Tos kelionės traukiniu — mažiausiai dvi valandos nuo Greivsendo — buvo duotos man, kad aš geriausiai galėčiau įsivaizduoti, kaip mama važiuodavo traukiniu Bostonas— Meinas į priešingą pusę — į pietus, į Bostoną, kur aš beveik niekada nesu buvęs. Tačiau keleiviai, važiuojantys į šiaurę, mano įsitikinimu, buvo visai kitokie negu tie, kurie važiuodavo į miestą, — slidininkai, turistai, keliautojai kalnų upėmis; tie žmonės neieškojo naujų pažinčių ar prieglobsčio slaptiems pasimatymams. Tų kelionių į šiaurę ritualas išliko man atmintyje visam laikui, nors toks pat skaičius kelionių atgal į Greivsendą visiškai pasimiršo; ir po šiai dienai kelionės atgal — iš bet kur — varo vien stingdančią apatiją arba sunkų miegą.
Bet kiekvieną kartą važiuodami traukiniu į Sojerio Depą, mudu su mama svarstydavome, kur geriau sėstis — ar kairėje pusėje, kur bus matyti Čokorua kalnas, ar dešinėje, kad galėtume pasigrožėti Osipio ežeru. Čokorua pranašaudavo, kiek sniego bus ten, kur mes važiuojame, tačiau aplink ežerą būdavo daugiau žmonių negu ant kalno — taigi kartais mes „balsuodavome“ už Osipį, kaip mudu su mama vadindavome savo pasirinkimą. Dar žaisdavome žaidimą, kuriame reikėjo atspėti, kas kur išlips, ir aš visada persivalgydavau tų mažų sumuštinukų, kurie būdavo patiekiami prie arbatos — tokių su apipjaustytomis plutelėmis; nuolatinis persivalgymas turėjo pateisinti mano neišvengiamą ėjimą prie tos judančios skylės, pro kurią matėsi lekiantys po manimi bėgiai, susiliejantys į viena, ir sudvisęs oras su švilpesiu pučiantis iš apačios man į nuogą užpakalį.
Mama visada sakydavo: „Mes jau beveik Sojerio Depe, Džoni. Ar tau nebus patogiau, jeigu pakentėsi, kol nueisime pas tetulę Martą?“
Ir taip, ir ne. Aš beveik visada būčiau galėjęs palaukti; tačiau man ne tik buvo svarbu ištuštinti pūslę ir vidurius prieš susitinkant su pusbroliais — aš būtinai norėjau išbandyti drąsą pliku užpakaliu sėdėdamas ant tos pavojingos skylės ir įsivaizduodamas, kaip iš apačios į mane baisiu greičiu lekia anglys ir atsipalaidavusios bėgvinės. Mano pūslė ir viduriai turėjo būti tušti, kadangi manęs laukė žiaurus ir negailestingas priėmimas; vos tik mane išvydę, pusbroliai imdavosi akrobatinių triukų, o gal net tikro smurto, ir man reikėjo iš anksto susiimti, šiek tiek save pagąsdinti, kad būčiau pasiruošęs būsimoms kankynėms, kurias man žadėjo atostogos.
Nesakyčiau, kad mano pusbroliai būtų buvę peštukai; jie buvo geraširdžiai, nesuvaldomi pasiutėliai ir nutrūktgalviai, kurie nuoširdžiai norėjo, kad man būt ų linksma , — tačiau linksmybė šiaurėje buvo visai ne tai, prie ko aš buvau pripratęs gyvendamas su moterimis Greivsendo 80-ajame Frant gatvės name. Aš neidavau imtynių su senele ir nesiboksuodavau su Lidija, net kai ji turėjo abi kojas. Tiesa, su mama žaisdavau kroketą, bet kroketas nėra kontaktinis sportas. Ir turint galvoje, kad geriausias mano draugas buvo Ovenas Minis, aš per daug nebuvau linkęs į draugiškas kumštynes.
Mano mama mylėjo seserį ir svainį; ji visada jausdavosi tenai laukiama ir mylima — aš, žinoma, irgi taip jausdavausi, — o mama, be abejo, džiaugdavosi galėdama trumpam ištrūkti iš senelės išminties tironijos.
Senelė atvykdavo į Sojero Depą kelioms dienoms per Kalėdas ir kas vasarą surengdavo iškilmingą apsilankymą savaitgaliui, tačiau šiaurė senelei buvo ne prie širdies. Ir nors senelė pakęsdavo destruktyvų mano įsiterpimą į suaugusiųjų gyvenimą 80-ajame Frant gatvės name — ir netgi gana pakenčiamai žiūrėjo į mano žaidimus su Ovenu, — kituose namuose ji beveik neturėjo kantrybės kęsti nė vieno savo anūko keliamą šurmulį. Sujudimą, kurį sukelia Padėkos dieną į Frant gatvę susirenkantys Istmenai, senelė dar kelis mėnesius po jų vizito vadina „stichine nelaime“.
Mano pusbroliai buvo judrūs, kovingi žaliūkai — senelė vadindavo juos „kariais“, — ir būdamas su jais aš gyvendavau visai kitokį gyvenimą. Aš ir žavėjausi, ir baisėjausi jais; negalėdavau sulaukti tos akimirkos, kai juos pamatysiu, o po kelių dienų jau svajodavau kuo greičiau juos palikti — ilgėdavausi savo ramių žaidimų vienumoje ir ilgėdavausi Oveno Minio; aš netgi ilgėdavausi amžino, bet nuoseklaus senelės bambėjimo.
Mano pusbroliai — Nojus, Simonas ir Estera (pagal jų gimimo eilės tvarką) — buvo vyresni už mane: Estera mažiau kaip metais, nors ji visada buvo didesnė, Simonas buvo vyresnis dviem metais, Nojus — trimis. Tai iš tiesų nėra didelis amžiaus skirtumas, bet tuo metu, kai buvau paauglys, jis buvo gana reikšmingas, nes visi mano pusbroliai pranoko mane visais atžvilgiais.
Užaugę šiaurėje jie buvo neprilygstami slidinėtojai. Aš, geriausiu atveju, buvau atsargus slidininkas, plačiai, iš lėto vinguriuodavau ir mėgdžiodavau gracingus, bet atsargius mamos posūkius lygiagrečiomis slidėmis — ji buvo nebloga vidutinio pajėgumo slidininke, kuri niekada neprarasdavo budrumo; jos supratimu, greitis visai nesudarė sporto esmės, ir su kalnais ji nesigalynėjo. Lėkdami šlaitais žemyn mano pusbroliai lenktyniaudavo tarpusavyje, užkirsdami kelią, versdami vienas kitą iš kojų, niekada neapsiribodami nustatytais maršrutais. Paskui juos aš nuklysdavau į gilius, neišbrendamus miško sniegynus ir, stengdamasis neatsilikti, užmiršdavau ramų, tradicinį slidinėjimo stilių, kurio mane mokė mama, ir lėkdavau apžergdamas medelius, glėbesčiuodamasis su pusnimis ir pamesdamas akinius lediniuose upeliuose.
Mano pusbroliai nuoširdžiai stengėsi išmokyti mane važiuoti lygiagrečiomis slidėmis — ir pašokti su slidėmis į viršų, tačiau mokyklinių atostogų slidininkas niekada neprilygs gimusiam šiaurės krašte. Jų nutrūktgalviškumas buvo tokio laipsnio, kad galiausiai aš jau nebegalėjau slidinėti su mama. Jaučiau kaltę, kad palieku ją vieną, tačiau mama retai ilgam pasilikdavo viena. Į dienos pabaigą koks nors vyrukas — busimasis arba jau esantis slidinėjimo instruktorius — važiuodavo greta jos.
Ką aš prisimenu iš slidinėjimo su savo pusbroliais — tai žeminančius ir skaudžius griuvimus ir ilgus šliuožimus žemyn, ir kaip jie ieško mano lazdų, pirštinių ir kepurės, su kuria neišvengiamai išsiskiriu.
— Ar tau nieko neatsitiko? — klausdavo mano vyriausias pusbrolis Nojus. — Atrodė gana žiauriai.
— Atrodė šauniai! — prieštaraudavo Simonas; Simonas mėgdavo griuvimus — jis tam ir slidinėdavo.
— Jeigu ir toliau taip darysi, liksi nevaisingas, — sakydavo pusseserė Estera, kuriai kiekvienas mūsų vaikystės įvykis atrodė arba skatinantis, arba naikintis seksualumą.
Vasaromis važiuodavome į Lavles ežerą plaukioti vandens slidėmis. Tenai Istmenai turėjo stoginę valtims laikyti, kurios antras aukštas buvo įrengtas kaip angliška aludė — dėdė Alfredas dievino visa, kas angliška. Mama su teta Marta čiuoždavo slidėmis, o dėdė pašėlusiu greičiu lėkdavo valtimi laikydamas rankoje alaus butelį. Pats neplaukydamas vandens slidėmis, dėdė buvo įsitikinęs, kad valties vairuotojo pareiga padaryti vandens slidininko kelionę kuo šiurpesnę. Darydamas posūkį jis staiga apsisukdavo aplink — taip, kad virvė visiškai atsipalaiduodavo ir tu galėjai ją prisivyti ir ant jos užplaukti. Kartais išraitydavo mirtiną aštuoniukę; atrodė, kad jis mėgaujasi galėdamas tave nustebinti ir pastatyti tiesiai priešais atplaukiančią valtį arba kitą nustebusį slidinėtoją pilname žmonių ežere. Bet kokį kritimą dėdė Alfredas prisiimdavo kaip nuopelną sau. Kai už valties sukildavo pasakiškas debesis purslų ir čiuožėjas, pametęs slides, čia panerdamas, čia vėl iškišdamas galvą, slysdavo vandens paviršiumi, dėdė Alfredas surikdavo: „Aš laimėjau!“
Читать дальше