Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

„Viešpatie, palaimink ją ir saugok“, — tarė Luisas Merilis. Tada aš pasižiūrėjau į Oveną. Jo akys buvo užmerktos, lūpos krutėjo; atrodė, kad jis urzgia, bet toks buvo jo niūniavimas — jis niūniavo „Tepuošia galvą jam daugybė diademų“; tai nebuvo mano vaizduotė. Tačiau Ovenas irgi buvo užsispaudęs ausis.

Tada pamačiau, kaip Simonas kelia rankas prie ausų; Nojus jau laikė jas prispaudęs — ir dėdė Alfredas, ir teta Marta, jie taip pat buvo užsidengę ausis. Netgi Lidija laikė užspaudusi ausis. Senelės žvilgsnis buvo rūstus, bet ji nepakėlė rankų; ji prisivertė klausyti, nors mačiau, kad tai kelia jai skausmą, — ir tik tada aš išgirdau. Vidurinės mokyklos vaikai sporto aikštyne žaidė beisbolą. Įprastiniai šauksmai, retsykiais ginčai, staiga visų pakylantys balsai; o paskui tyla, arba beveik tyla, kurią pertraukia — kaip kad visada būna beisbole — lazdos pokštelėjimas. Štai jis, skambus, vientisas smūgio garsas, ir aš netgi pamačiau, kaip akmeninis pono Minio veidas susiraukė, o pirštai susispaudė Ovenui ant peties. Ir pastorius Merilis, mikčiodamas labiau nei įprastai, pasakė: „Tegu Tavo veidas, Viešpatie, maloningai šviečia jai iš aukštybių, atgręžk į ją savo veidą, Viešpatie, ir suteik mirusiajai ramybę. Amen“.

Staigiai pasilenkęs jis paėmė saujon pabirų žemių; jis pirmasis turėjo užmesti žemių ant mano mamos karsto, kuriame, aš žinau, ji gulėjo apvilkta juoda suknele, kurią nusikopijavo nuo nekenčiamos raudonosios. Baltoji kopija, sakė Danas, ne taip jai tiko; aš galvojau, kad mirtis išblukino įdegusią jos odą. Man jau buvo sakyta, kad atvirame karste jos laidoti nepatartina dėl sutinusio smilkinio ir pakitusios veido spalvos aplink tą vietą, — bet juk mes, Vilraitai, ir nebuvome per daug už atvirus karstus, jokiu būdu; jankiai mėgsta uždaryti duris.

Vienas po kito gėdintieji užmetė ant karsto žemių; paskui buvo nejauku vėl dėtis rankas prie ausų, — nors Estera, nieko geriau nesugalvojusi, taip ir padarė. Braukdama nešvariu delnu ji išsitepė ausį ir skruostą. Ovenas nemetė saujos žemių; taip pat mačiau, kad jis neatitraukė rankų nuo ausų. Ir neatsimerkė, tad tėvas turėjo išvesti jį iš kapinių. Du kartus girdėjau jį tariant: „Atsiprašau!“

Kol Danas nuvežė mane į Frant gatvę, aš dar du kartus girdėjau lazdos pokštelėjimą. Pas senelę susirinko tiktai „šeima“. Teta Marta nusivedė mane į mano senąjį kambarį ir mudu abu atsisėdome ant senosios mano lovos. Ji man pasakė, kad galiu atvažiuoti ir gyventi su ja, dėde Alfredu, Nojumi, Simonu ir Estera šiaurėje, kur visada būsiu laukiamas; ji apkabino mane, pabučiavo ir pasakė, kad aš niekada neužmirščiau, jog turiu tokį pasirinkimą.

Tada atėjo senelė; ji nuvijo šalin tetą Martą ir atsisėdo prie manęs. Ji pasakė man, kad jeigu aš nieko prieš gyventi su sena moterimi, tai galiu vėl įsikurti senajame kambaryje — tas kambarys visada būsiąs mano, ir niekas neturės teisės jame gyventi. Ji taip pat mane apkabino ir pabučiavo; ji pasakė, kad mes abu būtinai turime skirti kuo daugiau dėmesio ir meilės Danui.

Tada atėjo Dano eilė. Jis taip pat atsisėdo ant mano lovos. Priminė, kad yra juridiškai mane įsivaikinęs; ir nors visiems Greivsende aš esu Džonis Vilraitas, mokykloje aš faktiškai esu Džonis Nidemas, o tai reiškia, kad galėsiu lankyti Greivsendo akademiją — kai ateis laikas, ir, kaip kad mama to norėjo, — kaip teisėtas fakulteto darbuotojo vaikas, taip, lyg būčiau tikras Dano sūnus. Danas pasakė, kad, šiaip ar taip, laiko mane savo sūnumi ir niekada nepereis dirbti niekur kitur, kol aš nebaigsiu akademijos. Jis pasakė suprantąs, kad Frant gatvės 80-ajame numeryje man bus geriau negu jo bendrabučio bute, bet jis norėtų, jog aš gyvenčiau su juo bute, jeigu man neįkyrėjo, kad tenai taip mažai vietos. Gal aš norėčiau kokias kelias naktis per savaitę nakvoti pas jį, o kitas Frant gatvėje — pats pasirinkdamas kada ir kur.

Atsakiau, kad taip man tinka, ir paprašiau pasakyti tetai Martai — taip, kad jinai neįsižeistų, — jog aš, tiesą sakant, esu Greivsendo berniukas ir nenoriu kraustytis „į šiaurę“. Atvirai kalbant, jau vien nuo minties, kad reikėtų gyventi su pusbroliais, mane nukrėsdavo šiurpas ir pasijusdavau išsekęs, be to, neabejojau, kad jeigu leisčiau sau keliauti su Istmenais, tai mane degintų nuodemingas noras daryti su Estera siaubingus dalykus. (Aš nesakiau Danui, kad perduotų tai tetai Martai.)

Kai miršta tavo mylimas žmogus ir tu to nesitiki, tai ne iš karto jo netenki; netenki po dalelę, per ilgą laiką — tada, kai daugiau nebeateina laiškai, kai iš pagalvės išsivadėja jos kvepalai, ir net iš drabužių spintoje ir stalčiuose. Taip pamažėle surenki visas jos daleles, kurios išėjo. Paskui ateina diena, kai tu ypač pasigendi kažkokios dalelės ir tave pribloškia jausmas, kad jos nebėra, o paskui ateina kita diena ir tu vėl kažko baisiai pasigendi.

Tą vakarą po laidotuvių, aš pajutau, kad jos nebėra, kai Danui reikėjo eiti namo į bendrabutį. Aš supratau, kad Danas gali pasirinkti — grįžti į savo bendrabučio butą vienas arba aš galiu pasisiūlyti eiti su juo; arba jis gali pasilikti Frant gatvėje, netgi miegoti kitoje mano kambario lovoje, nes aš jau pasakiau senelei, kad nenoriu, jog Simonas su Nojumi šiąnakt čia nakvotų. Bet kai tik suvokiau, iš ko Danas gali rinktis, supratau, kad tos galimybės — kiekviena iš jų — yra netikusios. Aš suvokiau, kad Danui prieinamas pasirinkimas, kur jis galėtų miegoti, niekada nebebus jam tinkamas; ir kad visada jausiu kažkokį nesmagumą įsivaizduodamas jį vieną ir taip pat kažkokį trūkumą įsivaizduodamas jį drauge su manimi.

— Ar nori, kad eičiau su tavim į bendrabutį? — paklausiau jo.

— Ar nori, kad pasilikčiau su tavim? — paklausė jis manęs.

Bet kokią visa tai turėjo prasmę?

Aš žiūrėjau, kaip jis eina žemyn Frant gatve, šviečiančių akademijos pastatų link. Naktis buvo šilta, tolydžio trinksėjo tinklinės durys ir girgždėjo supamieji krėslai uždarose verandose. Kaimynystėje vaikai žaidė su žiebtuvėliu; laimė, buvo per daug tamsu, kad net patys amerikietiškiausi vaikai žaistų beisbolą.

Mano pusbroliai buvo neįprastai prislėgti įvykusios tragedijos. Nojus vis kartojo: „Aš negaliu tuo patikėti“. Paskui uždėjo ranką man ant peties. O Simonas gana netaktiškai, bet nekaltai pasakė: „Kas būtų galėjęs pamanyti, kad jis gali taip smarkiai atmušti?“

Teta Marta susirangė ant sofos svetainėje ir pasidėjo galvą Alfredui ant kelių; ji gulėjo tenai nejudėdama kaip mergaitė, kuriai skauda ausį. Mano senelė sėdėjo savo įprastinėje vietoje sosto pavidalo kėdėje; kartkartėmis jiedu su Alfredu pasikeisdavo žvilgsniais ir palinguodavo galvas. Sykį teta Marta pasikėlė susivėlusiais plaukais ir trenkė kumščiu į kavos staliuką. „Kokia prasmė!“ — sušuko ji; paskui vėl padėjo galvą Alfredui ant kelių ir apsiverkė. Stebėdama tą jausmų proveržį, senelė nei palingavo, nei papurtė galvos; ji sėdėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas — nežinia, ar ieškodama tenai ištvermės ir kantrybės, ar kažkokios galimos prasmės, kurios Marta neįžvelgė.

Estera tebebuvo su gedulinga suknele; ji buvo pasiūta iš juodos medvilnės, ir taip paprastai ir dailiai, kad mamai būtų patikę, ir Estera su ja atrodė ypač suaugusi, nors suknelė visa buvo baisiai susiglamžiusi. Ji vis bandė užsikelti ir prisisegti plaukus ant viršugalvio, nes buvo labai karšta, tačiau neklusnios sruogos vis krisdavo jai ant veido ir kaklo, kol įpykusi ji paleisdavo juos. Nuo smulkių prakaito karoliukų virš lūpos jos oda atrodė lygi ir blizgėjo kaip stiklas.