Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Poterio spintoje, giliai sukištas į jo 11 dydžio žygio batą, buvo butelis „Jack Daniels Old No.7, Black Label“ su penktadaliu likusio viskio. Ovenas nusprendė, kad jeigu Poteris rizikavo laikyti kambaryje butelį viskio, tai vabzdžiaskūriai buvo ne pasirodymui. Jeigu Poteris juos naudojo, nusprendėme, kad vieno iš jų nepasiges.

Vabzdžiaskūrio apžiūra buvo rimtas įvykis; jis buvo nesuteptas — aš net nesu tikras, ar tais laikais, kai mudviem su Ovenu buvo vienuolika, iš viso būdavo suteptų prezervatyvų — ir mes paeiliui, su tam tikrais sunkumais ir net su skausmais movėme jį ant savo mažų penių. Šią netolimos ateities gyvenimo dalį buvo itin sunku įsivaizduoti, bet dabar aš suvokiu, kad ritualas, kurį mes įvykdėme bebaimio Poterio kambaryje, Ovenui Miniui buvo taip pat svarbus kaip religinis maištas, — tai buvo ne kas kita, kaip dar vienas iššūkis katalikams, nuo kurių jis, jo žodžiais tariant, IŠSIGELBĖJO.

Gaila, kad Ovenas negalėjo išsigelbėti nuo kunigo Dadlio Vigino Kalėdų vaidinimo. Pirmoji repeticija bažnyčios navoje įvyko antrąjį Advento sekmadienį po Šventosios Eucharistijos šventimo. Vaidmenų skirstymas buvo atidėtas, nes pirma dar turėjo būti perskaitytas Moterų asociacijos pranešimas; moterys norėjo pasakyti, kad Tylos diena, kurią jos paskyrusios Advento pradžiai, buvo labai sėkminga, — kad meditacijos ir po to sekęs tylos laikas, skatinantis apmąstymus, buvo priimti labai gerai. Ponia Volker, — kurios pačios narystė zakristijos valdyboje jau ėjo į pabaigą, ir todėl ji tironizuodavo sekmadieninės mokyklos narius su dar didesniu įkarščiu, — pasiskundė, kad suaugusieji prastai lankė vakarinius Biblijos skaitymus.

— Na, žinote, visi taip užsiėmę prieš Kalėdas, — pasakė Barbara Vigin, nekantraudama pradėti skirstyti vaidmenis vaidinimui, kad mes greičiau sužinotume, kas bus asiliukas, o kas karvelis. Jaučiau, kaip Ovenas jau iš anksto nusiteikęs prieš Barbę Vigin.

Visai nenujausdama jo priešiškumo, Barbė Vigin pradėjo — kaip ir iš tikrųjų prasidėjo tas šventas įvykis — nuo Viešpaties angelo.

— Na, mes visi žinome, kas bus mūsų Viešpaties angelas, — tarė ji.

— NE AŠ, — pasakė Ovenas.

— Kodėl, Ovenai? — nustebo Barbė Vigin.

— TEGU KAS KITAS PAKABA ORE, — atsakė Ovenas. — KODĖL PIEMENYS NEGALI ŽIŪRĖTI TIESIOG Į „ŠVIESOS STULPĄ“? BIBLIJOJE PARAŠYTA, KAD VIEŠPATIES ANGELAS APSIREIŠKĖ PIEMENIMS — NE VISAI PARAPIJAI. IR PAIMKITE KĄ NORS, KAD IŠ JO BALSO NIEKAS NESIJUOKTU, — pasakė jis vis sustodamas ir palaukdamas, kol visi baigs juoktis.

— Bet, Ovenai! — nenorėjo sutikti Barbė Vigin.

— Ne, ne, Barbara, — įsiterpė ponas Viginas. — Jeigu Ovenas pavargo būti angelu, mes gerbsime jo norus — tai ir yra demokratija, — pridūrė jis nelabai įtikinamai. Buvusi stiuardesė rūsčiai dėbtelėjo į savo buvusį pilotą, tarsi jis būtų kalbėjęs ir galvojęs taip, lyg jam trūktų deguonies.

— IR DAR VIENAS DALYKAS, — pasakė Ovenas. — JUOZAPAS NETURI STOVĖTI IŠSIŠIEPĘS.

— Tikrai ne! — nuoširdžiai pritarė klebonas. — Aš net ir nepagalvojau, kad visus tuos metus mes turėjome išsišiepusį Juozapą.

— O kas, tu manai, būtų geras Juozapas, Ovenai? — paklausė Barbė Vigin be savo įprasto stiuardesiško draugiškumo.

Ovenas bedė pirštu į mane; nuo to, kad jis taip be žodžių, ir kaip visada autoritetingai, išrinko mane, man plaukai ant pakaušio pasistojo — po kiek metų ėmiau manyti, kad mane išrinko Išrinktasis. Tačiau tą antrąjį Advento sekmadienį, Kristaus bažnyčios navoje, aš supykau ant Oveno — kai plaukai ant pakaušio vėl sugulė. Kas gi čia per vaidmuo; būti Juozapu — tuo nelaimingu garbintoju, tuo dubleriu, tuo kelionės draugu.

— Paprastai pirmiausia išrenkame Mariją, — pasakė Barbė Vigin. — Tada leidžiame Marijai išsirinkti Juozapą.

— Ak! — pasakė ponas Viginas. — Na, šiais metais leisime Juozapui išsirinkti Mariją! Nereikia bijoti pasikeitimų! — pridūrė širdingai, bet žmona jo neklausė.

— Visada pradedame nuo angelo, — pasakė Barbė Vigin. — Kol kas mes dar neturime angelo. Dabar mes turime Juozapą be Marijos ir be angelo, — pasakė ji. (Stiuardesės mėgsta tvarką ir įprasta rutina teikia joms paguodą.)

— Gerai, kas nori šiemet kabėti ore? — paklausė klebonas. — Papasakok jiems, koks iš ten atsiveria vaizdas, Ovenai.

— KARTAIS TAS NAUJAS GUDRUS ĮTAISAS APSUKA TAVE VEIDU Į PRIEŠINGĄ PUSĘ, — įspėjo jis galimus angelus. — KARTAIS DIRŽAI ĮSIRĖŽIA Į ODĄ.

— Esu tikras, kad visa tai galima pataisyti, Ovenai, — nuramino jį klebonas.

— KAI PAKYLI Į VIRŠU IŠ „ŠVIESOS STULPO“, TEN BŪNA LABAI TAMSU, — pasakė Ovenas.

Nė vienas iš galimų angelų nepakėlė rankos.

— IR TEKSTAS, KURĮ REIKIA IŠMOKTI ATMINTINAI, LABAI ILGAS, — pasakė Ovenas. — JŪS JUK ŽINOTE: „NEBIJOKITE! ŠTAI AŠ SKELBIU JUMS DIDĮ DŽIAUGSMĄ, KURIS BUS VISAI TAUTAI... ŠIANDIEN DOVYDO MIESTE JUMS GIMĖ IŠGANYTOJAS... JIS YRA VIEŠPATS MESIJAS“.

— Žinome, Ovenai, žinome, — pasakė Barbė Vigin.

— TAI NELENGVA, — pasakė Ovenas.

— Gal išrinkime Mariją ir tada sugrįšime prie angelo? — paklausė ponas Viginas.

Barbė Vigin ėmė grąžyti rankas.

Bet jeigu jie manė, kad aš būsiu toks kvailys ir rinksiuosi Mariją, tai teks manyti iš naujo; juk tai beviltiška padėtis — išsirinkti Mariją. Ką visi pasakys apie tą mergaitę ir mane, kai aš ją išsirinksiu? O ką pagalvos apie mane mergaitės, kurių neišsirinksiu?

— MERĖ BETĖ BERD NIEKADA NEBUVO MARIJA, — pasakė Ovenas. — TODĖL MARIJA BUS MARIJA.

— Juozapas renkasi Mariją, — pasakė Barbė Vigin.

— TAI BUVO TIK PASIŪLYMAS, — atsakė Ovenas.

Bet kaip dabar atsakysi Merei Betei Berd vaidmens, kai jis jau pasiūlytas? Merė Betė Berd buvo sveika dručkė — drovi, nepaslanki ir negraži.

— Aš tris kartus buvau karvelis, — sumurmėjo ji.

— TAI VISAI KAS KITA, — nesutiko Ovenas. — NIEKAS NEŽINO, KAS YRA TIE KARVELIAI.

— Na, gerai, gerai, svarstykime viską iš eilės, — pasakė Dadlis Viginas.

— Pirmiausia, Juozapai, išsirink Mariją! — liepė Barbė Vigin.

— Merė Betė Berd bus gerai, — pasakiau.

— Taigi Marija bus Marija! — pasakė ponas Viginas. Merė Betė Berd užsidengė veidą rankomis. Barbė Vigin taip pat užsidengė veidą.

— Na, ką tu ten norėjai pasakyti apie karvelius, Ovenai? — paklausė klebonas.

— Palauk su karveliais! — nutraukė jį Barbė Vigin. — Man reikia angelo.

Buvę karaliai ir piemenys sėdėjo tylėdami; buvę asilai nežengė žingsnio į priekį — o asilai buvo sudaryti iš dviejų dalių; asilo užpakaliai niekada nematydavo Kalėdų vaidinimo. Bet netgi asilų priekiai nenorėjo būti angelu. Netgi buvę karveliai nepanūdo stverti vaidmens.

— Angelas toks svarbus, — pasakė klebonas. — Specialus įrengimas jį pakels ir nuleis, ir — tam tikrą laiką — jis užims visą „šviesos stulpą“, pats vienas. Visų akys bus įsmeigtos į jį!

Neatrodė, kad Kristaus bažnyčios vaikus būtų sugundžiusi mintis vaidinti angelą dėl to, kad visų akys būsiančios įsmeigtos į juos. Navos gilumoje, atrodydamas dar nereikšmingesnis šalia milžiniško paveikslo „Dvylika pašauktųjų“, sėdėjo nedidukas Haroldas Krosbis, dar labiau sumažėjęs šalia Jėzaus, renkančio savo mokinius; visų akys retai nukrypdavo į storulį Haroldą Krosbį — jis nebuvo toks šlykštus, kad jį kas erzintų — ar net pastebėtų, — bet toks nevėkšla, kad vos tik jis pamėgindavo atkreipti į save dėmesį, nuo jo bemat visi nusigręždavo. Todėl Haris Krosbis nelįsdavo į priekį. Jis visada sėdėdavo gale; stovėdavo kitiems už nugaros; kalbėdavo tiktai užkalbintas; jis troško, kad jį paliktų ramybėje, ir — iš esmės — jį palikdavo. Keletą metų jis turėjo puikų asilo užpakalio vaidmenį; esu tikras, kad kitokio vaidmens jis ir nenorėjo. Mačiau, kaip jis ėmė nervintis, kai stojo tyla kunigui Viginui paklausus, kas nori vaidinti angelą; galbūt čia pat už nugaros stūksantys Kristaus mokinių paveikslai vertė jį jaustis menką arba jis bijojo, kad — neatsiradus savanorių — klebonas išrinks angelą iš bailesnių vaikų tarpo, ir (Dieve gink) kas bus, jeigu jis išrinks jį?