Джон Ирвинг: Malda už Oveną Minį [calibre]

Kai pradėdavau skųstis, kad reikia klūpoti, nes tai man buvo naujiena — jau nekalbant apie galybę litanijų ir maldų episkopalistų bažnyčioje, — Ovenas atšaudavo, kad aš nieko neišmanau. Katalikai ne tik klaupiasi ir be perstojo bamba litanijas ir maldas, jie bet kokią viltį susisiekti su Dievu ritualizuoja iki tokio laipsnio, kad Ovenui atrodo, jog per tai jis jau nebepajėgia melstis — tai yra kalbėtis su Dievu TIESIOGIAI. O kur dar išpažintis! Aš skundžiuosi dėl paprasčiausio klūpėjimo, o ar aš žinau, ką reiškia nuodėmių išpažinimas? Ovenas sakė, kad būdamas kataliku jis buvo taip spaudžiamas atlikti išpažintį, jog kartais prigalvodavo nuodėmių, kad būtų už ką jam atleisti.

— Bet juk tai beprotybė! — pasakiau.

Ovenas sutiko. Ir kokia buvo toji priežastis, atskyrusi poną Minį nuo katalikų? Dažnai šito klausdavau. Bet Ovenas niekada man neatsakė. Buvo padaryta nepataisoma žala, kartodavo jis. BAISUS ĮŽEIDIMAS, ir tiek.

Galbūt dėl to, kad jaučiausi nelaimingas išmainęs kongregacionistų bažnyčią į episkopalinę, o Ovenas jautėsi laimingas pabėgęs nuo katalikų, aš su tokiu pasitenkinimu dalyvavau Oveno mėtymo žaidimuose. Dabar man aišku, kad mes visi buvome kalti manydami, jog Ovenas egzistuoja tik mūsų malonumui; tačiau savo atveju — ypač episkopalinėje bažnyčioje — manau, kad aš buvau kaltas dar dėl to, kad pavydėjau jam. Manau, kad sekmadieninės mokyklos patyčiose dalyvaudavau iš tam tikro priešiškumo ir akinamas didžiulio tarp mūsų buvusio skirtumo: jis tikėjo giliau negu aš, ir nors aš visada tai jausdavau, bet labiausiai jausdavau bažnyčioje. Nemėgau episkopalistų, nes, atrodė, kad jie tiki labiau — ar daug daugiau kuo negu kongregacionistai; o kadangi mano tikėjimas buvo labai silpnas, geriau jaučiausi tarp kongregacionistų, kurie iš savo tikinčiųjų reikalavo minimalaus dalyvavimo.

Ovenas taip pat nemėgo episkopalistų, bet ne taip kaip katalikų; jo manymu, ir vieni, ir kiti tikėjo mažiau už jį, bet katalikai labiau kišdavosi į Oveno tikėjimą ir jo praktikavimą. Jis buvo mano geriausias draugas, o geriausiems draugams daug ką dovanojame; tačiau tiktai tada, kai mes atsidūrėme toje pačioje sekmadieninėje mokykloje ir ėmėme lankyti tą pačią bažnyčią, aš buvau priverstas pripažinti, kad mano geriausio draugo tikėjimas yra tikresnis (o gal ir dogmatiškesnis), negu man teko susidurti tiek kongregacionistų, tiek episkopalistų bažnyčiose.

Aš visai neprisimenu kongregacionistų sekmadieninės mokyklos, nors mama tvirtino, kad būtent tenai ir įvairiuose parapijos renginiuose mėgdavau prisikimšti pilvą. Vargiai prisimenu sidrą ir sausainius, tačiau kuo aiškiausiai — kaip dabar — žiemiškos dienos vaiskumą, baltomis lentomis apkaltą bažnyčią, juodą bokšto laikrodį ir pamaldas, kurios visada vykdavo trečiame aukšte jaukioje, skaisčiai apšviestoje salėje. Pro aukštus langus būdavo matyti linguojančios medžių šakos. Tuo tarpu episkopalistų pamaldos vykdavo niūrioje rūsio aplinkoje. Pati bažnyčia buvo mūrinė, o viduje priplėkusi, kaip paprastai būna pirmajame aukšte arba rūsyje, užgriozdinta tamsaus medžio puošmenomis, užtamsinta blizgesį praradusių paauksintų vargonų, akį rėžiančiais, painios konfigūracijos vitražais languose, pro kuriuos neįžiūrėsi nė vieno medžio šakelės.

Mano nusiskundimai bažnyčia nesiskyrė nuo kitų vaikų: klaustrofobija, nuobodulys. Tačiau Oveno nusiskundimai buvo religinio pobūdžio. „KIEKVIENO ŽMOGAUS TIKĖJIMAS YRA INDIVIDUALUS, — sakydavo jis. — BAŽNYČIU BĖDA YRA PAMALDOS. PAMALDOS YRA LAIKOMOS MINIAI. KAIP TIK TUO METU, KAI MAN IMA PATIKTI GIESMĖ, VISI PUOLA ANT KELIU MELSTIS. VOS TIK AŠ IMU GIRDĖTI MALDĄ, VISI PAŠOKA GIEDOTI. IR KĄ TA BUKA CEREMONIJA TURI BENDRA SU DIEVU? KAS ŽINO, KĄ DIEVAS MANO APIE TAI, KAS ŠIUO METU VYKSTA? IR KAM TAI RŪPI?

Į šiuos ir panašius nusiskundimus aš nemokėjau atsakyti kitaip, kaip tik pakeldamas Oveną Minį ant rankų ir laikydamas virš galvos.

„Tu per daug erzini Oveną“, — sakydavo man mama. Bet aš neprisimenu, kad būčiau kaip nors jį erzinęs, išskyrus įprastinį kilnojimą — nebent motina norėjo pasakyti, kad aš neperpratau Oveno rimtumo; jį žeisdavo bet kokie juokai. Juk, šiaip ar anaip, jis iš tiesų perskaitė Volo „Greivsendo istoriją“, kai dar neturėjo nė dešimties, o tai nėra lengvas darbas; ne koks skaitalas, kurį gali perbėgti akimis. Be to, jis perskaitė Bibliją — žinoma, ne tada, kai dar neturėjo nė dešimties; bet jis iš tiesų perskaitė ją visą.

Paskui iškilo Greivsendo akademijos klausimas; jis iškildavo visiems Greivsende gimusiems berniukams — tais laikais mergaitės į akademiją nebūdavo priimamos. Aš buvau prastas mokinys; ir nors mano senelė būtų pajėgusi užmokėti už mokslą, man buvo lemta pasilikti Greivsendo vidurinėje mokykloje, kol mama ištekėjo už vyro, dirbusio akademijos fakultete, ir jis mane įsisūnijo. Fakulteto darbuotojų vaikai — fakulteto atžalos, kaip mus vadindavo, — automatiškai galėdavo lankyti akademiją.

Kokia tai turėjo būti paguoda mano senelei; ji visada jautė apmaudą, kad jos vaikai negali lankyti Greivsendo akademijos — šeimoje augo dukterys. Mano mama ir teta Marta buvo baigusios vidurinę mokyklą — su akademija turėdamos bendra tiek, kiek tai buvo susiję su pasimatymais, nors mano teta tomis progomis sėkmingai pasinaudojo: ištekėjo už Greivsendo akademijos studento (vieno iš tų, kurie nepasirinko mano motinos), todėl mano pusbroliai tapo akademijos auklėtinio sūnumis, o tai savaime užtikrino jiems stojimą. (Vienintelė pusseserė neturėjo naudos iš šio akademinio ryšio — kaip pamatysite vėliau.)

Tačiau Ovenas Minis buvo teisėtas Greivsendo akademijos kandidatas; jis buvo puikus mokinys; toks mokinys, kuriam privalu Mokytis Greivsendo akademijoje. Jis galėjo rašyti pareiškimą ir būti priimtas — ir net gauti stipendiją, nes Minių granito kompanija niekada nebuvo klestinti ir jo tėvai nebūtų pajėgę mokėti už mokslą. Bet vieną dieną, kai mano motina mus vežė į paplūdimį — tada buvau dešimties metų, — ji pasakė Ovenui:

— Tikiuosi, kad tu visada padėsi Džoniui atlikti namų užduotis, Ovenai, nes kai judu mokysitės akademijoje, jos bus kur kas sunkesnės — ypač Džoniui.

— BET AŠ NESIRUOŠIU STOTI Į AKADEMIJĄ, — atsakė Ovenas.

— Apie tai negali būti nė kalbos! — atsakė motina. — Tu esi geriausias mokinys Naujajame Hampšyre — o gal ir visoje šalyje!

— AKADEMIJA NE TOKIEMS KAIP AŠ, — atsakė Ovenas. — TOKIE ŽMONĖS KAIP AŠ GALI LANKYTI VIDURINĘ MOKYKLĄ.

Aš pagalvojau, kad jis norėjo pasakyti tokie maži žmonės, — kad ypač mažiems žmonėms skirtos vidurinės mokyklos, tačiau mano mama suprato jo atsakymą kur kas geriau už mane ir pasakė:

— Tu gausi visą stipendiją, Ovenai. Tikiuosi, tėvai tai žino. Tu visiškai lengvai įstosi į akademiją.

— TENAI KASDIEN REIKIA BŪTI SU ŠVARKU IR KAKLARAIŠČIU, — atsakė Ovenas. — UŽ STIPENDIJĄ JU NENUSIPIRKSI.

— Tą klausimą galima išspręsti, Ovenai, — atsakė mano motina, ir aš supratau, kad ji pati ketino jį išspręsti, — jeigu niekas nenupirks, ji nupirks jam visus švarkus ir kaklaraiščius, kokių tiktai reikės.

— DAR REIKIA BALTU MARŠKINIU IR BATU, — atsakė Ovenas. — JEIGU LANKAI MOKYKLĄ SU TURTINGAIS ŽMONĖMIS, TAI NENORI ATRODYTI KAIP JU TARNAS.

Dabar manau, kad šiame pasakyme motina turbūt įžvelgė darbininkišką pono Minio ambiciją.

— Viskuo, ko tau reikės, Ovenai, — pasakė motina, — bus pasirūpinta.

Mes buvome Rajyje, važiavome pro Pirmąją bažnyčią, ir nuo vandenyno jau pūtė stiprus vėjas. Vyriškis, vežantis karučiais didelę stirtą stoginių malksnų, galynėjosi su vėju, kuris baudėsi išnešioti visas malksnas; į bažnyčios stogą atremtos kopėčios taip pat galėjo bet kurią akimirką nuvirsti. Vyriškiui reikėjo pagalbininko ar bent jau dar vienų rankų.