Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Bet aš žinau, kad pamatysiu! — pakartojo mama.

— Tu kartais būni tokia visažinė, Tabita Vilrait, — piktai pasakė senelė. — Nesuprantu, kodėl jauniems žmonėms yra tokia našta planuoti ateitį. — Šiai minčiai, kaip ir viskam, ką senelė sakydavo, Lidija pritarė reikšmingu galvos linktelėjimu — jos tylėjimą galima buvo paaiškinti tuo, kad senelė pasakė būtent tai, ką būtų pasakiusi Lidija, jeigu senelė nebūtų suskubusi to padaryti keliomis sekundėmis anksčiau už ją.

Tada suskambo durų skambutis.

Lidija ir senelė įsmeigė akis į mane, tarsi tik mano draugai būtų galėję būti tokie neišauklėti ir be įspėjimo ateiti po pietų, kai jų niekas nekvietė.

— O dangau, kas gi čia dabar? — paklausė senelė ir juodvi su Lidija drauge ilgam įsistebeilijo į laikrodukus ant rankų — nors tą švelnų pavasario vakarą nebuvo nė aštuonių; dar nebuvo visai sutemę.

— Guldau galvą, kad čia jis! — pasakė mama stodamasi nuo stalo atidaryti durų. Probėgšmiais žvilgtelėjusi į veidrodį virš indaujos, ant kurios stovėjo baigiantis atšalti kepsnys, ir likusi patenkinta atspindžiu, ji nuskubėjo į prieškambarį.

— Vadinasi, tu paskyrei pasimatymą? — paklausė senelė. — Ar tu pasikvietei jį?

— Ne visai taip! — atsiliepė mama. — Bet aš pasakiau, kur gyvenu!

— Aš pastebėjau, kad jauniems žmonėms viskas ne visai taip, — pasakė senelė labiau Lidijai negu man.

— Būtent, — pritarė Lidija.

Bet aš jau buvau jų prisiklausęs; metų metus jų klausiausi. Nuėjau motinai iš paskos prie durų; senelė, stumdama Lidiją su vežimėliu priešais save, nusekė man iš paskos. Smalsumas, nuo kurio tais laikais Naujajame Hampšyre, kaip dažnai buvo sakoma, gaišdavo katės, įveikė mus visus. Mes žinojome, kad artimiausiu metu mama neketina atskleisti mums savo paslapties apie pirmąjį vyrą, neva sutiktą traukinyje Bostonas— Meinas, tačiau antrasis — mes galėjome pamatyti jį patys. Danas Nidemas stovėjo ant Greivsendo Frant gatvės 80-ojo namo slenksčio.

Žinoma, mano mama eidavo į pasimatymus ir anksčiau, bet niekada nesakydavo, kad norėtų supažindinti kurį nors vyriškį su mumis, ar netgi kad kas nors jai patinka, ar kad ji žino, jog vėl jį pamatys. Taigi iš pat pradžių mes žinojome, kad Danas Nidemas ypatingas.

Manau, teta Marta būtų pasakiusi, kad būdama „kvailoka“ ji dėl to ir traukė jaunesnius vyrus; tačiau šiuo požiūriu ji tiesiog pralenkė savo laiką — nes iš tiesų visi vaikinai, su kuriais ji susitikinėjo, buvo šiek tiek jaunesni už ją. Ji netgi draugavo su dviem Greivsendo akademijos absolventais, tuo tarpu, jeigu ji pati būtų lankiusi akademiją, tai irgi būtų buvusi absolventė; bet ji tik susitikinėjo su jais. O kai jie buvo dar vidurinėje mokykloje, o ji — dvidešimtmetė su nesantuokiniu vaiku, tai ji tik šokdavo su jais arba eidavo drauge į kiną ar žiūrėti spektaklių, arba į sporto varžybas.

Turiu pripažinti, kad pas ją lankydavosi keletas stuobrių; ir jie niekada nežinodavo, kaip su manim elgtis. Jie neįsivaizdavo, pavyzdžiui, ką reiškia šešeri metai. Arba atnešdavo man guminių antyčių į vonią ir kitokių žaisliukų kūdikiams, arba Faulerio „Šiuolaikinės anglų kalbos vartoseną“ — knygą, kurią turėtų ryte praryti kiekvienas šešiametis. Ir kai jie pamatydavo mane — kai susidurdavo su mano trumpa, tvirta esybe ir faktu, kad aš per didelis vonios žaisliukams ir per mažas „Šiuolaikinės anglų kalbos vartosenai“, — jie kaip pamišę imdavo nertis iš kailio, norėdami parodyti, kaip jautriai jie reaguoja į tokią juosmenį tesiekiančią personą kaip aš. Pasiūlydavo pažaisti kieme kamuoliu, o paskui smūgiuodavo tą nepagaunamą kamuolį tiesiai į mano mažą veiduką, arba įtaikaudami vaikišku balsu prašydavo parodyti jiems savo mėgstamiausią žaisliuką — kad kitą kartą žinotų, ką man geriau nupirkti. Tik tas kitas kartas retai būdavo. Kartą vienas iš jų paklausė mamos, ar aš jau moku naudotis tualetu, — turbūt tas klausimas jam atrodė visai tinkamas prieš pasisodinant mane ant kelių pažaisti „jojančio arkliuko“.

— TAU REIKĖJO PASAKYTI, KAD MOKI, — pasakė man Ovenas, — O PASKUI PRISIUSIOTI JAM ANT KELIU.

Vienas dalykas, būdingas visiems mamos kavalieriams, buvo tai, kad jie visi buvo išvaizdūs. Taigi šiuo išorybės atžvilgiu aš nebuvau pasiruošęs Danui Nidemui, kuris pasirodė esąs aukštas ir nerangus, garbanotais rusvai gelsvais kaip morka plaukais, su akiniais, kurie atrodė per maži jo pailgam kaip kiaušinis veidui, o idealiai apvalūs lęšiai darė jį panašų į budrų, grobio ieškantį mutantą apuoką. Po to, kai jis išėjo, senelė pasakė, kad tai turbūt pirmas kartas istorijoje, kai į Greivsendo akademiją buvo priimtas dėstytojas, kuris atrodo jaunesnis už studentus. Negana to, jo drabužiai visai neatitiko jo dydžio; švarkas per ankštas — rankovės per trumpos, o kelnės tokios plačios, kad prarėžas buvo arčiau kelių negu šlaunų, kurios atrodė moteriškos ir storiausios viso jo savotiško kūno dalys.

Bet aš buvau per jaunas ir per didelis begėdis, kad pastebėčiau jo gerumą. Netgi prieš tai, kai jis buvo supažindintas su senele ar Lidija, ar manimi, jis pasižiūrėjo tiesiai į mane ir pasakė:

— Tu turbūt būsi Džonis. Aš girdėjau apie tave tiek, kiek įmanoma išgirsti per pusantros valandos važiuojant traukiniu Bostonas— Meinas, ir žinau, kad tau galima patikėti svarbų paketą. — Tai buvo rudas krautuvinis maišelis su kitu rudu popieriniu maišeliu viduje. — „Na, štai, — pagalvojau, — prasideda: pripučiamas kupranugaris, kuris plaukioja ir spjaudosi.“ Tačiau Danas Nidemas pasakė: — Jis ne tau, ne tokio amžiaus vaikui kaip tu. Bet aš patikiu jį tau ir noriu, kad padėtum kur nors, kur niekas negalėtų ant jo užminti — ir kad tenai nebūtų jokių namų gyvūnėlių, jeigu jų turite. Negalima prie jo prileisti jokio gyvūnėlio. Tiktai jokiu būdu jo neišvyniok. Tiesiog pasakyk man, jeigu jis sujudės.

Tada jis padavė maišelį man; šis svėrė mažiau negu Faulerio „Šiuolaikinės anglų kalbos vartosena“, ir jeigu aš turėjau laikyti jį atokiai nuo naminių gyvūnėlių ir pasakyti, jeigu sujudės, vadinasi, jis buvo gyvas.

Aš mikliai pakišau jį po stalu — telefono staliuku, kaip mes jį vadinome, — ir atsistojau per vidurį tarp prieškambario ir svetainės, kur galėjau stebėti Dano Nidemo sodinimo ceremoniją.

Atsisėsti senelės svetainėje niekada nebūdavo lengva, nes daugelis sėdimų vietų buvo netinkamos sėdėti — jos buvo senovinės, senelės saugomos kaip istorinės relikvijos; sėdėjimas ant jų galėjo joms pakenkti. Todėl, nors svetainė buvo gana prabangiai apstatyta medžiaga apmuštomis kėdėmis ir sofomis, labai nedaug šių baldų buvo naudojami — taigi svečias, jau lenkdamas kelius sėstis, staigiai atsitiesdavo tarsi išgirdęs komandą: „Lygiuot!“, nes senelė surikdavo: „Ak, dėl Dievo meilės, ne čia! Čia negalima sėstis!“ Išsigandęs asmuo mėgindavo sėstis ant kitos kėdės arba sofos, kuri, senelės įsivaizdavimu, taip pat būtų subyrėjusi arba užsiliepsnojusi nuo svorio. Ir aš manau, jog senelė pastebėjo, kad Danas Nidemas aukštas ir kad jo platoka sėdynė, o tai, be jokios abejonės, reiškė, jog jam tinka dar mažesnis negu paprastai skaičius sėdimų vietų — tuo tarpu Lidija, dar neįpratusi važinėti savo vežimėliu, tai čia, tai ten vis užstodavo kelią ir nei mama, nei senelė dar nebuvo įgijusios to natūralaus įpročio tiesiog pastumti ją iš kelio.

Taigi svetainėje vyko idiotiškas ir nesuvokiamas spektaklis, kuriame Danas Nidemas skriejo sukiniu nuo vienos palaikės antikvarinės kėdės prie kitos, motina su senele tolydžio atsitrenkdavo į Lidijos invalido vežimėlį, o senelė kažką vis šūkčiojo komanduodama, kam kur sėstis. Iš atsargumo stovėjau ant slenksčio, atstu nuo viso šito nesmagumo, neišleisdamas iš akių grėsmingojo krautuvinio maišelio ir įsivaizduodamas, kad jis pajuda — vos vos, arba kad už jo staiga išdygsta kažkoks paslaptingas namų gyvūnėlis ir arba suėda tą, kas tūno maišelyje, arba pats būna suėstas. Mes niekada nelaikėme naminių gyvūnų — senelė manė, kad žmonės, kurie laiko naminius gyvūnus, išstato save žiauriausiai pajuokai, tyčia susilygindami su gyvuliu. Ir vis dėlto aš baisiausiai nervinausi, laukdamas, kol maišelis krustelės, ir dar labiau nervinausi, matydamas tą kvailai iškrikusį suaugusiųjų susėdimo svetainėje ritualą. Pamažėle perkėliau visą savo dėmesį į maišelį; pasitraukiau nuo svetainės slenksčio ir nuėjęs į prieškambarį atsisėdau sukryžiavęs kojas ant kilimo priešais telefono stalelį. Maišelio šonai tarsi kvėpavo, ir man net atrodė, kad aš užuodžiu kažkokį visai nepažįstamą kvapą. Būtent tas nesuvokiamas kvapas vis traukė mane artyn, kol galiausiai aš palindau po staliuku ir pridėjęs ausį prie maišelio ėmiau klausytis, žvilgčiodamas per viršų, nors maišas, esantis krautuvinio maišelio viduje, užstojo man vaizdą.