Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Taip! Slėpynės tamsoje! — pritarė Simonas.

— Aš nežinojau, kad tie drabužiai tenai senelio, — pasakė Estera.

— Manai, kad tuos drabužius nešioja vaiduokliai? — paklausė Nojus.

— Užsičiaupk, — metė jam Estera.

— Tegu Estera pasislepia tenai, tamsoje, — pasiūlė Simonas, — o mes paeiliui jos ieškosime.

— Aš nenoriu, kad jūs grabinėtumėt tamsoje ieškodami manęs, — pasakė Estera.

— Estera, mes tik norim surasti tave anksčiau negu tu mus, — pasakė Nojus.

— Ne, kas ką pirmas palies! — pasakė Simonas.

— Jeigu tu mane paliesi, aš nurausiu tau pimpį, — pasakė Estera.

— Oho! — pasakė Nojus. — Tai bent! Čia tai žaidimas. Mes turėsime surasti Esterą, kol jinai nenurovė mums pimpio.

— Viliokė Estera, — pasakė Simonas, kaip ir reikėjo tikėtis.

— Su sąlyga, jeigu man bus leista priprasti prie tamsos! — pasakė Estera. — Aš turiu turėti lengvatų! Man galima prisipratinti prie tamsos, o tam, kas ateina manęs ieškoti ir įeina į spintą, tam laiko neduodama.

— YRA ŽIBINTUVĖLIS, — nervingai pasakė Ovenas Minis. — GAL GALĖTUME JUO NAUDOTIS, NES TEN VIS TIEK BUS TAMSU.

— Jokių žibintuvėlių, — nukirto Estera.

— Jokių! — pritarė Simonas. — Kiekvienas, kuris eis ieškoti Esteros, prieš įeidamas bus apžlibintas žibintuvėliu — taigi jis bus aklas, palyginti su pripratusiu prie tamsos!

— Gera mintis! — pasakė Nojus.

— Aš būsiu pasislėpusi tiek, kiek norėsiu, — pasakė Estera. — Ir pratinsiuosi prie tamsos tiek, kiek man reikės.

— Ne! — pareiškė Simonas. — Skaičiuosime iki dvidešimties.

— Iki šimto! — nesutiko Estera.

— Iki penkiasdešimties, — pasakė Nojus. Simonas pradėjo skaičiuoti, bet Estera jį nutraukė.

— Palauk, kol aš įlįsiu į spintą, — pasakė ji.

Eidama prie spintos ji turėjo praeiti pro Oveną Minį, ir kai ji priartėjo prie jo, įvyko keistas dalykas. Ji staiga sustojo ir, ištiesusi ranką — savo didelę leteną, — neįprastai nedrąsiai ir švelniai palietė jo veidą; tiesioginis Oveno artumas tarsi priversdavo žmones jį paliesti, tačiau nuo Esteros palietimo jis trupučiuką atsitraukė, nors ne taip daug, kad ji būtų galėjusi įsižeisti.

Tuomet Estera įšoko į spintą, užkliuvo už batų, ir mes išgirdome, kaip ji rausiasi tarp drabužių — pakabos sudžeržgė ant metalinio skersinio ir pasigirdo toks garsas, tarytum nuo viršutinės lentynos būtų nukritusios skrybėlių dėžės. Vieną kartą ji pasakė: „Šūdas!“ O kitą kartą: „Kas čia?“ Kai visi triukšmai nutilo, mes visiškai apakinome Simoną iš arti pašvietę žibintuvėliu į akis; Simonas norėjo būti pirmas, ir kai mes įgrūdome jį į spintą, jis buvo neabejotinai aklas — net jeigu jis būtų bandęs vaikščioti čia pat dienos šviesoje. Kai tik Simonas įlindo į spintą ir mes uždarėme duris, išgirdome, kaip Estera puola jį; matyt, ji sugriebė jo „pimpį“ smarkiau, negu buvo ketinusi, nes jis suriko labiau iš skausmo negu iš netikėtumo, o kai išvirto iš spintos — susilenkęs ir susiėmęs už intymios vietos — ir ėmė raitytis ant palėpės grindų, jo akys buvo pilnos ašarų.

— Jėzau, Estera! — pasakė Nojus. — Ką tu jam padarei?

— Aš nenorėjau, — pasigirdo jos balsas iš spintos tamsos.

— Nesąžininga tampyti už pimpio ir kiaušių, — verkšleno Simonas, vis dar susirietęs ant grindų.

— Aš nenorėjau, — pakartojo ji meiliai.

— Ragana! — rėžė Simonas.

— Tu visada šiurkščiai su manim kalbi, Simonai, — pasakė Estera.

— Su pimpiu ir kiaušiais negalima šiurkščiai elgtis, — pasakė Nojus.

Tačiau Estera neatsakė; girdėjome, kaip ji taisosi naujam puolimui, ir Nojus pašnibždėjo Ovenui, kad mums reikia nustebinti Esterą ir įlįsti per antras duris, nes spinta dviejų durų.

— KAS TIE „MES“? — pašnibždomis paklausė Ovenas.

Nojus be žodžių parodė į jį, ir aš nutaikiau žibintuvėlį į išsiplėtusias ir lakstančias jo akis, ir jo veidas staiga pasidarė panašus į išsigandusio į kampą įvaryto peliuko snukutį.

— Nesąžininga taip smarkiai griebti, Estera, — suriko Nojus, bet Estera neatsakė.

— JI NENORI IŠSIDUOTI, KUR PASISLĖPĖ, — sušnibždėjo Ovenas drąsindamasis.

Tada mudu su Nojumi įstūmėme Oveną į spintą per kitas duris: spinta buvo „L“ raidės formos, ir kai Ovenas įėjo į trumpesnę jos alkūnę, mes manėme, kad iki kampo Esteros jis nesutiks, nebent, jeigu jai pavyko pasistūmėti, nes jos vieta turėtų būti arčiau „L“ viršūnės.

— Nesąžininga eiti per kitas duris! — šūktelėjo Estera, ir mudu su Nojumi pagalvojome, jog tai išeis Ovenui į naudą, nes ji bus išsidavusi, kokioje spintos vietoje pasislėpė — bent jau apytikriai. Paskui įsiviešpatavo tyla. Aš žinojau, ką Ovenas daro: jis tikėjosi, kad akys pripras prie tamsos anksčiau, negu Estera jį suras, ir jis neketino pradėti judėti — jos ieškoti — tol, kol galės bent šį tą įžiūrėti.

— Kas ten, po galais, vyksta? — paklausė Simonas, bet spintoje buvo tylu.

Paskui išgirdome atsitiktinai dunkstelint senelio batą iš nesuskaičiuojamos jų krūvos. Paskui vėl tyla. Tada dar kartą tyliai stuktelėjo batas. Kaip sužinojau vėliau, Ovenas šliaužė keturiomis, nes jis labiausiai bijojo — ir tikėjosi, — kad bus užpultas iš vienos kurios nors viršutinės lentynos. Iš kur jis galėjo žinoti, kad Estera išsitiesė ant spintos grindų ir, užsiklojusi vienu iš senelio paltų, susidėjo ant viršaus toje vietoje stovėjusius batus. Ji gulėjo nejudėdama ir — išskyrus rankas ir galvą — nematoma. Tačiau jos galva buvo nukreipta ne į tą pusę; taigi jai reikėjo pakėlus galvą ir užvertus akis per kaktą ir kupetą plaukų žiūrėti atgal į artėjantį Oveną Minį. Ropodamas keturiomis Ovenas pirmiausia ir užčiuopė tą gyvą ir garbanotą plaukų kutulą, kuris staiga pajudėjo po jo delnu, ir Esteros rankos, ištiestos virš galvos, apkabino Oveną per liemenį.

Reikia pripažinti, kad Estera nė neketino griebti Oveno už „pimpio“; tačiau taip lengvai išlaikydama Oveną už liemens, Estera nusprendė pertraukti pirštais jam per šonkaulius ir pakutenti. Ovenas buvo panašus į bijantį kutenimo, ir taip buvo iš tiesų, ir Esteros ketinimai — kad ir kaip keista — buvo kuo draugiškiausi, tačiau, visiškoje tamsoje netikėtai užčiuopęs gyvus plaukus, ir tuoj po to pajutęs mergaitės kutenimą, kuris, kaip Ovenas manė, buvo įžanga prieš griebiant už pimpio, jis per daug išsigando ir apsisiusiojo.

Tučtuojau supratusi, kas atsitiko, Estera taip nustebo, kad paleido Oveną. Jis užgriuvo ant jos, bet tučtuojau nusirangė žemyn, išrūko iš spintos ir per liuką nubildėjo laiptais žemyn. Ovenas bėgo per namus taip greitai ir tyliai, kad net senelė jo nepastebėjo; ir jeigu mama nebūtų atsitiktinai žiūrėjusi pro virtuvės langą, nebūtų jo pamačiusi — atsegtu švarkeliu sunkiai lipančio ant dviračio pučiant lediniam vėjui.

— Jėzau Marija, Estera! — suriko Nojus. — Ką tu jam padarei?

— Aš žinau, ką jinai jam padarė! — pasakė Simonas.

— Visai ne tą, — nukirto Estera. — Aš tik pakutenau jį ir jis apsimyžo. — Ji pasakė tai visai nenorėdama pašiepti Oveno, ir — kaip įrodymas, kad iš esmės mano pusbroliai buvo visai šaunūs, — ši žinia buvo sutikta be įprastinio darkymosi, kuris man buvo toks pat neatsiejamas nuo Sojerio Depo manierų kaip įvairūs slidinėjimo ir susidūrimų stiliai.

— Vargšelis! — pasakė Simonas.

— Aš nenorėjau, — pasakė Estera.

Mama pasikvietė mane, ir aš turėjau paaiškinti, kas atsitiko Ovenui, paskui ji liepė man šilčiau apsirengti, o pati nuėjo užvesti mašinos. Aš tariausi žinąs, kokiu keliu Ovenas lėks namo, bet jis, matyt, taip smarkiai mynė, kad mes nepasivijome nei prie dujų fabriko, nei Voter gatvėje, ir kai pravažiavome Djui gatvę niekur jo nepamatę, ir jo nebuvo Salemo gatvėje, aš pradėjau galvoti, kad jis išvažiavo iš miesto per Sveisi bulvarą. Taigi pasukome atgal, palei Skvamskotą, bet jo nebuvo ir tenai.