Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Gal einam pasivaikščioti? — pasiūlė ji.

— Einam, — atsakiau.

— Ar mums su Nojumi eiti kartu? — paklausė Simonas.

— Ne, — atsakė Estera.

Didžiumoje namų Frant gatvėje pirmame aukšte dar degė žiburiai; šunys dar lakstė po lauką ir lojo, bet vaikai, kurie žaidė su žibintuvėliu, jau buvo sušaukti į vidų. Šaligatvis vis dar spinduliavo karštį; Greivsende tvankiomis vasaros naktimis karštis pirmiausia smūgiuoja į tarpkojį. Estera paėmė mane už rankos.

— Aš antrą kartą gyvenime matau tave su suknele, — pasakiau.

— Žinau, — atsakė ji.

Naktis buvo itin tamsi, debesuota ir bežvaigždė; mėnulis atrodė tarsi matinio stiklo šukė migloje.

— Visada žinok, — pasakė ji, — kad tavo draugas Ovenas jaučiasi prasčiau negu tu.

— Aš tą žinau, — atsakiau; tačiau pripažinęs tai — ir dar patyręs, jog Estera taip pat galvoja apie Oveną, — pajutau gana apčiuopiamą pavydo antplūdį.

Prie Greivsendo viešbučio Frant gatvė baigėsi; aš dvejojau, ar eiti toliau Paino gatve, tačiau Estera tarsi žinojo mūsų kelio tikslą — ir laikydama už rankos traukė mane tolyn. Kai Lindeno gatvėje praėjome pro vidurinę mokyklą tamsiais langais, abiem pasidarė aišku, kur mes einame. Mokyklos mašinų stovėjimo aikštelėje stovėjo policijos automobilis — matyt, lūkuriuodamas vandalų ar tiesiog tam, kad naktį mokiniai nesinaudotų aikštele ir stadionu neleistinais tikslais.

Kažkur burzgė variklis; tai negalėjo būti budinčio policijos automobilio garsas — buvo per daug gilus ir prikimęs, ir kai mes praėjome pro mokyklą, jis pasidarė garsesnis. Buvo keista, kad kapinėms tvarkyti prireikė mašinos, bet burzgimas sklido kaip tik iš ten. Dabar aš manau, kad slapta norėjau pamatyti jos kapą naktį, nes žinojau, kaip ji bijojo tamsos; turbūt norėjau įsitikinti, kad net ir į kapines prasiskverbia nors šiek tiek šviesos.

Lindeno gatvės žibintai iš tolo apšvietė kapines ir prie pagrindinių vartų stovintį neišjungtu varikliu Minių granito kompanijos sunkvežimį. Prie vairo mudu su Estera įžiūrėjome liūdną pono Minio veidą, kai jį apšviesdavo godžiai užsitraukiamos cigaretės ugnis. Sunkvežimio kabinoje jis sėdėjo vienas, bet aš žinojau, kur yra Ovenas.

Ponas Minis nenustebo pamatęs mane, nors pamatęs Esterą sutriko. Visi sutrikdavo pamatę Esterą; kai geras apšvietimas ir iš arti, ji atrodydavo tokio amžiaus, kokio yra — stambi, fiziškai subrendusi dvylikametė. Bet nors kiek iš toliau, gaubiama šešėlių, ji atrodydavo kaip aštuoniolikmetė — ir tokia, su kuria neatsiginsi bėdos.

— Ovenas nespėjo visko pasakyti. Bet jis jau ilgai ten. Manau, kad jau baigia.

Mane vėl užplūdo pavydo banga pagalvojus, kad Ovenas anksčiau už mane susirūpino tuo, kaip mama praleis pirmą naktį po žeme. Tvankiame ore išmetamųjų dujų tvaikas dusino, tačiau aš žinojau, kad nebūčiau įkalbėjęs pono Minio išjungti variklio, nes galbūt jis taip tikėjosi paskubinti besimeldžiantį Oveną.

— Aš noriu tau šį tą pasakyti, — tarė ponas Minis. — Aš paklausysiu tavo mamos patarimo. Ji sakė man nesikišti, jeigu Ovenas norėtų lankyti akademiją. Ir aš nesikišiu, — pasakė jis. — Aš jai prižadėjau, — pridūrė.

Tik po daug metų aš supratau, kad nuo tos akimirkos, kai Ovenas atmušė tą kamuoliuką, ponas Minis niekada nebesikišdavo ir netrukdydavo daryti Ovenui, ką jis norėjo.

— Ji man taip pat sakė nesirūpinti dėl pinigų, — tarė ponas Minis. — Bet dabar nežinau, kaip čia bus, — pridūrė.

— Ovenas gaus visą stipendiją, — pasakiau aš.

— Aš to nežinau, — pasakė ponas Minis. — Gal ir gaus, jeigu norės, — pridūrė. — Tavo mama minėjo drabužius, — pasakė Minis. — Visus tuos švarkus ir kaklaraiščius.

— Nesijaudinkit, — pasakiau jam.

— Ne, aš nesijaudinu! — patikino jis. — Aš tiktai pažadu tau, kad nesikišiu — štai kas svarbiausia.

Kapinėse sužibo žiburėlis, ir Minis pastebėjo, kad mudu su Estera sužiurome į tą pusę.

— Jis turi žibintuvėlį, — pasakė ponas Minis. — Nežinau, ko jis taip ilgai užtruko, — pasakė jis. — Jau šitiek laiko praėjo. — Ir jis paspaudė akceleratorių, tarsi sustiprėjęs burzgimas galėtų paraginti Oveną. Bet po kurio laiko pasakė: — Gal geriau eikite ir pasižiūrėkite, kodėl jis negrįžta.

Kapinėse šviečiantis žiburėlis buvo blausus, ir mudu su Estera atsargiai žingsniavome jo link, saugodamiesi užminti ant žmonių pasodintų gėlių ar atsidaužti blauzda į kieno nors mažesnį paminklą. Kuo labiau tolome nuo Minių granito kompanijos sunkvežimio, tuo labiau silpo variklio garsas, bet drauge jis atrodė duslesnis, tarsi variklis būtų glūdėjęs pačioje žemės šerdyje — tas pats variklis, kuris suka žemę ir keičia naktį į dieną. Mes jau girdėjome Oveno maldų nuotrupas; pagalvojau, kad jis turbūt tam ir atsinešė žibintuvėlį, kad galėtų skaityti Bendros maldos knygą — galbūt jis skaitė visas maldas iš eilės.

— „TEGU ANGELAI TAVE LYDI Į ROJU“, — perskaitė jis.

Mudu su Estera sustojome; ji stovėjo man už nugaros, apkabinusi per liemenį ir sunėrusi pirštus priekyje. Pečių mentėmis jaučiau jos krūtis ir, kadangi ji buvo aukštesnė, pakaušiu — jos kaklą; jos smakras stūmė mano galvą žemyn.

— „VISU Mūsų TĖVE, — skaitė Ovenas, — MELDŽIAMĖS TAU UŽ TUOS, KURIUOS MYLIME, BET KURIU JAU NEBEMATOME.“

Estera suspaudė mane ir pabučiavo man į ausis. Ponas Minis paspaudė akceleratorių, tačiau Ovenas to nepastebėjo; jis atsiklaupė priešais pirmąjį gėlių kupstą, prie šviežiai supilto kapo papėdės, priešais mano motinos antkapį, pasidėjęs maldaknygę ant žemės, žibintuvėlį įsikišęs tarp kojų.

— Ovenai? — pašaukiau, bet jis neišgirdo. — Ovenai! — šūktelėjau jau garsiau. Jis pakėlė akis, bet ne į mane; tai yra, jis pakėlė akis — išgirdo tariant savo vardą, bet neatpažino mano balso.

— AŠ GIRDŽIU TAVE! — piktai riktelėjo jis. — KO TAU REIKIA? KĄ TU ČIA DARAI? KO TU IŠ MANĘS NORI?

— Ovenai, čia aš, — pasakiau; girdėjau, kaip Estera už nugaros aiktelėjo. Jai staiga toptelėjo, su kuo Ovenas manosi kalbąs.

— Čia aš su Estera, — pridūriau, nes man šovė į galvą, kad Esteros figūra, stovinti man už nugaros ir pasilenkusi virš manęs, irgi gali suklaidinti Oveną Minį, kuris visą laiką laukė pasirodant to angelo, kurį išbaidė motinos miegamajame.

— AK, ČIA TU, — pasakė Ovenas, jo balse skambėjo nusivylimas. — SVEIKA, ESTERA. AŠ TAVĘS NEPAŽINAU — SU SUKNELE TU ATRODAI TOKIA SUAUGUSI. ATSIPRAŠAU, — pasakė Ovenas.

— Niekis, — pasakiau jam.

— KAIP DANAS? — paklausė jis.

Pasakiau, kad Danas laikosi normaliai, bet nuėjo nakvoti į bendrabutį vienas; išgirdęs tai, Ovenas susirūpino.

— AR TAS MANEKENAS TEBESTOVI TEN PAT? SVETAINĖJE? — paklausė jis.

— Žinoma, — atsakiau.

— TADA LABAI BLOGAI, — pasakė jis. — DANAS NETURI PASILIKTI VIENAS SU TUO MANEKENU. KAS, JEIGU JIS ATSISĖS IR ŽIŪRĖS Į JĮ? KAS, JEIGU JIS ATSIKELS NAKTĮ IR SUSIDURS SU JUO EIDAMAS PRIE ŠALDYTUVO? REIKIA JĮ IŠ TEN IŠNEŠTI — DABAR PAT.

Jis įstatė žibintuvėlį tarp gėlių taip, kad skaisti jo šviesa, nukreipta į kapo kauburėlį, buvo pritemdyta žiedų. Tada atsistojo ir nusišluostė nuo kelių žemes. Užvertė maldaknygę ir stovėdamas žiūrėjo, kaip žibintuvėlis apšviečia mano motinos kapą; jis atrodė patenkintas. Aš buvau ne vienintelis, kuris žinojo, kaip mama nepakentė tamsos.

Mes visi nebūtume tilpę į granito sunkvežimio kabiną, taigi drauge su Ovenu susėdome ant dulkinų sunkvežimio platformos grindų ir ponas Minis nuvežė mus į Dano bendrabutį. Vyresnieji mokiniai dar nemiegojo; mes sutikome jų ant laiptų ir hole — kai kurie jau buvo su pižamomis, ir visi akis išvertę spoksojo į Esterą. Kol Danas priėjo atidaryti durų, girdėjau, kaip skimbčioja jo taurėje ledukai.