Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— PAMATYSI, — miglotai pasakė jis man. — VIGINAS NEPRIVERS MANĘS DAUGIAU BŪTI TUO TRENKTU ANGELU!

Tai turėjo būti mano pirmasis kalėdinis vaidinimas, nes paprastai sekmadienį prieš Kalėdas aš jau būdavau Sojerio Depe; tačiau Ovenas visą laiką skųsdavosi, kad jam nuolat tenka būti Viešpaties angelu — tą vaidmenį jį privertė vaidinti kapitonas Viginas ir jo stiuardesė žmona Barbara, tvirtindami nerandą „žavesnio“ kandidato už Oveną, kurio darbas buvo nužengti drauge su „šviesos stulpu“ ( padedant specialiam gervės principu veikiančiam įrenginiui, prie kurio jis buvo tvirtinamas vielomis kaip kokia marionetė). Ovenas turėjo paskelbti stebuklingą atėjimą naujagimio, gulinčio Betliejaus ėdžiose, ir visą laiką mosuoti rankomis, kad tikintieji atkreiptų dėmesį į didžiulius sparnus, priklijuotus prie jo choristų vilkimo apsiausto, ir nustotų kikenę.

Kiekvienais metais varganas piemenų būrelis stumdydavosi prie Komunijos turėklo, rodydami, kaip jie bijo Šventojo Dievo pasiuntinio; šutvė juokdarių, kliuvinėjančių už savo apsiaustų ir nuolat nutraukiančių vienas kitam nuo galvos turbanus bei dirbtines barzdas su savo piemenų lazdomis riesta rankena. Barbei Vigin sunku būdavo įžiūrėti juos „šviesos stulpe“, apšviečiančiame Viešpaties angelą Oveną Minį.

Klebonas paskaitydavo ištrauką iš Luko: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties Šlovės šviesa. Jie labai išsigando...“ Toje vietoje dvasiškasis tėvas stabtelėdavo, kad visi pasigrožėtų reginiu, kaip piemenys gūžiasi iš baimės išvydę Oveną, mėginantį pasiekti kojomis žemę — Barbė Vigin pati valdydavo tą girgždantį aparatą, kuris turėjo jį nuleisti, beje, pavojingai arti degančių žvakių, vaizduojančių laužus, prie kurių sėdi bandas sergėjantys piemenys.

— „NEBIJOKITE! — paskelbdavo Ovenas vis dar maskatuodamas kojomis ore. — ŠTAI AŠ SKELBIU JUMS DIDĮ DŽIAUGSMĄ, KURIS BUS VISAI TAUTAI. ŠIANDIEN DOVYDO MIESTE JUMS GIMĖ IŠGANYTOJAS. JIS YRA VIEŠPATS MESIJAS. IR ŠTAI JUMS ŽENKLAS: RASITE KŪDIKĮ, SUVYSTYTĄ VYSTYKLAIS IR PAGULDYTĄ ĖDŽIOSE.“

Tą akimirką akinantis, tik gal kiek mirkčiojantis „šviesos stulpas“ nušvisdavo kaip žaibas, o gal Kristaus bažnyčioje susidarydavo viršįtampis, ir Ovenas pakildavo į tamsą — kartais tiesiog šaudavo aukštyn, o kartą taip staigiai, kad vienas jo sparnas nuplyšo nuo nugaros ir nukrito ant išsigandusių piemenų.

Blogiausia, kad Ovenas turėdavo iškyboti visą likusį vaidinimą — nebuvo kaip jo nuleisti, kad niekas nematytų, o tam, kad liktų paslėptas tamsoje, turėjo kyboti ant vielų tiesiai virš kūdikėlio ėdžiose, virš nerangių, galvas linguojančių asilų, klupinėjančių piemenų ir nuo karūnų svorio svirduliuojančių karalių.

Ir dar kas buvo blogai, skundėsi Ovenas, kad tas, kuris vaidindavo Juozapą, visada būdavo kvailai išsišiepęs — tarsi Juozapui būtų buvę dėl ko taip kvailai šieptis. „KUO ČIA APSKRITAI DĖTAS JUOZAPAS? — piktai klausdavo jis. — AŠ MANAU, KAD JIS TURI STOVĖTI PRIE ĖDŽIU, BET NEIŠSIŠIEPĘS!“ O Mariją visada vaidindavo gražiausia mergaitė. „KUO ČIA DĖTAS GROŽIS? — klausė Ovenas. — KAS SAKĖ, KAD MARIJA BUVO GRAŽI?“

O paties Vigino sugalvotos detalės įvarydavo Oveną į visišką neviltį — pavyzdžiui, mažesnieji vaikai būdavo aprengiami karveliais. Kostiumai buvo tokie absurdiški, kad niekas nesuprasdavo, kas tie vaikai galėtų būti; jie priminė mokslinės fantastikos angelus, kažkokias įspūdingas gyvybės formas iš kitos galaktikos, tarsi Viginai būtų nusprendę, jog Šventąją šeimyną buvo aplankę padarai iš kitų tolimų planetų ( ar bent jau turėję aplankyti). „NIEKAS NESUPRAS, KAS PER VIENI TIE TRENKTI KARVELIAI!“ — piktinosi Ovenas.

Paties Kūdikėlio Jėzaus buvimą Ovenas laikė pasityčiojimu. Viginų įsitikinimu, Kūdikėliui Jėzui neturi išbyrėti nė viena ašara. To siekdami jie negailestingai kankino užkulisiuose tuzinus kūdikių; jie turėjo tokį kūdikių pasirinkimą, kad vos tik Kūdikėlis Jėzus sugurgdavo ar kokį kitą nešventą garsą išleisdavo, beregint dingdavo iš ėdžių, o jo vietoje atsidurdavo tylintis ar bent jau apspangęs kūdikis. Šiam kankinančiam darbui — akimirksniu pakeisti ėdžiose gulintį kūdikį nauju ir tylinčiu — už sakyklos, už raudonai kaštoninės užuolaidos, po kryžiumi, stovėjo ilga ir grėsminga tėvų eilė. Tie dideli, tvirtą ranką turintys vyrai, užtikrintai kilnojantys kūdikius, ir tikrai nepanašūs į tokius, kurie išmestų besiskeryčiojantį Kūdikėlį Jėzų iš rankų, baisiai keistai atrodė šalia Šventosios šeimynos. Ar jie karaliai, ar piemenys, ir kodėl jie daug didesni už kitus karalius ir piemenis, o gal net didesni negu gyvenime? Jų kostiumai buvo vaikiški, nors kai kurių barzdos tikros, ir atrodė, kad jie ne tiek džiaugiasi Kalėdų paslaptimi, kiek kantriai atlieka savo užduotį — nelyginant kokia savanorių gaisrininkų brigada, perduodanti kibirus su vandeniu.

Užkulisiuose nervinosi motinos; pelnyti ramiausio kūdikio vardą buvo garbė. Per kiekvienas Kalėdas, be Kūdikėlio Jėzaus, Viginų šventinės inscenizacijos metu atsirasdavo daug naujų tos absurdiškos moterų draugijos narių — tų scenos motinų. Aš sakiau Ovenui, kad gal ir geriau, jeigu jis visą tą vyksmą stebi iš „aukštai“, bet Ovenas davė suprasti, kad aš ir kiti mūsų klasės sekmadieninėje mokykloje mokiniai iš dalies kalti, kad jis dabar turi kęsti tokį pažeminimą, — argi ne mes pirmieji pakėlėme Oveną į orą? Ponia Volker, spėjo Ovenas, galėjo pakišti Barbei Vigin mintį panaudoti Oveną kaip ore kybantį angelą.

Nenuostabu tad, kad Dano pasiūlymas vaidinti Mažąjį Timotį visai nepakuteno jo savimeilės.

— KAI AŠ SAKAU: „NEBIJOKITE! ŠTAI AŠ SKELBIU JUMS DIDI DŽIAUGSMĄ, KURIS BUS VISAI TAUTAI“, KŪDIKIAI VERKIA, O VISI KITI JUOKIASI. KĄ, TU MANAI, JIE DARYTU, JEIGU AŠ PASAKYČIAU: „DIEVE, LAIMINK MUS, KIEKVIENĄ IŠ MŪSU“?

Taip buvo, žinoma, dėl jo balso. Net jeigu jis būtų pasakęs: „ŠTAI, ATEINA PASAULIO PABAIGA!“, žmonės vis tiek būtų leipę iš juoko. Ovenas kentėjo neturėdamas pakankamo humoro jausmo — dažniausiai būdavo rimtas, — o žmonėms atrodydavo baisiai juokingas.

Tad nėra ko stebėtis, kad jau lapkričio pabaigoje jis ėmė nerimauti dėl Kalėdų vaidinimo. Mat paskutinio sekmadienio po Sekminių pamaldų biuletenyje buvo skelbimas „Kaip dalyvausime Kalėdų vaidinime“. Pirmoji repeticija buvo paskirta po kasmetinio parapijiečių susirinkimo ir parapijiečių tarybos rinkimų — beveik mūsų kalėdinių atostogų pradžioje. „Kuo tu norėtum būti? — saldžiai klausė biuletenis. — Mums reikia karalių, angelų, piemenėlių, asiliukų, karvelių, Marijos, Juozapo, kūdikių ir dar daug ko!“

— TĖVE, ATLEISK JIEMS, NES JIE NEŽINO, KĄ DARO, — pasakė Ovenas.

Senelę erzino mūsų žaidimai Frant gatvėje. Tad nenuostabu, jog mudu su Ovenu ieškojome prieglobsčio Voterhauzo bendrabutyje. Kai Danas rytais išeidavo, beveik visas bendrabutis priklausydavo mums. Ten buvo keturi aukštai berniukams skirtų kambarių, ir kiekviename aukšte bendros dušo kabinos, pisuarai, šikinykai ir vienas fakulteto darbuotojo butas koridoriaus gale. Dano butas buvo trečiame aukšte. Antrojo aukšto buto gyventojas buvo išvykęs namo Kalėdoms — pats dar toks pat kaip jo mokiniai, jaunasis ponas Pibodis, neapsiplunksnavęs matematikos mokytojas ir viengungis, nelinkęs keisti savo statuso, buvo iš tų žmonių, kuriuos mano mama vadindavo „nervingomis panelėmis“. Jis buvo lepus ir baikštus ir nuolat erzinamas savo aukšto vaikų; tomis naktimis, kai jis budėdavo bendrabutyje — per visus keturis aukštus, — Voterhauze kildavo revoliucija. Kaip tik per jo budėjimą pirmus metus besimokantis berniukas buvo pakabintas už kulnų ir žemyn galva įkištas į ketvirto aukšto skalbinių nuleidžiamąjį vamzdį; duslus jo staugimas aidėjo per visą bendrabutį, ir ponas Pibodis, įkišęs galvą pro dureles į vamzdį antrame aukšte, išsigando pamatęs dviem aukštais aukščiau į jį spoksančio ir klykiančio pirmoko veidą.