Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tai kodėl Danas su mama laukė tiek metų?

Jeigu tarp jų buvo kokių nesutarimų, jeigu jie bandė suderinti skirtingus požiūrius, tai aš niekada negirdėjau jų apie tai kalbant. Nejaugi, taip neprideramai pasielgusi — pagimdžiusi mane ir niekada man nieko nepaaiškinusi, — antrą kartą ji nusprendė elgtis perdėm deramai? Ar Danas nepasitikėjo ja? Jis niekada neatrodė nepasitikintis. Gal dėl manęs? Dažnai taip pagalvodavau. Bet aš mylėjau Daną ir jis nedavė man jokios dingsties jaustis jo nemylimam. Aš žinau, kad jis mane mylėjo; ir dabar tebemyli.

— Ar tai dėl vaikų, Tabita? — vieną kartą per pietus paklausė senelė, ir mudu su Lidija pastatėme ausis, laukdami atsakymo. — Aš klausiu, ar jis nori turėti vaikų — o gal tu nenori antro? Ar atvirkščiai? Manau, kad tau neverta sukti galvos dėl to, ar turėti vaikų, ar jų neturėti, Tabita, — jeigu dėl to gali prarasti tokį puikų, ištikimą vyrą.

— Mes tiesiog norime būti visiškai tikri, — atsakė mama.

— O dangau, nejaugi jūs dar nesate tikri? — nekantriai atitarė senelė. — Netgi aš esu tikra, ir Džonis tikras. Argi tu ne tikra, Lidija? — paklausė senelė.

— Žinoma, tikra, — patvirtino Lidija.

— Tai ne dėl vaikų, — pasakė mama. — Nėra jokios priežasties.

— Į kunigus galima greičiau įšventinti, negu jūs susituoksite, — tarė senelė.

Dėl įšventinimo į kunigus, tai buvo mėgstamas Harietės Vilrait posakis; ji visada vartodavo jį kalbėdama apie kokią nors nepakenčiamą kvailystę, kokią nors paties susikurtą kliūtį, kokį nors keistą ir nehumanišką poelgį. Senelė turėjo galvoje katalikų kunigus; tačiau aš žinau, kad vienas iš dalykų, kuris ją labiausiai liūdino, kai kalba užeidavo apie mamos ir mano perėjimą į Episkopalinę bažnyčią, buvo tai, jog Episkopalinės bažnyčios nariai turi kunigus ir vyskupus — ir netgi „žemiausio“ rango episkopalistai yra, jos įsitikinimu, kur kas didesni katalikai negu kongregacionistai. Kaip gerai: senelė niekada per daug nežinojo apie anglikonus.

Per tuos ilgus draugavimo metus Danas ir mama abu eidavo tiek į kongregacionistų, tiek į episkopalistų bažnyčios pamaldas, tarsi būtų savo iniciatyva lankę ketverių metų teologijos seminarą; pamažu ir aš buvau įtrauktas į sekmadieninę episkopalinę mokyklą; mamos raginamas aš lankiau keletą klasių dar prieš Danui ir jai susituokiant, tarsi motina būtų žinojusi, kur link mes neišvengiamai judėjome. Taip pat pamažu mama nustojo važinėti į dainavimo pamokas Bostone. Nė karto negirdėjau Dano net užsimenant, kad jam nepatiktų tas ritualas, tačiau prisimenu, kaip senelė klausė mamos, ar Danas prieštarauja, kad ji kartą per savaitę nakvoja Bostone.

— Kodėl jis turėtų prieštarauti?

Neištartas atsakymas į šį klausimą, buvo tiek pat akivaizdus senelei, kaip ir man: kad panašiausias kandidatas į laisvą mano tėvo ir paslaptingojo motinos meilužio postą buvo tas „žymusis“ dainavimo mokytojas. Tačiau nei senelė, nei aš nedrįsome pagarsinti šios prielaidos motinai, o Danas akivaizdžiai nesijaudino dėl tebesitęsiančių dainavimo pamokų ir vienos, ne namie praleidžiamos nakties; nebent jis būtų tikrai žinojęs kažką tokio, ko nežinojome mudu su senele.

— TAVO TĖVAS — NE DAINAVIMO MOKYTOJAS, — dalykiškai pareiškė man Ovenas Minis. — TAI BŪTIĮ PER DAUG AKIVAIZDU.

— Tai tikra gyvenimo istorija, Ovenai, — pasakiau aš. — Ne koks mistinis romanas. Aš norėjau pasakyti, kad tikrame gyvenime nėra priežasčių, dėl kurių nesamas tėvas negalėtų būti AKIVAIZDUS, — bet iš tikrųjų ir aš nemanau, kad tai buvo dainavimo mokytojas. Jis tik buvo realiausias kandidatas, nes jis buvo vienintelis kandidatas, kurį mudu su senele turėjome.

— JEIGU TAI BŪTU JIS, TAI KAM REIKĖTU SLĖPTI? — paklausė Ovenas. — JEIGU TAI JIS, ARGI MAMA NEBŪTU NORĖJUSI SUSITIKTI SU JUO DAŽNIAU NEGU KARTĄ PER SAVAITĘ — ARBA VISAI NEBESUSITIKINĖTI?

Kad ir kaip ten būtų buvę, manyti, kad mama ketverius metus neištekėjo už Dano dėl dainavimo mokytojo, būtų buvę nenatūralu. Taigi aš padariau išvadą, kurią Ovenas būtų pavadinęs PER DAUG AKIVAIZDŽIA: Danas norėjo daugiau sužinoti apie mane, o mama jam to nesakė. Argi ne savaime suprantamas dalykas, kad Danui rūpėjo, kas mano tėvas? O aš žinau, kad šitos istorijos mama Danui neatskleidė.

Tačiau Ovenas supeikė ir šitą mano idėją.

— ARGI NEMATAI, KAIP DANAS MYLI TAVO MOTINĄ? — paklausė jis manęs. — JIS MYLI JĄ TAIP PAT KARŠTAI KAIP IR MES! JIS NIEKADA NEPRIVERS JOS NIEKO PAPASAKOTI!

Dabar aš tuo tikiu. Ovenas sakė tiesą. Čia buvo kažkokia kita priežastis — tų ketverių metų laukimo.

Danas buvo iš labai įtakingos šeimos; gydytojų ir teisininkų šeimos, ir jie visi nepritarė tam, kad Danas nesiekia gauti rimtesnio išsilavinimo. Pradėti mokslą Harvarde ir netęsti teisės ar medicinos studijų — tai buvo nepateisinama tinginystė; Danas buvo kilęs iš šeimos, kuri vertino karjerą. Jiems nepatiko, kad Danas apsiribojo paprasčiausiu mokytojavimu pradinėje mokykloje ir atsidavimu saviveiklinio teatro pomėgiui, — jie manė, jog suaugusiam žmogui nedera užsiimti tokiais niekais! Jiems nepatiko ir mano mama — ir dėl to Danas visiškai nutraukė su jais santykius. Jie vadino ją „išsiskyrusia“; turbūt nė vienas iš Nidemų niekad nebuvo išsiskyręs, taigi tai buvo blogiausia, ką galima buvo pasakyti apie moterį, — dar blogiau negu pavadinti mamą tikruoju jos vardu: vieniša motina. Galbūt „vieniša motina“ skambėjo tiesiog kaip nelaiminga, o „išsiskyrusi“ reiškė ketinimą — moteris, kuri ištrūko į laisvę tam, kad paspęstų spąstus jų brangiausiam, visų savo galimybių neatskleidusiam Danui.

Aš beveik neprisimenu Dano šeimyniškių: per vestuves jie stengėsi laikytis atokiai. Senelė buvo pasipiktinusi, kad atsirado žmonių, kurie drįsta žiūrėti į ją iš aukšto ir laikyti kažkokia nesusitupėjusia provinciale. Prisimenu, kad Dano motina turėjo aštrų liežuvį, ir dar prisimenu, kaip supažindinta su manimi ji pasakė: „Tai čia tas vaikas“. Po to kurį laiką tyrinėjo mano veidą — ar neras jame kokių nors žymių, išduodančių mano paslaptingos vyriškos linijos rasę. Danas atsisakė toliau su jais bendrauti. Nemanau, kad ketverius metus užtrukusiam „sužadėtuvių“ periodui jie turėjo kokios nors įtakos.

O dėl prieštaringos ir įtaka nepasidalinančios teologų pusės, tai mano motinos ir Dano sutuoktuvių pritarimui nebuvo galo; jiedu, tiesą sakant, susilaukė dvigubo pritarimo — kongregacionistai ir episkopalistai varžėsi dėl privilegijos turėti Daną ir mano motiną tarp savo parapijiečių. Mano manymu, čia neturėjo būti jokių varžybų. Aš buvau laimingas turėdamas progą mėtyti Oveną į orą sekmadieninėje mokykloje, tačiau tuo Episkopalinės bažnyčios privalumai prieš Kongregacionistų bažnyčią ir baigėsi.

Tačiau ne tiktai tie skirtumai, kuriuos aš jau minėjau — atmosferos ir architektūrinio pobūdžio, — darė Episkopalinę bažnyčią daug katalikiškesnę negu Kongregacionistų — KATAKLIKIŠKĄ DIDŽIĄJA „K“, kaip pasakytų Ovenas. Nemenkas skirtumas buvo tarp pastoriaus Luiso Merilio, kuris man patiko, ir to nuobodaus prasčioko Episkopalinės bažnyčios klebono Dadlio Vigino.

Tokia lengva ranka lygindamas tuos du dvasininkus, prisipažįstu pasitelkęs nemaža iš senelės Vilrait paveldėto snobiškumo. Kongregacionistai turi pastorius — kunigas Luisas Merilis buvo mūsų pastorius. Jeigu užaugi su tuo paguodžiančiu žodžiu, tai sunku priprasti prie klebono. Jis skamba pernelyg šiurkščiai, kad galėtum jį rimtai vertinti.

Tačiau net jeigu Dadlis Viginas būtų buvęs pastorius, jį vis tiek būtų buvę sunku rimtai vertinti. Kunigas Merilis atsiliepė į savo pašaukimą dar jaunystėje, jis visada buvo bažnyčios viduje arba šalia jos, tuo tarpu kunigas Dadlis Viginas anksčiau buvo lakūnas; dėl tam tikrų regėjimo trūkumų priverstas anksti nusileisti iš savo padangių, jis nutūpė į mūsų suklususį miestelį su šviežia energija — atsivertėlio įkarščiu, kuris darė jį panašų į tuos sveikatingus, bet pašėlusius „vyresnio amžiaus“ piliečius, kurie veržiasi aktyviai rungtis sportinėse „penkiasdešimtmečių“ kategorijos varžybose. Pastoriaus Merilio kalba buvo išlavinta — jis studijavo anglų kalbą Prinstone; Teologų sąjungoje klausėsi Nibero ir Tilicho paskaitų, o klebonas Viginas postringaudavo kaip jokių abejonių neturintis buvęs lakūnas, kumščiu per sakyklą užtvirtindamas savo žodžius.