Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Aiškiausiai prisimenu, kaip jis stovėdavo šalia motinos jai sulig liemeniu — liaunu ir mergaitišku; pasistiebęs ant pirštų galų jis būtų galva palietęs jos krūtis. Kai ji sėdėdavo, o jis prieidavo prie jos atsiimti savo įprastinės dalies glebėsčiavimų ir glostymų, jo veidas būdavo kaip tik krūtų lygyje. Mano mama buvo gražuolė; ji turėjo puikią figūrą ir tai žinojo, ir nešiodavo tais laikais madingus megztinius, kurie ją pabrėždavo.

Ovenas į viską žiūrėjo labai rimtai, ir mudu galėdavome aptarinėti visų mūsų draugų motinas, ir Ovenas visiškai atvirai vertindavo mano motiną; aš jam tai leisdavau, nes žinojau, kad jis nesišaipo. Ovenas niekada nesišaipydavo.

— TAVO MAMOS KRŪTYS GRAŽIAUSIOS IŠ VISU MAMU. — Joks kitas draugas nebūtų galėjęs man taip pasakyti negavęs už tai į ausį.

— Tu tikrai taip manai? — paklausiau jį.

— PAČIOS GRAŽIAUSIOS, — patvirtino jis.

— O kaip ponios Vigin? — pasiteiravau.

— PER DIDELĖS, — atsakė Ovenas.

— O ponios Vebster?

— PER DAUG NUKARUSIOS, — pasakė jis.

— O ponios Meril?

— LABAI JUOKINGOS, — tarė Ovenas.

— O ponios Džudkins?

— NEŽINAU, — atsakė jis. — NEGALIU PRISIMINTI. BET JI JUK NE MAMA.

— O ponios Farnem? — paklausiau.

— TU TIESIOG ERZINI MANE, — suniurzgė Ovenas.

— O Karolinos Perkins?

— GAL KADA NORS, — rimtai atsakė jis. — BET JI TAIP PAT NE MAMA.

— O Airinės Babson?

— PURTO VIEN PAGALVOJUS, — atsakė Ovenas. — TAVO MAMOS GRAŽIAUSIOS, — pasakė pagarbiai. — IR JI KVEPIA SKANIAU NEGU KITOS, — pridūrė jis. Dėl to aš su juo sutikau; mano mama visada nuostabiai kvepėdavo.

Motinos krūtinė yra keista tema pokalbiui su draugu, tačiau mano mama buvo pripažinta gražuolė ir Ovenas buvo absoliučiai, iki galo nuoširdus; juo visiškai galėjai pasikliauti.

Mano mama dažnai mus vežiodavo. Ji nuveždavo mane į kirtyklą pažaisti su Ovenu; pasiimdavo Oveną, kad jis pažaistų su manimi, o paskui parveždavo jį namo. Minių granito kirtykla buvo už trijų mylių nuo miestelio centro, ne per toliausiai nuo dviračių kelio, tiktai tenai tas kelias vis kilo į kalną. Mama dažnai nuveždavo mane tenai su dviračiu mašinoje ir aš parmindavau namo pats. Kartais Ovenas nuvažiuodavo su dviračiu į miestelį, o ji parveždavo jį ir dviratį atgal. Esmė ta, kad ji taip dažnai mus vežiodavo, jog jis jai galėjo atrodyti kaip antras sūnus. Turint galvoje, kad mažų miestelių gyvenime vairuotojos yra motinos, Ovenas pagrįstai galėjo laikyti ją tikresne motina negu savąją.

Kai mes žaisdavome pas Oveną, į vidų užeidavome retai. Mes žaisdavome ant akmenų krūvų, aplink šachtas ir jų viduje, arba paupyje, o sekmadieniais sulįsdavome į stovinčius kombainus arba susėsdavome ant viršaus ir žaisdavome kirtyklos savininkus arba karą. Atrodė, kad Ovenui jo namai tokie pat svetimi ir slegiantys, kaip ir man. Žvarbiu oru žaisdavome mano namuose — o kadangi Naujajame Hampšyre oras dažniausiai būna žvarbus, tai daugiausia laiko žaisdavome pas mane.

Dabar man atrodo, kad, be žaidimo, daugiau nieko ir neveikdavome. Kai mano mama mirė, man buvo vienuolika. Tai buvo mūsų paskutinieji metai Mažojoje lygoje, kuri abiem jau buvo įsiėdusi. Beisbolas, mano galva, yra nuobodybė; paskutiniai metai Mažojoje lygoje daugeliui amerikiečių yra tik įžanga į ateityje jų laukiančią beisbolo nuobodybe. Deja, kanadiečiai taip pat žaidžia ir stebi beisbolą. Tai žaidimas, kuriame reikia ištisai laukti. Tai žaidimas, paremtas vis labiau stiprėjančiu laukimu vis ribotesnio veiksmo. Mažosios lygos beisbolininkai bent jau greičiau žaidžia negu suaugusieji — ačiū Dievui! Mes niekada nesigriebdavome spjaudomo, pažastų ir tarpkojo grabinėjimo, kuo paprastai išreiškia savo nekantrumą suaugę žaidėjai. Bet tu vis tiek turi laukti tarp metimų, o po metimo laukti, kol gaudytojas ir teisėjas apžiūrės kamuoliuką, — laukti, kol gaudytojas nutursens prie metiko pakylos patarti metikui, kaip reikia mesti, laukti, kol treneris įkrypuos į aikštelę ir ims svarstyti (drauge su metiku ir gaudytoju) kito metimo galimybes.

Tą dieną, per paskutinį kėlinuką, mudu su Ovenu laukėme tiktai, kada žaidimas baigsis. Mums buvo taip įkyrėję žaisti, mes net neįsivaizdavome, kad kažkieno gyvenimas taip pat netrukus baigsis. Mūsų komanda išsimušė į priekį. Buvome gerokai aplenkę varžovus — mes keitėme atsarginius žaidėjus į pagrindinius taip dažnai ir taip netvarkingai, kad aš nebegalėjau atpažinti pusės savo komandos puolėjų ir nebežinojau savo eilės. Aš nebuvau tikras, kada man reikės mušti, ir jau norėjau pasiklausti mūsų malonaus storulio trenerio ir teisėjo pono Čikeringo, bet kaip tik tuo metu ponas Čikeringas atsisuko į Oveną Minį ir pasakė:

— Tu muši vietoje Džonio, Ovenai.

— Bet aš nežinau, kada mano eilė, — pasakiau ponui Čikeringui, bet jis manęs neišgirdo; jis žiūrėjo į kažką, esantį toli už aikštelės ribų. Jam irgi buvo įkyrėjęs žaidimas ir jis tik laukė, kada jis baigsis, kaip ir mes visi.

— AŠ ŽINAU, KADA TAVO EILĖ, — pasakė Ovenas. Ta jo savybė visada varydavo mane iš proto; Ovenas niekada nesusipainiodavo. Jis sunkiai prisiversdavo žaisti tą buką žaidimą, bet vis tiek budriai sekdavo visas nuobodžias jo smulkmenas.

— JEIGU HARIS NEGAUNA AUTO, TADA AŠ RUOŠIUOSI, — pasakė Ovenas. — JEIGU BAZIS NEGAUNA AUTO, AŠ MUŠU.

— Maža vilties, — pasakiau. — Nebent yra tik vienas autas?

— DU AUTAI, — atsakė Ovenas.

Sėdintieji ant suolo buvo įsmeigę akis į tolį, nežinia į ką — dabar jau ir Ovenas, — ir aš pasisukau pasižiūrėti, kas gi juos taip sudomino. Tada pamačiau ją — savo mamą. Ji buvo ką tik atvažiavusi. Ji visada vėluodavo; žaidimas ir jai atrodė nuobodus. Ji tiesiog instinktyviai atvažiuodavo pačiu laiku, kai reikėdavo pasiimti mane ir Oveną namo. Vasarą ji atrodydavo dar gražesnė vilkėdama lengvomis džersio suknelėmis; ji buvo dailiai įdegusi saulėje su paprasta baltos medvilnės suknele, glotniai apgulusia krūtinę ir liemenį ir plačiu sijonu... raudonu šalikėliu susirišusi plaukus, kad nekristų ant nuogų pečių. Ji nestebėjo žaidimo. Stovėjo gerokai atstu nuo kairiosios baudos linijos, už trečiosios bazės, dairydamasi po apytuštes uždaras ir beveik visai tuščias atviras tribūnas, turbūt ieškodama akimis pažįstamų.

Aš supratau, kad visų žvilgsniai nukreipti į ją. Man tai nebuvo naujiena. Žmonės visada spoksodavo į mano motiną, bet tą dieną ji buvo apžiūrinėjama itin įdėmiai, o gal man tik dabar taip atrodo, nes tada paskutinį kartą mačiau ją gyvą. Metikas žiūrėjo į „namų bazę, gaudytojas laukė kamuoliuko; puolėjas, kaip suprantu, irgi laukė kamuoliuko; tačiau netgi gynėjai atsisuko pasižiūrėti į mano motiną. Visi mes, sėdintieji ant suolo, žiūrėjome į ją: ponas Čikeringas — įdėmiausiai, Ovenas turbūt antras po jo ir aš, ko gero, ne taip įdėmiai. Visi žiūrovai tribūnose atsisukdavo į ją, kai ji perbėgdavo juos akimis.

Tai buvo ketvirtas netikslus metimas. Galbūt metikas viena akimi taip pat dirsčiojo į mano motiną. Haris Hitas pateko į pirmąją bazę. Bazis Terstonas atsistojo mušti, o Ovenas ėmė ruoštis. Jis atsikėlė nuo suolo ir ėmė ieškoti mažiausios lazdos. Bazis atmušė kamuoliuką pažemiui labai nesėkmingai, o mano mama net nepasuko galvos pasižiūrėti į žaidimą. Ji patraukė palei trečiosios bazės liniją; praėjo pro trenerį; ji vis dar dairėsi į tribūnas, kai saugas išleido iš rankų Bazio Terstono pažeme riedėjusį kamuoliuką ir visi bėgikai galėjo laisvai perbėginėti.