Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tačiau įtariu, kad didžiausią įspūdį Ovenui Miniui padarė Estera. Žiūrint į ją su marškinėliais, nekilo abejonių, kad vieną dieną ji turės įspūdingą krūtinę; ankstyvas jos žydėjimas buvo toks pat akivaizdus, kaip jos vyriški raumenys. Ir tai, kaip ji dantimis traukė iš savo palaidinės siūlus — urgzdama ir keikdamasi, lyg būtų draskiusi palaidinę, — turėjo atskleisti Ovenui visą pavojingos Esteros burnos galią; tą valandėlę jos prigimtinis grobuoniškumas atsiskleidė visu gražumu.

Mano maldavimų neužsitraukti senelės piktumo ne tik kad nebuvo paisoma — niekas jų net negirdėjo, kaip nematė ir Oveno Minio, kuris stovėjo prie liuko, susidėjęs rankas už nugaros, o saulės spinduliai pro palėpės stoglangį švietė kiaurai per jo atlėpusias nurausvintas ausis — šviesa buvo tokia skaisti, kad net mažiausios gyslelės ir kraujagyslės buvo tarsi apšviestos iš vidaus. Ryto saulė krito tiesiai ant Oveno galvos ir truputį iš nugaros — taip, lyg pati šviesa būtų norėjusi jį pristatyti. Apimtas nevilties dėl nesukalbamų pusbrolių aš pakėliau akis nuo siuvamosios mašinos ir pamačiau tenai stovintį Oveną. Susidėjęs rankas už nugaros jis atrodė berankis kaip koks Vatahantovetas, o tokios skaisčios saulės apšviestas atrodė tarsi gnomas, gyvas ištrauktas iš ugnies vis dar liepsnojančiomis ausimis, ir Estera — su persikreipusia iš pykčio pilna burna raudonų siūlų — tą akimirką pakėlusi akis taip pat pamatė Oveną. Ji suklykė.

„Aš nemaniau, kad čia žmogus“, — vėliau teisinosi ji man. Ir nuo tos jo pasirodymo mano pusbroliams akimirkos aš dažnai svarstydavau tą klausimą, kiek Oveno Minio esybėje yra žmogaus; nėra abejonės, kad apgaubtas spindinčios saulės spindulių, sklindančių pro palėpės stoglangį, jis atrodė tartum iš dangaus nužengęs angelas — mažas, bet liepsnojantis dievukas, atsiųstas atvesti mūsų į tiesos kelią.

Kai Estera suklykė, ji išgąsdino Oveną taip, kad jis pats ėmė klykti, — o kai Ovenas ėmė klykti, mano pusbroliai ne tik susipažino su jo nepakartojamu balsu; juos tarsi stabas ištiko. Plaukai ant pakaušio pasistojo, o patys sustingo negalėdami pakrutėti — taip, lyg jie būtų išgirdę, kaip mašina iš lėto pervažiuoja katę. Ir kažkur iš tolumos, iš toliausio didžiulio namo kambario, pasigirdo senelės balsas: „O dangau, ir vėl tas berniūkštis!“

Aš jau norėjau sakyti: „Čia mano geriausias draugas, apie kurį aš jums sakiau“, nes dar niekada nebuvau matęs, kad pusbroliai į ką nors žiūrėtų išsižioję — o Estera dar ir su nukabusiais iš burnos raudonais siūlais, — tačiau Ovenas mane aplenkė.

— KĄ GI, ATRODO, AŠ NUTRAUKIAU KAŽKOKĮ JŪSU ŽAIDIMĄ, — pasakė Ovenas. — AŠ ESU OVENAS MINIS, GERIAUSIAS JŪSU PUSBROLIO DRAUGAS. TURBŪT JIS JUMS PASAKOJO APIE MANE. AŠ GIRDĖJAU APIE JUS VISUS. TU TURBŪT BŪSI NOJUS, VYRIAUSIAS IŠ VISU, — pasakė Ovenas ir padavė ranką Nojui, kuris tylėdamas ją paspaudė. — O TU ESI SIMONAS, VIDURINYSIS — BET TOKS PAT DIDELIS IR NETGI LABIAU PADŪKĘS NEGU BROLIS. SVEIKAS, SIMONAI, — tarė Ovenas ir padavė ranką Simonui, kuris buvo išpiltas prakaito ir uždusęs po pašėlusios kelionės su siuvamąja mašina, bet skubiai paėmė Oveno ranką ir paspaudė ją. — O TU, ŽINOMA, ESTERA, — pasakė Ovenas nukreipęs žvilgsnį į ją. — AŠ DAUG GIRDĖJAU APIE TAVE, IR TU ESI TOKIA GRAŽI, KAIP AŠ IR MANIAU.

— Ačiū, — sumurmėjo Estera, traukdama siūlą iš burnos ir kišdamasi marškinėlius už džinsų.

Mano pusbroliai spoksojo į jį, ir aš laukiau, kad atsitiks kažkas baisaus; bet staiga suvokiau, ką reiškia gyventi mažuose miesteliuose. Mažuose miesteliuose tu užaugi greta keistuolių — gyveni kaimynystėje su neįprastais ir savotiškais žmonėmis taip ilgai, kad pripranti prie visko ir prie visų. Abu mano pusbroliai buvo iš mažo kitur esančio miestelio; jie neaugo kartu su Ovenu Miniu, kuris pasirodė jiems toks keistas, kad sukėlė baimingą pagarbą, — tačiau jo užsipulti ar prisigalvoti kankinimo būdų jiems rūpėjo ne daugiau negu galvijų bandai užsipulti katę. Lyg būtų dar negana to skaistaus apšvietimo, Oveno veidas buvo raudonas kaip burokas ir visas trūkčiojo — kaip supratau, nuo važiavimo dviračiu į miestelį; vėlyvą lapkritį leistis dviračiu nuo Meiden kalvos, kai nuo Skvamskoto pučia žvarbus vėjas, buvo šalta. Jau net prieš Padėkos dieną oras buvo toks šaltas, kad gėlavandenė upės dalis užšalo ir nuo Greivsendo iki Kensington Korners ją buvo surakinęs juodas ledas.

— ŽINOT, AŠ GALVOJAU, KĄ MES GALĖTUME VEIKTI, — pareiškė Ovenas, ir mano nenuoramos pusbroliai sukluso. — UPĖ UŽŠALUSI, TAIGI GALIMA SMAGIAI PASIČIUOŽINĖTI, O AŠ ŽINAU, KAD JŪS MĖGSTATE PAJUDĖTI — MĖGSTATE GREITĮ, PAVOJU IR ŠALTĄ ORĄ, TAIGI VIENAS IŠ PASIŪLYMU YRA ČIUOŽINĖJIMAS, — pasakė jis. — IR NORS UPĖ UŽŠALUSI, KAI KURTIKRAI YRA PLYŠIU IR NET VIETU SU ATVIRO VANDENS PLOTAIS — PERNAI BUVAU Į TOKĮ ĮKRITĘS. AŠ NESU GERAS ČIUOŽĖJAS, BET MIELAI EISIU SU JUMIS. NORS AŠ KĄ TIK PO LIGOS IR TOKIU ORU MAN GERIAU LAUKE ILGAI NEBŪTI.

— Ne, — pasakė Estera, — jeigu tu ką tik po ligos, verčiau pasilikti namuose. Mes galime pažaisti čia. Nebūtina eiti čiuožinėti. Mes pakankamai prisičiuožinėjame.

— Taip! — sutiko Nojus. — Galima ką nors veikti namie, jeigu Ovenas po ligos.

— Namie geriausia! — pritarė Simonas. — Ovenui reikia pasveikti. — Galbūt pusbroliai apsidžiaugė išgirdę, kad Ovenas „po ligos“, nes bent tuo galėjo sau paaiškinti tą hipnotizuojantį Oveno balso nežmoniškumą. Aš galėjau jiems pasakyti, kad Oveno balsui peršalimas neturėjo įtakos — ir kad jo būsena „ką tik po ligos“ buvo man naujiena, bet man taip palengvėjo, kad pusbroliai elgiasi su juo pagarbiai, nebeturėjau jokio noro sugadinti tą įspūdį, kurį Ovenas jiems padarė.

— NA, IR AŠ TAIP PAGALVOJAU, KAD NAMIE BUS GERIAUSIA, — pasakė Ovenas. — GAILA, KAD NEGALIU JŪSU PASIKVIESTI PAS SAVE, NES TEN TIKRAI NĖRA KĄ VEIKTI VIDUJE. KADANGI MANO TĖVAS TURI GRANITO SKALDYKLĄ, JIS LABAI RŪPINASI ĮRENGIMAIS IR PAČIA SKALDYKLA, KURIE YRA LAUKE. ŠIAIP AR TAIP, MANO NAMUOSE VIDUJE NEBŪTU LINKSMA, NES MANO TĖVAI GANA KEISTAI ŽIŪRI Į VAIKUS.

— Nieko baisaus! — leptelėjo Nojus.

— Nesijaudink! — pasakė Simonas. — Šituose namuose tikrai yra ką veikti.

— Visi tėvai yra keisti! — patikino Oveną Estera, bet aš nesugalvojau, ką pasakyti. Per tuos metus, kai aš pažinojau Oveną, mes niekada nebuvome kalbėję apie tai, kad jo tėvai keisti — ir ne vien savo „požiūriu į vaikus“. Tai veikiau buvo visų miestelio gyventojų žinoma tiesa, apie kurią nekalbama — nebent tarp kitko, užuominomis arba patylomis tarp savų.

— ŽINAI, AŠ SUGALVOJAU, KAD GALĖTUME APSIVILKTI TAVO SENELIO DRABUŽIAIS — TU SAKEI PUSBROLIAMS APIE TUOS DRABUŽIUS? — paklausė manęs Ovenas, bet aš nebuvau jiems sakęs. Pamaniau, kad tokį dalyką jie palaikytų arba mažų vaikų žaidimu, arba patologija, arba ir vienu, ir kitu; arba kad jie tikrai drabužius sugadintų, nusprendę, kad vien tik apsivilkti jais yra nepakankamai audringas žaidimas, ir perėję prie kito žaidimo, kurio tikslas plėšti drabužius vienam nuo kito, ir kas paskutinis liks nuogas, tas laimi.

— Senelio drabužiais? — paklausė Nojus su jam neįprastu pagarbumu.

Simonas nusipurtė; Estera nervingai rankiojo nuo palaidinės raudonus siūlus.

Ir Ovenas Minis — šią akimirką mūsų lyderis — pasakė:

— NA, TIE DRABUŽIAI KABO SPINTOJE. IR TENAI GALI BŪTI BAISU, TAMSOJE, MES GALĖTUME ŽAISTI TOKĮ ŽAIDIMĄ, KAI VIENAS PASISLEPIA, O KITAS TURI Jį SURASTI — TAMSOJE. TAI VA, — pasakė Ovenas, — MANAU, BŪTU ĮDOMU.