paklausė mama.

— DAR LIEKA AUTOBUSO KLAUSIMAS, — atsakė Ovenas. — Į VIDURINĘ MOKYKLĄ GALIMA NUVAŽIUOTI AUTOBUSU. AŠ, KAIP ŽINOTE, GYVENU UŽ MIESTO. TAI KAIP MAN NUSIGAUTI IKI AKADEMIJOS? JEIGU AŠ MOKYČIAUSI DIENINIAME SKYRIUJE, KAIP AŠ TENAI NUVAŽIUOČIAU? IR KAIP SUGRĮŽČIAU NAMO? JUK TĖVAI NIEKADA NELEISTU MAN GYVENTI BENDRABUTYJE. AŠ JIEMS REIKALINGAS NAMIE. BE TO, BENDRABUČIUOSE NYKU. TAI KAIP DIENINIO SKYRIAUS STUDENTAI NUVAŽIUOJA IKI AKADEMIJOS IR GRĮŽTA ATGAL? — paklausė jis.

— Kas nors juos nuveža ir parveža, — atsakė mama. — Aš galėčiau tave vežioti, Ovenai — bent jau kol pats gausi vairuotojo teises.

— NE, NIEKO NEIŠEIS, — atsakė Ovenas, — MANO TĖVAS PER DAUG UŽSIĖMĘS, O MAMA NEVAIRUOJA.

Ponia Mini — mes abu su mama tai žinojome — ne tiktai nevairuoja — ji neiškelia kojos iš namų. Netgi vasarą jų namo langai būna uždaryti; motina alergiška dulkėms, kaip paaiškino Ovenas. Kiekvieną mielą dieną ponia Mini sėdėdavo viduje už skaldyklos smiltimis apneštų murzinų langų. Ant ausų užsidėdavo senas lakūno ausines (su styrančiais neprijungtais laidais), todėl kad grioviakirčio lovinių profilių ir laužtuvų triukšmas ją trikdė. Tomis dienomis, kai vykdavo sprogdinimai, ji visu garsu paleisdavo patefoną — bigbendo muziką, ir adatėlės kartkartėmis šokčiodavo, kai sprogimas būdavo ypač arti arba itin stiprus.

Viską, ko reikia šeimai, nupirkdavo ponas Minis. Jis vežiojo Oveną į sekmadieninę mokyklą, nors pats nevaikščiojo į episkopalinės bažnyčios pamaldas. Akivaizdu, kad jau vien Oveno siuntimas tenai buvo pakankamas kerštas katalikams; galbūt savo dalyvavimu jis jau nebūtų išreiškęs daugiau paniekos, o gal ponas Minis buvo taip papiktintas katalikų kunigų, kad jokios bažnyčios mokymas jam tapo nebepriimtinas.

Mano motina žinojo, kad taip pat nepriimtinas jam buvo ir Greivsendo akademijos klausimas. „Yra miesto interesai, — kartą išrėžė per miestelėnų susitikimą, — ir yra jų interesai!“ Taip jis atsiliepė į akademijos kvietimą išplatinti sūriavandenę upę ir pagilinti atoslūgio kanalą tam tikroje Skvamskoto vietoje, kad akademijos sportininkams būtų patogiau rengti irklavimo varžybas; keletas vamzdžių per atoslūgį buvo sukišta į seklumos dumblą. Akademija svajojo prasiplatinti tą potvynio skalaujamą pelkės dalį, kuri ribojosi su Minių granito kirtykla; tai buvo visiškai nenaudojama žemė, tačiau ji priklausė ponui Miniui ir pastarąjį siutino tai, kad akademija nori ją pasisavinti — kaip jis sakė, „pramogų tikslams“!

— Mes kalbame apie dumblą, o ne granitą, — pastebėjo vienas iš akademijos atstovų.

— O aš kalbu apie mus ir juosi — suriko ponas Minis per tą dabar jau garsųjį miestelėnų susitikimą. Tam, kad miestelėnų susitikimas Greivsende įeitų į istoriją, pakakdavo įnirtingo barnio. Skvamskotas buvo praplatintas; kanalas pagilintas. Juk tai tik dumblas, nusprendė miestelis, nesvarbu, kam jis priklauso.

— Tu mokysies akademijoje, Ovenai, — pasakė mano motina. — mokysies, ir baigta. Nėra kito mokinio labiau nusipelniusio geros mokyklos — ta įstaiga įkurta tokiems kaip tu arba jos išvis nereikia.

— MES PRALEIDOME PROGĄ PADARYTI GERĄ DARBĄ, — nusiminęs tarė Ovenas. — TAS ŽMOGUS, KURIS DENGĖ BAŽNYČIOS STOGĄ, JAM REIKĖJO PAGALBOS.

— Nesiginčyk su manim, Ovenai, — atkirto mano motina. — Tu stosi į akademiją net jeigu man reikės tave įsisūnyti. Jeigu reikės, aš tave pavogsiu, — pasakė ji.

Tačiau pasaulyje nebuvo kito tokio užsispyrėlio, kaip Ovenas Minis; kokią mylią kelio jis tylėjo, o paskui tarė:

— NE. NIEKO NEIŠEIS.

Greivsendo akademiją 1781 metais įkūrė kunigas Emeris Herdas, originalių Vilraito religinių įsitikinimų pasekėjas, bevaikis puritonas, turėjęs talentą, pasak Volo, „pamokslams apie tai, kokius privalumus turi mokslas ir kaip jis, visų džiaugsmui, padeda puoselėti dorybę ir pamaldumą“. Ką kunigas Herdas būtų pamanęs apie Oveną Minį? Herdas vaizdavosi akademiją kaipo vietą, kame „ydingas jaunuolis, galintis piktybėmis užkrėsti savo moksladraugius, nebus paliktas ilgiau kaip valandą; kame „mokinys turės sunkiausių užduočių imtis“ ir uoliai žinių semtis!

Kitus savo pinigus Emeris Herdas paskyrė Amerikos indėnų švietimui ir atvertimui į krikščionybę. Amžiui baigiantis — nuolat rūpindamasis, kad Greivsendo akademija atsidėtų „šventiems ir labdaringiems tikslams“, — kunigas Herdas garsėjo tuo, kad patruliuodavo centrinėje Greivsendo Voter gatvėje, dairydamasis įžūliai besielgiančių jaunuolių: kitaip sakant, vaikinų, kurie nenukelia prieš jį skrybėlės, arba panelių, kurios nepadaro reveranso. Už tokį nepagerbimą Herdas su džiaugsmu pažerdavo jaunuoliams savo išminties krislų; iš metų išėjus tik krislai ir bebuvo likę.

Mačiau, kaip nuo išminties krislų mano senelei susijaukdavo protas; kai ji jau buvo taip surembėjusi, kad beveik nieko neprisiminė — nei, žinoma, Oveno Minio, nei netgi manęs, — kartkarčiais ji pareikšdavo papeikimą kambariui ir visiems, kurie jame būdavo. „Kur dingo įprotis kilstelti skrybėlę?“ — užrikdavo ji. „Sugrąžinkime linktelėjimus!“ — niūniuodavo pusbalsiu. „Sugrąžinkime reveransus!“

— Gerai, senele, — sakydavau aš.

— Ak, ką tu apie tai žinai? — sakydavo ji. — Beje, kas tu toks?

— JIS YRA JŪSU ANŪKAS DŽONIS, — sakydavau aš iš visų jėgų stengdamasis pamėgdžioti Oveno Minio balsą.

O senelė sakydavo:

— Dieve mano, ar jis vis dar čia? Ar tas mažas juokingas vaikiščias vis dar čia? Ar tu užrakinai jį koridoriuje, Džoni?

Vėliau, tą pačią vasarą, kai mums buvo po dešimt metų, Ovenas pasakė man, kad mano mama buvo atvažiavusi į kirtyklą pas jo tėvus.

— Ką jie pasakė? — paklausiau aš jo.

Ovenas atsakė, kad tėvai neužsiminė apie apsilankymą, bet jis žino, kad ji pas juos buvo.

— AŠ UŽUODŽIAU JOS KVEPALUS, — pasakė Ovenas. — JI TURBŪT BUVO ILGAI, NES KVEPALU KVAPAS BUVO BEVEIK TOKS PAT STIPRUS, KAIP JŪSU NAMUOSE. MANO MAMA NESIKVĖPINA, — pridūrė jis.

Šito jis man galėjo ir nesakyti. Ponia Mini ne tiktai neidavo į lauką, ji netgi nežiūrėdavo į lauką. Kai matydavau ją įvairiuose Oveno namų languose, ji visada būdavo pasisukusi profiliu, tarsi demonstruodama savo pasiryžimą nematyti pasaulio — tačiau miglotai pabrėždama kitką: sėdėdama profiliu galbūt norėjo pasakyti, kad taip ji vis dėlto nėra atsukusi nugaros pasauliui. Man toptelėjo, kad tai katalikų darbas, — kad ir kas ten būtų buvę, tačiau, be abejonės, turėjo bendro su tuo neįvardintu BAISIU ĮŽEIDIMU, kurį, pasak Oveno, išgyveno jo tėvai. Tas ponios Mini savanoriškas įsikalinimas turėjo tam tikrą religinio persekiojimo, o gal ir amžino prakeiksmo skonį.

— Kaip sekėsi pas Minius? — paklausiau mamos.

— Ar jie pasakė Ovenui, kad aš buvau? — paklausė ji.

— Ne, jie nesakė. Jis atpažino tavo kvepalus.

— Aš tuo nesistebiu, — atsakė ji ir nusišypsojo. Manau, kad ji žinojo, jog Ovenas ja žavisi — visi mano draugai buvo susižavėję mano motina ir, jeigu ji būtų išgyvenusi iki jų paauglystės, ta akla jų meilė vargu ar būtų subrendusi ir atvėsusi, ir tai būtų buvę visiškai nepakenčiama — tiek jiems, tiek man.

Nors mama atsispyrė mano bendraamžių pagundai — tai yra, ištvėrė nekilnojusi Oveno Minio ant rankų, bet neištvėrė jo nelietusi. Jo tiesiog neįmanoma buvo nečiupinėti. Jis buvo be galo žavus; tarsi koks mielas kailinis žvėriukas — jeigu ne tos plikos, beveik permatomos ausys, kaip graužiko styrančios abipus smailo veiduko. Mano senelė sakydavo, kad jis panašus į lapiuko embrioną. Čiupinėdami Oveną visi stengdavosi nepaliesti ausų; atrodė, kad jos turi būti šaltos. Išskyrus mano mamą; ji netgi patrindavo stangrias jo ausis, kad sušiltų. Ji apkabindavo jį, bučiuodavo ir baksnodavo nosimi jam į nosį. Ji darydavo visa tai taip natūraliai, tarsi su manimi, bet niekada taip nesielgdavo nė su vienu iš kitų mano draugų — net su mano pusbroliais. Ir Ovenas jai atsakydavo gana meiliai; kartais parausdavo, bet visada šypsodavosi. Jo įprastinė išraiška pasikeisdavo, nuolat suraukta kakta išsilygindavo ir veide nušvisdavo sutrikusi šypsena.