Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ar jis kada nors buvo pasakęs ką nors, kas būtų pasirodę netiesa? Aš, pavyzdžiui, prisimenu, ką jis pasakė apie Abi Hofmaną — prisimenat Abi Hofmaną? Tą vaikiną, kuris mėgino „pakelti į orą“ Pentagoną; jis buvo tikras klounas. Tas vaikinas įkūrė Tarptautinę jaunimo partiją — „Jipius“; buvo labai aktyvus antikarinių demonstracijų dalyvis, o tuo tarpu prasmingą revoliuciją laikė kažkokiu nepagarbiu aktu su komedijos ir vulgarumo atspalviu.

— KAM TAS PAŠLEMĖKAS, JO MANYMU, PADEDA? — paklausė Ovenas.

Būtent Ovenas Minis sulaikė mane nuo Vietnamo — tokį triuką galėjo sugalvoti tik jis.

— TEGU TAI BUS MANO MAŽA DOVANĖLĖ TAU, — taip jis tai pavadino.

Man gėda prisiminti, kaip pykau ant jo už tai, kad pasiėmė mano šarvuočio letenas. Dievas mato, Ovenas davė man daug daugiau, negu kada nors buvo iš manęs paėmęs — net kai pagalvoju apie tai, kad jis atėmė iš manęs motiną.

3. ANGELAS

Savo miegamajame Frant gatvėje mama laikė siuvėjos manekeną. Išsitempęs pagal komandą „lygiuot!“ jis stovėjo prie jos lovos kaip sargybinis, sergstintis jos miegą — kaip meilužis, besitaikantis atsigulti greta. Mama mokėjo siūti; kažkuriame gyvenime, matyt, buvo siuvėja. Ji nemėgo įmantrybių ir drabužius sau siuvosi pati. Jos siuvamoji mašina, kurią ji taip pat laikė miegamajame, buvo toli gražu ne tokia seniena, kaip ta, kurią mes vaikystėje maitojome palėpėje. Mamos mašina buvo modernios įrangos šedevras, ir ja buvo dažnai naudojamasi.

Nes visus tuos metus, kol mama ištekėjo už Dano Nidemo, ji niekada neturėjo tikro darbo ir nesiekė aukštojo mokslo; ir vis dėlto niekada nestokodavo pinigų, — nes mano senelė buvo jai dosni, o ji mokėjo neišlaidauti. Ji atsiveždavo iš Bostono labai dailių drabužių, bet niekad jų nepirkdavo; apvilkdavo jais savo manekeną ir nukopijuodavo juos. Paskui originalus grąžindavo įvairioms Bostono parduotuvėms; pasakojo, kad visada pasakydavo jiems tą patį, ir niekas niekada ant jos nepykdavo — atvirkščiai — užjausdavo ir be jokių kalbų priimdavo drabužius atgal.

— Mano vyrui nepatiko, — sakydavo ji.

Ji visada juokdavosi pasakodama apie tai mudviem su senele. „Jie, matyt, mano, kad aš gyvenu su tikru tironu! Jam niekas niekada nepatinka!“

Senelė, kuriai buvo skaudu, kad iš tikrųjų mama neturi vyro, juokdavosi nelabai smagiai, tačiau toji apgavystė atrodė tokia nekalta ir nepiktybiška, kad Harietė Vilrait nedraudė dukrai to nedidelio pasismaginimo.

O mama siuvo nuostabius drabužius: paprastus, kaip jau sakiau, ir daugiausiai juodus arba baltus, tačiau, pasiūti iš geriausių medžiagų, jie puikiai jai tiko. Tos suknelės, palaidinės ir sijonai, kuriuos ji parsiveždavo, buvo įvairių spalvų, tačiau mama, meistriškai nusikopijavusi kirpimą, siūdavosi drabužius tik iš juodos arba baltos medžiagos. Kaip ir daugeliu kitų atžvilgių, mama mokėjo pasiekti tobulumą visai nebūdama originali ar išradinga. Žaidimas, kurį ji žaidė su nepriekaištingos figūros manekenu, turbūt tenkino jos amerikietiškąjį taupumą — jos vilraitiškąją prigimtį.

Mano mama nemėgo tamsos. Jai niekada nebūdavo per daug šviesos. Manau, kad manekenas jai buvo tarsi bendrininkas kovoje su naktimi. Ji užtraukdavo užuolaidas tiktai nusirengdama prieš naktį; apsivilkusi naktinius marškinius ir chalatą, vėl jas atitraukdavo. Kai ji išjungdavo naktinę lempelę prie lovos, kambarį iš lauko užliedavo šviesa — o naktį visada būdavo šviesos. Frant gatvėje degė žibintai, ponas Fišas kiaurą naktį palikdavo šviesas prie savo namo, ir senelė palikdavo — apšviestas garažo duris. Be tų aplinkinių šviesų, dar švietė danguje žvaigždės arba mėnulis, arba tas nenusakomas spindėjimas, sklindantis iš rytų horizonto, jeigu gyveni netoli Adanto pakrantės. Nebuvo tokios nakties, kad mama atsigulusi nematytų siuvėjos manekeno figūros, kuri teikė jai ramumo jausmą; manekenas buvo ne tik jos sąjungininkas prieš tamsą, tai buvo jos dubleris.

Jis niekada nebūdavo nuogas. Tai nereiškia, kad mama buvo tiek pamišusi dėl siuvimo, kad ant manekeno nuolatos kabėdavo vis naujas siuvamas drabužis; ar iš padorumo, ar tam tikro žaismingumo, kurio mama dar nebuvo išaugusi — kad ir iš tų laikų, kai rengdavo lėles, — bet manekenas visada būdavo aprengtas. Ir ne šiaip bet kaip aprengtas. Mama nebūtų leidusi manekenui stovėti su apatinuku. Jis visada buvo aprengtas iki galo — ir visada gražiai.

Prisimenu, kaip, atsibudęs nuo baisaus sapno arba apsirgęs, eidavau pas ją per tamsų koridorių pakeliui čiuopdamas durų rankenas. Įėjęs į jos miegamąjį, pasijusdavau taip, lyg būčiau patekęs į kito laiko zoną; po tamsos mano kambaryje ir juodo koridoriaus mamos kambarys švytėjo — lyginant su kitais namo kambariais, čia visada būdavo priešaušris. Ir čia visada stovėdavo manekenas, apsirengęs realiam gyvenimui, apsirengęs kažkur eiti. Kartais manekeną palaikydavau mama, atsikėlusia iš lovos ir einančia pas mane— galbūt išgirdo mane kosint arba verkiant pro miegus; galbūt labai anksti atsikėlė arba ką tik, labai vėlai, iš kažkur sugrįžo. O kartais aš išsigąsdavau manekeno; būdavau visai apie jį pamiršęs, ir pilkšvoje kambario prieblandoje jis man pasirodydavo lyg įsilaužėlis, — nes figūra, taip ramiai stovinti prie lovos, gali būti tiek sargas, tiek ir užpuolikas.

Svarbiausia, kad jo figūra buvo kaip motinos — visai tokia pat. „Atrodo, kad jūs dvi“, — sakydavo Danas Nidemas.

Danas papasakojo keletą istorijų, susijusių su manekenu, kurias jis patyrė vedęs mano motiną. Kai mes persikėlėme į Dano bendrabučio butą Greivsendo akademijoje, manekenas — ir mamos siuvamoji mašina — įsikūrė valgomajame, kuriame mes niekada nevalgydavome. Dažniausiai valgydavome akademijos valgykloje; o jeigu namie — tai virtuvėje.

Su manekenu miegamajame Danas išmiegojo tik kelias naktis. „Tabi, kas atsitiko?“ — paklausė jis jo pirmąją naktį, manydamas, kad mama atsikėlė. „Grįžk į lovą“, — pasakė kitą naktį. O dar kitą kartą paklausė manekeno: „Ar tau bloga?“ Ir mano mama, dar kietai neįmigusi šalia jo, sumurmėjo: „Ne. O tau?“

Žinoma, žiauriausius susidūrimus su mano motinos manekenu patyrė Ovenas Minis. Dar daug anksčiau, nei Dano Nidemo šarvuotis pakeitė mūsų su Ovenu gyvenimus, vienas iš mėgstamiausių Oveno žaidimų Frant gatvės namuose buvo nurengti ir vėl aprengti motinos manekeną. Senelė raukydavosi žiūrėdama į šitą mūsų pramogą — juk mes buvome berniukai. Mano mama savo ruožtu budriai mus sekė — iš pradžių bijodama, kad nesugadintume drabužių. Bet ji pasitikėjo mumis: mūsų rankos būdavo švarios, sukneles ir palaidinukes visada sukabindavome atgal ant tų pačių pakabų, o moterišką apatinį trikotažą, gražiai sulankstytą, sudėdavome į atitinkamą stalčių. Mama taip nusiramino dėl mūsų žaidimo, kad pasitaikius progai net pagirdavo mus už kokį nors ansamblį, kuris jai pačiai nešovė į galvą. Ir keletą kartų Oveną buvo apėmęs toks kūrybinis įkarštis, kad jis maldavo motiną pačią pasimatuoti neįprastą derinį.

Tiktai Ovenas priversdavo mamą raudonuoti.

— Aš jau daugybę metų turiu tą palaidinę ir sijoną. Man ir į galvą neatėjo nešioti jų su šiuo diržu! Tu esi genijus, Ovenai! — sakydavo jinai.

— JUMS TIESIOG VISKAS TINKA, — atsakydavo Ovenas, ir ji nukaisdavo.

Ji turėjo vienintelę raudoną suknelę, ir mes niekaip nesugalvojome, ką čia padaryti, kad jinai ją pamėgtų; ji neketino jos nešioti, tačiau Vilraitų kraujas joje neleido jos išmesti ar kam atiduoti. Ji surado ją itin prašmatnioje Bostono parduotuvėje; jai patiko glaudžiai prigulanti medžiaga, gili dekoltė nugaroje, aptemptas liemuo ir platus sijonas, bet ji nepakentė tokios spalvos — skaisčiai raudonos, kaip puansetija. Ji ketino nusikopijuoti ją — pasisiūti baltą arba juodą, kaip visos kitos, bet jai taip patiko pasiuvimas, kad ji pasisiuvo tokią ir baltą, ir juodą. „Baltą prie vasaros įdegimo, — pasakė ji, — o juodą žiemai.“