Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ir mama pasakė:

— Aš sutikau dar vieną vyrą senajame Bostono— Meino traukinyje.

Manau, kad tokiu pareiškimu ji nenorėjo sąmoningai pakenkti, bet jos žodžiai padarė staigų ir stulbinantį poveikį Lidijai, senelei ir man. Lidijos vežimėlis čiūžtelėjo atgal nuo stalo traukdamas paskui staltiesę taip, kad visos lėkštės, taurės ir stalo sidabras pašoko iš vietų, o žvakidės susverdėjo. Senelė griebėsi už didžiulės sagės prie kaklo — atrodė, kad staiga paspringo ja, — o aš taip sukandau apatinę lūpą, kad pajutau kraujo skonį.

Visi manėme, kad mama švelnina padėtį. Aš nedalyvavau, kai ji pateikė ataskaitą apie pirmąjį jos traukinyje sutiktą vyrą. Galbūt ji pasakė: „Aš sutikau vyrą senajame Bostono— Meino traukinyje, ir dabar esu nėščia!“ Galbūt ji pasakė: „Aš turėjau trumpą meilės romaną ir dabar laukiuosi nuo visiškai nepažįstamo vyro, kurį sutikau senajame Bostono— Meino traukinyje — vyro, kurio daugiau niekada gyvenime nebematysiu!“

Na, šiaip ar taip, jeigu aš negaliu atkurti pirmojo pareiškimo, tai antrasis buvo gana įspūdingas. Visi pamanėme, jog ji nori mums pasakyti, kad yra vėl nėščia — dabar jau nuo kito!

Ir tarsi įrodydama, kaip mano teta Marta klysta, manydama, kad mama yra „kvailoka“, ji tučtuojau suprato, apie ką mes galvojame, ir nusikvatojusi pasakė:

— Ne, ne! Aš nesilaukiu! Aš nežadu turėti kito vaiko — jau turiu. Tik sakau jums, kad sutikau vyrą. Tokį, kuris man patinka.

— Kitą vyrą, Tabita? — paklausė senelė vis dar įsitvėrusi sagės.

— Žinoma, ne tą! Nekalbėkit niekų, — atsakė mama ir vėl nusijuokė; jos juokas pritraukė — itin atsargiai — Lidijos vežimėlį prie stalo.

— Sakai, tokį vyrą, kuris tau patinka, Tabita? — paklausė senelė.

— Aš nekalbėčiau apie jį, jeigu jis man nepatiktų, — atsakė mama. — Noriu, kad jūs susipažintumėte.

— Tu su juo susitikinėjai? — paklausė senelė.

— Ne! Tiesiog sutikau — šiandien sutikau, šios dienos traukinyje! — atsakė mama.

— Ir jis jums jau patinka? — paklausė Lidija taip tobulai mėgdžiodama senelės balso intonaciją, kad aš turėjau pasižiūrėti, kuri iš jų kalba.

— Na, taip, — rimtai atsakė mama. — Iškart pajunti. Tam daug laiko nereikia.

— Kiek kartų esi tai iškart pajutusi anksčiau? — paklausė senelė.

— Pirmą kartą, tikrai, — atsakė mama. — Todėl ir žinau.

Lidija su senele nejučia žvilgtelėjo į mane, galbūt norėdamos įsitikinti, ar aš teisingai supratau mamos žodžius: kad „anksčiau“, kai ji turėjo „trumpą meilės romaną“, kurio pasekmė buvau aš, mama nejautė ypatingų jausmų tam nežinomam vyrui, kuris buvo mano tėvas. Bet aš audžiau kitą mintį. Aš galvojau, kad galbūt šitas žmogus ir yra mano tėvas, kad galbūt jis ir yra tas pirmasis vyras, kurį ji sutiko traukinyje, ir jis sužinojo apie mane, ir jam visą laiką rūpėjo, jis norėjo mane pamatyti, bet kažkokie labai svarbūs dalykai neleido jam to padaryti šešerius metus. Pagaliau juk tada, kai aš gimiau, 1942 metais, vyko karas.

Ir tarsi dar kartą įrodydama, kaip klysta teta Marta, mama beregint suprato, ką aš įsivaizduoju, nes pasakė man:

— Būk geras, Džoni, suprask, šitas žmogus neturi nieko bendra su vyru, kuris yra tavo tėvas — jį aš šiandien pamačiau pirmą kartą, ir jis man patinka. Tai ir viskas: jis man tiesiog patinka, manau, kad jis ir tau patiks.

— Gerai, — atsakiau, nepakeldamas į ją akių. Prisimenu, kaip buvau įsistebeilijęs į Lidijos rankas, įsikibusias vežimėlio turėklų, ir senelės rankas, čiupinėjančias sagę.

— Ką jis veikia, Tabita? — pasiteiravo senelė. Vilraitams derėjo šito paklausti. Senelės nuomone, tai, ką žmogus veikia, susiję su tuo, iš kur „kilusi“ jo šeima, — ji visada tikėjosi šeimos, kuri būtų iš Anglijos, iš septynioliktojo amžiaus. O sąrašas senelei priimtinų „užsiėmimų“ buvo ne mažiau specifiškas negu septynioliktojo amžiaus Anglija.

— Jo sritis — dramos menas, — atsakė mama. — Tam tikra prasme jis aktorius, bet ne visai.

— Bedarbis aktorius? — paklausė senelė. (Dabar aš manau, kad „dirbantis“ aktorius būtų buvę visai nekas.)

— Ne, jis neieško aktoriaus darbo — iš esmės jis yra mėgėjas, — paaiškino mama. Ir aš prisiminiau žmones geležinkelio stotyse, tampančius už virvučių marionetes, — aš įsivaizdavau gatvės artistus, tačiau būdamas šešerių metų dar nežinojau, kaip juos pavadinti. — Jis moko vaidinti ir statyti spektaklius, — pasakė mama.

— Režisierius? — senelei sužibo šiokia tokia viltis.

— Ne visai, — atsakė mama ir suraukė kaktą. — Jis atvažiavo į Greivsendą pokalbiui.

— Abejoju, kad čia būtų daug galimybių teatro veiklai! — pareiškė senelė.

— Jis turėjo pokalbį akademijoje, — pasakė mama. — Tai dėstytojo darbas — teatro istorija ar kažkas panašaus. Be to, kaip žinai, berniukai stato spektaklius. Mes su Marta dažnai eidavome pasižiūrėti. Būdavo labai juokinga, kai jie apsivilkdavo mergaitiškais rūbais!

Kiek prisimenu, tai buvo juokingiausias tų vaidinimų dalykas; neįsivaizdavau, kad tokių spektaklių statymas buvo kažkieno darbas.

— Vadinasi, jis yra mokytojas? — paklausė senelė. Tai buvo riba, dar priimtina Harietei Vilrait, — nors mano senelė buvo gana sumani verslininkė ir mokytojų gaunama algelė (netgi tokiose prestižinėse mokyklose kaip Greivsendo akademija) jai buvo ne pinigai.

— Taip! — pasakė mama išvargusiu balsu. — Jis yra mokytojas. Dėstė dramos meną privačioje Bostono mokykloje. O baigė Harvardą — keturiasdešimt penktųjų laida.

— Viešpatie mieliausias, — su palengvėjimu tarė senelė. — Ko gi tu nepradėjai nuo Harvardo?

— Jam tai nėra svarbu, — atsakė mama.

Tačiau senelei Harvardas’1945 buvo taip svarbu, kad jos nestygstantys pirštai pagaliau nurimo ir, palikę sagę ramybėje, sugrįžo pailsėti ant kelių. Po mandagios pauzės Lidija lėtai privažiavo prie stalo ir paėmusi varpelį paskambino tarnaitėms, kad nuimtų lėkštes, — tuo pačiu varpeliu, kuriuo taip dažnai (rodos, dar tik vakar) buvo kviečiama patarnauti Lidija. Tas varpelio skambėjimas tarsi išlaisvino mus iš įtampos, kuri ką tik laikė visus sukausčiusi, — bet tik vienai akimirkai. Senelė buvo užmiršusi paklausti: „Kokia to vyro pavardė?“ Nes, jos manymu, mums, Vilraitams, nederėtų džiaugtis, nesužinojus galimo šeimos nario pavardės. Dieve gink, kad tik nebūtų Kojenas arba Kalamaris, arba Minis! Senelės ranka vėl pakilo prie sagės.

— Jo pavardė Danielis Nidemas, — atsakė mama. Fu! Su kokiu palengvėjimu senelės rankos nusileido ant kelių! Nidemas buvo graži sena pavardė, tėvų įkūrėjų pavardė, kurią gali atsekti nuo Masačusetso įlankos kolonijos laikų — jeigu ne nuo paties Greivsendo įkūrimo. O vardas Danielis buvo toks pat kaip Danielio Vebsterio, taigi geriausias vardas, kokio tik Vilraitai galėtų trokšti.

— Tačiau jį visi vadina Danu, — pridūrė mama, o senelės veidas šiek tiek susiraukė. Ji taip ir nepradėjo Tabitos vadinti Tabi, ir jeigu ji būtų turėjusi Danielį, tai niekada nebūtų vadinusi jo Danu. Tačiau Harietė Vilrait buvo pakankamai teisinga ir protinga ir mokėjo nusileisti, esant nežymiam nuomonių skirtumui.

— Tai tu paskyrei pasimatymą? — paklausė senelė.

— Ne visai taip, — atsakė mama. — Bet žinau, kad jį pamatysiu.

— Bet jūs nieko nesusitarėte? — negalėjo suprasti senelė. Neaiškumas ją erzino. — Jeigu jis negaus darbo akademijoje, — pasakė senelė, — tu gali jo niekada nebepamatyti!