Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Sudie, brangusis! — pasakė mama traukdama mano galvą į mašinos vidų ir bučiuodama. — Senelė žino, kur mes važiuojame, bet ji tau nesakys, jeigu nebus rimto reikalo.

— Gerai praleiskite laiką! — pasakiau aš. Kai pasižiūrėjau į 80-ąjį Frant gatvės numerį, tai visi pirmojo aukšto langai atrodė kaip portretai — veidų, žiūrinčių į mane ir į jaunavedžius. Tiesa, žiūrėjo ne visi — abu Greivsendo šventieji tėvai nežiūrėjo nei į mane, nei į jaunavedžius. Priešinguose namo galuose, kiekvienas prie savo nedidelio langelio, kunigas Luisas Merilis ir kunigas Dadlis Viginas žiūrėjo į dangų. Ar jie bandė įvertinti krušą iš religinio taško? Nežinau. Klebonas Viginas, manau, vertino orą iš buvusio lakūno pozicijų — tiesiog svarstė, kad skristi tokią dieną būtų šlykštu. Tačiau pastorius Merilis tyrinėjo padangę ieškodamas, kas gi galėjo sukelti tokią smarkią audrą. Ar Šventajame Rašte nieko nebuvo, kas įspėtų apie krušos reikšmę? Verždamiesi pasirodyti žiną atitinkamas Biblijos ištraukas, nė vienas iš dvasiškųjų tėvų neištarė mano mamai ir Danui to labiausiai raminančio palaiminimo iš Tobito, kuris skamba taip: „kad mudu... drauge sulauktume senatvės“.

Labai blogai, kad nė vienas iš dvasiškųjų tėvelių apie tai nepagalvojo, bet Apokrifinės knygos paprastai neįeina į protestantiškuosius Biblijos leidimus. Dano Nidemo ir mano mamos nelaukė senatvė drauge, nes nepraėjus nė metams ji susitiko su Oveno muštu kamuoliuku.

Aš jau buvau beveik sugrįžęs į namą, kai mama mane vėl pašaukė.

— Kur Ovenas? — paklausė ji.

Aš ne iš karto jį pastebėjau, nes jis buvo antrame aukšte, prie mamos miegamojo lango; šalia jo stovėjo moters figūra raudona suknele — mano motinos dublerė, jos siuvėjo manekenas. Dabar žinau, kad tą dieną 80-ajame Frant gatvės name buvo tik trys šventi žmonės — trys vyrai, nukreipę žvilgsnius į dangų. Ovenas taip pat nežiūrėjo į išvykstančius jaunavedžius. Ir jis žvelgė aukštyn, apkabinęs per juosmenį ir uždėjęs delną manekenui ant klubo, pakėlęs sunerimusį veidą aukštyn. Turėjau tuomet žinoti, kokio angelo jis ten ieško; tačiau diena buvo pilna rūpesčių, mama prašė surasti Oveną — ir aš tik užbėgau laiptais į viršų ir atvedžiau jį. Jis tarsi nejautė krušos; ledo kruopos tarškėjo atšokdamos nuo automobilio paviršiaus, bet nemačiau, kad bent viena būtų jį kliudžiusi. Jis įkišo galvą pro langą ir mama pabučiavo jį. Paskui paklausė, kaip jis žada grįžti namo.

— Pėsčiomis neik ir dviračiu nevažiuok, Ovenai, — tik ne tokiu oru, — pasakė ji. — Ar nori pasivažinėti?

— Per jūsų medaus mėnesį? — paklausė jis.

— Lipk vidun, — paliepė ji. — Mudu su Danu tave grąžinsim.

Jis buvo nežmoniškai patenkintas; juk važiuoja švęsti mano mamos medaus mėnesio — net jeigu tik mažą kelio gabaliuką! Jis mėgino prasisprausti į vidų pro motiną, bet jo kelnės buvo šlapios ir kabinosi už suknelės.

— Luktelk, — pasakė ji. — Leisk, aš išlipsiu. Tu pirmas sėsk. Ji turėjo galvoje, kad būdamas toks mažas jis atsisės apsižergęs pavaros veleno iškilimą, per vidurį sėdynės, tarp jos ir Dano, bet kai ji atsitraukė nuo biuiko — gal tik vienai sekundei — ledo gabalėlis rikošetu atšoko nuo mašinos stogo ir kirto jai tiesiai į tarpuakį.

— Oi! — suriko ji susigriebusi už galvos.

— ATLEISKITE! — sumurmėjo Ovenas.

— Lipk, lipk, — juokdamasi paragino mama.

Jie pradėjo važiuoti.

Tą akimirką Estera suvokė, kad Ovenas sėkmingai paspruko su jos kelnaitėmis.

Ji išbėgo į keliuką ir, įsisprendusi rankomis į šonus, žiūrėjo į lėtai judančią mašiną; Danas su mama, žiūrėdami į priekį, nepaisydami krušos, iškišo rankas pro langus ir mojo. Ovenas apsigręžė tarp jųdviejų ir žiūrėjo atgal; visas išsišiepęs iki ausų ir, sprendžiant iš šmėsčiojančios baltos spalvos, buvo visiškai aišku, kuo jis Esterai mojuoja.

— Ei, tu! Paršeli! — sušuko Estera. Bet kruša jau vėl virto lietumi; stovėdama ant keliuko Estera beregint permirko — ir jos geltona suknelė taip glaudžiai prilipo prie kūno, kad buvo puikiausiai matyti, ko jai trūksta. Ji puolė į vidų.

— Jaunoji panele, — pasakė jai teta Marta, — kurgi, po galais, tavo...

— O dangau gailestingas, Estera! — pasibaisėjo senelė.

Tačiau dangus neatrodė gailestingas, kol kas ne. Ir senosios mano senelės raganos, apžiūrinėdamos Esterą, turbūt galvojo: „Ta mergaitė Martos, bet ji turi tokių pat bėdų kaip Tabi“.

Nojus su Simonu rinko krušos ledokšnius, kol jie dar nespėjo ištirpti grįžtančiame lietuje. Aš išbėgau prisidėti prie jų. Jie ėmė svaidyti į mane pačius stambiausius ledukus; aš prisirinkau pats ir ėmiau atsimušinėti. Man pasirodė keista, kad ledukai tokie šalti — tarsi būtų atkeliavę į žemę iš kitos, daug šaltesnės visatos. Spausdamas leduką didumo kaip stiklo rutuliukas delne ir jausdamas, kaip jis tirpsta, stebėjausi, koks jis kietas; toks pat kietas kaip beisbolo kamuoliukas.

Ponas Čikeringas, mūsų draugiškasis storulis Mažosios lygos teisėjas ir menedžeris — žmogus, kuris tą dieną nusprendė, kad Ovenas smūgiuos už mane, žmogus, kuris liepė Ovenui: „Kirsk!“ — ponas Čikeringas leidžia savo paskutines dieneles Kareivių namuose Korto gatvėje. Nuo tų padrikų vaizdų, kurie kartkartėmis jį užgriūva nuo Alzheimerio priepuolių, jis pasidarė neramus ir apdujęs, bet keistai įsitempęs. Tarsi žmogus, sėdintis po ąžuolu, kuriame tupi būrys vaikų ir mėto į jį giles, jis tarsi kiekvieną akimirką tikisi smūgio, netgi laukia jo, bet nesupranta, iš kur gilės krinta (nors nugara jaučia atsirėmęs į medį). Kai aš jį aplankau — ir gilės pradeda kristi iš viršaus, ir pataiko į jį, — jis staiga pakelia galvą. „Ruoškis, Džoni!“— sako linksmai. O kartą jis pasakė: „Ovenas muša vietoj tavęs, Džoni!“ Bet kartais jis būna kažkur toli; galbūt pasuka mano motinos veidą į žemę, bet pirmiau užmerkia akis — arba traukia žemyn sijoną — dėl padorumo ir suglaudžia jos išskėstus kelius. Sykį, kai jis manęs neatpažino ir kai aš niekaip negalėjau užmegzti su juo rišlios kalbos, — man jau išeinant jis prabilo; tokiu liūdnu, mąsliu balsu pasakė: „Tau nereikia jos matyti, Džoni“.

Per mamos laidotuves Herdo bažnyčioje jis buvo akivaizdžiai susijaudinęs. Esu tikras, kad pasukdamas mano mamos kūną jis vienintelį kartą gyvenime prie jo prisilietė; prisiminimas apie tai ir policijos inspektoriaus Paiko klausinėjimai apie „mirties įrankį“ ir „nužudymo priemonę“ aiškiai sutrikdė poną Čikeringą, kuris atvirai verkė per laidotuves lyg apraudodamas patį beisbolą. Iš tikrųjų ne tik mudu su Ovenu palikome komandą — ir tą pragaro žaidimą — amžinai; kiti mūsų Mažosios lygos nariai pasinaudojo šiuo liūdnu įvykiu, kad galėtų išsilaisvinti iš varginančios prievolės, kuri buvo daugiau tėvų įsivaizdavimas, jog tai jiems bus „naudinga“, negu jų pačių laisvas sporto šakos pasirinkimas. Ponas Čikeringas, kuris turėjo labai gerą širdį, mums laimėjus, visada sakydavo, kad mes laimėjome kaip komanda, o pralaimėjus, kad pralaimėjome kaip komanda. Dabar — jo akimis žiūrint — mes užmušime kaip komanda; tačiau klūpėdamas savo klaupte jis verkė labiau negu jausdamas vien dalį savo atsakomybės už komandą.

Jis paragino kai kuriuos kitus komandos berniukus ir jų tėvais sėstis šalia jo — tarp jų nelaimingąjį Harį Hoitą, kuris per klaidą pateko į bazę su dviem autais, tuo kukliai prisidėdamas prie to, kad Ovenas atėjo prie plokštelės. Pagaliau Hario autas galėjo būti paskutinis ir tada mama kaip visada būtų išsivežusi mus su Ovenu namo. Bet Haris nuėjo į bazę. Jis sėdėjo bažnyčioje išsigandęs Čikeringo ašarų. Haris buvo beveik nekaltas. Mes jau buvome pelnę pakankamai taškų, ir paskutiniame kėlinuke jau buvo du autai; nebuvo prasmės Hariui užimti bazę. Kam mums ta bazė? Hariui reikėjo mušti.