Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kunigas Luisas Merilis atrodė paprastas žmogus, kuriam išsimokslinimas ir pastangos padėjo pakilti aukščiau savo paties kasdieniškumo; ir tas jo iškilumas reiškėsi jo įgimta iškalba. Tačiau kenčiančios jo šeimos narių paprastumas buvo beviltiškas, ir žmonos bei vaikų blankumas labiau krito į akį negu jų ypatingas polinkis sirgti.

Žmonės kalbėjo, kad ponia Meril išgeria — ar bent jau, kad kukliais kiekiais jos vartojamas alkoholis pjaute pjaunasi su ilgu jai prirašytų vaistų sąrašu. Kartą vienas iš vaikų surijo visas namuose buvusias tabletes ir jam teko valyti skrandį. O po uždegančios Merilio pamokos jauniausiems sekmadieninės mokyklos mokiniams vienas iš jo paties vaikų pagavo tampyti pastorių už plaukų ir spjovė jam į veidą. Merilio vaikams paaugus, vienas iš jų nusiaubė kapines.

Tokio tat būta mūsų pastoriaus — neabejotinai šviesaus proto, neabejotinai bandančio pasiekti pačius giliausius tikėjimo — ir abejonių— užkaborius; vis dėlto Dievas akivaizdžiai prakeikė jo šeimą.

Niekas nejautė net iš tolo panašios simpatijos kunigui Dadliui Viginui — kapitonui Viginui, kaip jį vadino aršiausi jo kritikai. Jis buvo tvirtas ir stiprus, išsišiepdavo taip, kad burna jo veide atrodydavo tarsi pjautinė žaizda, o šypsnys kvailas kaip žmogaus, kuris po katastrofos vienintelis išliko gyvas. Jis atrodė kaip lakūnas, kurio lėktuvas buvo numuštas, priverstinių nutūpimų ir susišaudymų ore veteranas — Danas Nidemas man pasakojo, kad kapitonas Viginas per karą pilotavo naikintuvą, o Danas apie tai išmano: pats tarnavo seržantu Italijoje ir Brazilijoje ir dirbo šifruotoju. Netgi Danas buvo priblokštas, kaip šiurkščiai jis surežisavo kalėdinį vaidinimą, — o Danas buvo daug tolerantiškesnis mėgėjiško teatro spektakliams negu eilinis Greivsendo gyventojas. Viginas įdiegė siaubo filmo elementų į Kalėdų misteriją; anot klebono, visos Biblijos istorijos, jeigu teisingai jas supranti, yra bauginančios.

Jo žmona, savaime suprantama, nekentėjo. Buvusi stiuardesė Barbara Vigin buvo ryški, familiari rudaplaukė. Viginas vadindavo ją Barbe, ir taip ji prisistatydavo žmonėms skambindama dėl labdaros.

— Sveiki! Čia Barbė Vigins! Ar mamytė arba tėvelis namie?

Ovenui ji buvo tarsi rakštis šone, nes mėgdavo jį kilnoti į viršų suėmusi už kelnių — sugriebia už diržo, sugrūda kumštį į pilvą ir pakelia prie savo stiuardesiško veido, — iš tikrųjų gražaus, sveiko, išmanančio savo darbą.

— Koks tu simpatukas! — sakydavo ji Ovenui. — Nedrįsk man daugiau augti!

Ovenas nekentė jos; visada prašydavo Dano skirti jai prostitutės ar vaikų tvirkintojos vaidmenį, tačiau „Greivsendo artistai“ tokių vaidmenų daug neturėjo, o geresnio pritaikymo Danas prisipažino negalįs jai rasti. Jos vaikai buvo didžiuliai drambloti atletai, kokčiai „apvalučiai“. Visi Viginai sekmadienio popietėmis susirinkdavo žaisti amerikietiško futbolo klebonijos vejoje. Ir štai — sunku net patikėti! — mes perėjome į Episkopalinę bažnyčią. Ne dėl futbolo, kurio Danas, mano mama ir aš nekentėme. Galiu tik spėlioti, kad mama kalbėjosi su Danu apie galimus vaikus, ir Danas pareiškė norą, kad jie būtų krikštijami Episkopalinėje bažnyčioje, — nors, kaip jau sakiau, bažnytiniai dalykai per daug jam nerūpėjo. Galbūt mama net rimčiau žiūrėjo į Dano episkopalizmą negu jis pats. Mama man pasakė tik tiek, kad bus geriau, jeigu mes visi priklausysime vienai Bažnyčiai, ir kad Danui labiau svarbi jo Bažnyčia negu jai savoji, — o man ar nebuvo smagiau būti ten, kur ir Ovenas? Žinoma, kad taip.

Ačiū Dievui už Herdo bažnyčią; tuo nevykusiu vardu Greivsendo akademijos visuotinė bažnyčia buvo pavadinta pagal akademijos įkūrėją, tą bevaikį puritoną, kunigą Emerį Herdą. Jeigu nebūtų buvę tos neutralios Herdo bažnyčios, mama jau būtų pradėjusi tarpkonfesinį karą — kitaip kurgi ji būtų susituokusi? Senelė norėjo, kad ceremoniją atliktų kunigas Luisas Merilis, o kunigas Dadlis Viginas pagrįstai tikėjosi, kad būtent jis atliks apeigas.

Laimė, buvo rastas aukso vidurys. Kaip Greivsendo akademijos fakulteto darbuotojas, Danas Nidemas turėjo teisę naudotis Herdo bažnyčia — ypač tokioms itin svarbioms apeigoms kaip vestuvės ir tokioms ilgai netrunkančioms kaip laidotuvės, — o Herdo bažnyčia buvo kaip reta nekenksminga. Niekas neprisiminė, kokiai konfesijai priklauso mokyklos dvasininkas, senas niūrus džentelmenas, kuris mėgo nešioti varlytes ir turėjo įprotį pasiremdamas lazda prismeigti prie grindų savo arnotą. Jį kamavo podagra.

Jo vaidmuo Herdo bažnyčioje apsiribojo mandagiu vadovavimu apeigoms, nes jis retai kada atlikdavo jas pats; vieną po kito kviesdavosi pamokslininkus, ir kiekvienas būdavo ryškesnis ir prieštaringesnis už jį patį. Kunigas „Pinkis“ Skamonas taip pat dėstė religiją Greivsendo akademijoje, kur jo kursas prasidėdavo ir baigdavosi atsiprašymais už Kierkegorą; tačiau senasis „Pinkis“ Skamonas ir savo religijos pamokų didesnę dalį taip pat išmintingai perleisdavo vizituojantiems pamokslininkams. Jis visada suviliodavo svečią pasilikti pirmadieniui ir perimti jo klasę; paskui visą likusią savaitę Skamonas skirdavo diskusijoms klasėje apie tai, ką įdomaus pasakė svečias. Herdo bažnyčios pilko granito rūmai, kurie buvo tokie neišvaizdūs, jog galėjai juos palaikyti archyvu, miesto biblioteka arba visuomenine vandens valymo stotimi, tarsi prisiderino prie podagriško senojo Skamono šlubčiojimo ir niūrių jo veido bruožų. Herdo bažnyčia buvo tamsi ir apšepusi, tačiau patogi — klauptai platūs ir taip glotniai nuzulinti, kad juose beregint suimdavo miegas; šviesa, kurią sugerdavo tokia daugybė akmens, buvo pilkšva, bet rami; akustika, kuri turbūt buvo vienintelis Herdo bažnyčios stebuklas, teikė garsui tyrumo ir gelmės. Visų pamokslininkų balsas čia skambėdavo geriau; giesmės skambėdavo aiškiau; kiekviena malda nuaidėdavo skliautais; vargonai gaudė kaip katedroje. Jeigu užsimerktum, — o Herdo bažnyčioje norėdavosi užsimerkti, — tai pasijustum esąs Europoje.

Greivsendo akademijos berniukų kartos išpjaustinėjo lentynas giesmynams savo merginų vardais ir futbolo varžybų rezultatais; kartos akademijos prižiūrėtojų šveitė dar skandalingesnes nešvankybes, nors kartkartėmis ant lentjuostės, saugančios aptaršytus Maldininko giesmynus, vis tiek pasirodydavo tokie nauji įrašai kaip „subingalvis“ ar „šiknasnukis“. Turint galvoje, kad bažnyčioje buvo tamsu, ji labiau tiko laidotuvėms negu tuoktuvėms; tačiau mano mama čia ir susituokė, ir buvo pašarvota.

Tuoktuvių apeigas Herdo bažnyčioje atiko drauge pastorius Merilis ir klebonas Viginas, sugebėję išvengti nesklandumų ar aiškiai matomo konkuravimo. Senasis „Pinkis“ Skamonas taikiai lingavo galvą pritardamas viskam, ką abu dvasininkai turėjo pasakyti. Tos ceremonijos vietos, kuriose buvo leidžiamas ekspromtas, buvo patikėtos pastoriui Meriliui, kalbėjusiam trumpai ir įspūdingai — jo susijaudinimą kaip visada išdavė lengvas mikčiojimas. Pastorius Merilis taip pat gavo paskelbti „Brangiųjų sužadėtinių“ dalį. „Jūs atėjote į Dievo namus, kad bažnyčios įgaliotinio ir čia esančių liudytojų akivaizdoje Viešpats užantspauduotų jūsų nutarimą susituokti“, — pradėjo jis, ir aš pastebėjau, kad bažnyčia sausakimša — beliko tik vietos stovėti. Pulkais suėjo akademijos fakulteto darbuotojai ir, kaip įprasta, senelės amžiaus damos, kurios nepraleisdavo progos pasižiūrėti į senelę, kuri buvo — tų pagyvenusių moterų akimis — arčiausiai karališkos giminės iš visos Greivsendo bendruomenės; o ši proga buvo ypatinga, nes pagaliau „puolusi“ jos duktė vėl sugrįžta į respektabiliųjų gretas. Na ir drąsi ta Tabi — apsivilko baltą suknelę, turbūt manė kai kurios senos raganos iš senelės bridžo klubo. Tačiau tas gausumas apkalbų, kuriomis buvo persisunkusi Greivsendo visuomenė, man tapo akivaizdus po laiko. Tada aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad jų taip gausiai susirinko.