Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Man buvo vienuolika metų, kai buvo užmušta mano motina. Aš iki šiol liūdžiu. Aš liūdžiu ne tik dėl jos. Ir nesijaučiu „paguostas“, kol kas ne.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemį.

— BET TAM NĖRA JOKIU ĮRODYMU, — pareiškė Ovenas poniai Volker sekmadieninėje mokykloje.

Ir taip toliau, ir taip toliau:

Palaiminti tyraširdžiai :

Jie regės Dievą.

— BET AR JIEMS BUS GERIAU, KAD JIE REGĖS DIEVĄ? — paklausė Ovenas Minis ponios Volker.

Ar Ovenui buvo geriau, kad jis pamatė Dievą?

„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, — sako Jėzus. — Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.“ Tą dalyką mudviem su Ovenu visada sunkiai sekėsi įkirsti — atlygį danguje.

— GERUMAS KAIP KYŠIS, — pavadino tai Ovenas — argumentas, kuris liko nepastebėtas ponios Volker.

Ir tada, po palaiminimų ir atvykėlio pamokslo, Nikėjos tikėjimo simbolis man pasirodė dirbtinis. Kanauninkas Kempbelas visada man viską paaiškindavo — ta vieta apie tikėjimą „vienintele, šventa Katalikų ir Apaštalų bažnyčia“ mane trikdė. Kanauninkas Kempbelas padėjo man suprasti, kas slypi po tais žodžiais, jis man paaiškino, parodė, kuria prasme „katalikų“, kuria prasme „apaštalų“. Kanauninkas Mekis sako, kad aš per daug gilinuosi į paprasčiausius žodžius. Paprasčiausius žodžius?

O paskui dar tas dalykas apie „visas tautas“ ir ypač — „mūsų karalienę“; aš jau nebesu amerikietis, bet vis tiek neaiški vieta, kur sakoma: „apdovanok savo tarnaitę ELZBIETĄ, mūsų karalienę“; o manyti, kad galima „nuvesti visas tautas teisingumo keliu“, yra tiesiog juokinga!

Ir prieš priimdamas šventąją Komuniją aš užsispyriau neiti išpažinties.

„Mes pripažįstame ir išpažįstame savo visokeriopas nuodėmes ir paklydimus.“ Būna sekmadienių, kai taip sunku tą pasakyti; kanauninkas Kempbelas nusileido, kai prisipažinau, kad man sunku atlikti šią išpažintį, tačiau kanauninkas Mekis tol bruka man savo „paprasčiausių žodžių“ tezę, kol aš imu matyti jį visiškai nedovanotinoje šviesoje. O kai kanauninkas Mekis perėjo prie Šventosios Eucharistijos, dėkojimo ir aukojimo, kuriuos jis giedojo, tai aš net negražiai supeikiau jo balsą, kuris neprilygsta ir niekada neprilygs kanauninko Kempbelo balsui — amžiną jam atilsį.

Iš visų pamaldų tiktai psalmė pasirodė man tikra ir kaip reikiant mane sugėdino. Tai buvo trisdešimt septintoji psalmė, ir atrodė, kad choras ją gieda būtent man.

Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio —

Neapmaudauk — tai tik į pikt ą veda.

Taip, tai tiesa: aš turiu „susilaikyti nuo įniršio ir atsisakyti pykčio“. Ką gero duoda pyktis? Anksčiau buvau piktas. Ir tai mane vedė į pikta — kaip pamatysite vėliau.

4. KŪDIKĖLIS JĖZUS

Kalėdos po motinos mirties buvo pirmosios Kalėdos, kurių aš nevažiavau švęsti į Sojerio Depą. Senelė pasakė tetai Martai ir dėdei Alfredui, kad jeigu visa šeima bus kartu, tai bus per daug akivaizdu, kad mamos nėra. Jeigu Danas, senelė ir aš būsime vieni Greivsende ir jeigu Istmenai bus vieni Sojerio Depe, tai mes ilgėsimės vieni kitų ir nebe taip ilgėsimės mamos. Nuo 1953-iųjų Kalėdų aš jaučiau, kad Kalėdų šventės yra ypatingas pragaras toms šeimoms, kurios ko nors neteko ar kurios neša savo kryželį: vadinamoji reikmė dovanoti yra tokia pat nepasotinama kaip dovanas gauti — per Kalėdas aiškiausiai suvokiame, ko mums trūksta, ko namuose nebėra.

Dalį laiko praleisdamas pas senelę Frant gatvėje, dalį ištuštėjusiame bendrabutyje, kur Danas turėjo nedidelį butuką, pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo Greivsendo akademija per Kalėdas, kai visi mokiniai išvažinėja namo. Balsvos plytos ir akmenys, apšerkšnijusi gebenė, uždarinėti auditorijų ir bendrabučių langai — tas slegiantis vienodumas darė akademijos miestelį panašų į bado streiką paskelbusį kalėjimą; ir kai nebuvo mokinių, skubančių keturkampiu išdėstytais takais, pliki, kaulo baltumo beržai su juodais brūkšneliais sniego fone atrodė lyg anglimi piešti pačių paveikslai arba buvusių akademijos auklėtinių skeletai.

Koplyčios varpas ir akademijos skambutis pamokoms tuo laiku buvo nutildyti; tarsi pagerbdami mano mamos išėjimą, nebeskambėjo tokie įprasti ausiai Greivsendo akademijos kurantai — nemaniau, kad jie kada nors neskamba, kol neišgirdau šitos tylos. Tiktai didžiulis Herdo bažnyčios bokšto laikrodis kas valandą iškilmingai mušė valandas; ypač spragiomis gruodžio dienomis, senu sniegu nukloto kraštovaizdžio fone — atitirpusio ir vėl užšalusio iki blausaus pilkšvai sidabrinio alavo spindesio — Herdo laikrodis skelbė laiką nelyginant laidotuvių varpas.

Ne linksmybių tai buvo metas, tačiau mūsų brangusis Danas Nidemas stengėsi. Danas gėrė per daug, vieną taurę po kitos, ir tuščias bendrabutis aidėjo nuo jo skardžių kalėdinių giesmių; skaudu buvo klausyti, kaip tas jo kalėdinių giesmių atlikimas toli šaukė iki mamos giedojimo. Ir kai Ovenas imdavo pritarti Dano giedamai „Tegu Dievas suteiks jums linksmumo, ponai“, arba — dar blogiau — „Jis nusileido tiesiai iš giedro vidurnakčio dangaus“, senos mūrinės bendrabučio laiptinės aidėdavo nuo graudulingų melodijų, kurios buvo toli gražu ne kalėdinės, bet būtent gedulingos; tai buvo vaiduokliški balsai tų Greivsendo berniukų, kurie Kalėdoms negalėjo parvykti namo ir dabar giedojo savo toli esančioms šeimoms.

Greivsendo bendrabučiai buvo pavadinti prieš daugybę metų mirusių ir palaidotų mokyklos dėstytojų ir direktorių pavardėmis: Abotas, Amenas, Bankroftas, Danbaras, Gilmanas, Goremas, Huperis, Lambertas, Perkinsas, Porteris, Kvinsis, Skotas. Danas Nidemas gyveno Voterhauzo bendrabutyje, pavadintame kažkokio, amžiną jam atilsį, filologo klasiko, lotynų kalbos mokytojo Amoso Voterhauzo vardu, kurio kalėdinių giesmių vertimas į lotynų kalbą — buvau tikras — negalėjo būti blogesnis negu nykus Dano ir Oveno Minio tų giesmių atlikimas.

Kadangi mamai jau nebebuvo Kalėdų, senelė nebenorėjo puošti namų, kaip darydavo kasmet. Vainikai ant durų buvo prikalti per žemai, o apatinė eglės dalis buvo perkrauta blizgučiais ir žaisliukais — nerangi vežimėlyje sėdinti Lidija aukščiau nepasiekė.

— Mums visiems būtų buvę geriau Sojerio Depe, — pasakė Danas, gerai įmetęs.

Ovenas atsiduso.

— Aš jau turbūt niekad nebenuvažiuosiu į Sojerio Depą, — pareiškė jis niūriai.

Tačiau mudu su Ovenu apsilankėme visuose iš Voterhauzo bendrabučio kalėdoti išvykusių berniukų kambariuose. Danas Nidemas turėjo visraktį. Beveik kasdien po pietų Danas repetuodavo su „Greivsendo artistais“ kasmetinės „Kalėdų giesmės“ variantą. Daugeliui artistų tai jau buvo nebe naujiena, tačiau — norėdamas atgaivinti spektaklį — Danas kasmet vis sukeisdavo jų vaidmenis. Todėl ponas Fišas, kuris vienais metais buvo Marlio vaiduoklis, o kitais Praėjusių Kalėdų vaiduoklis, dabar vaidino patį Skrudžą. Keletą metų vaikų vaidmenims kvietęsis publikos numylėtinius, kurie murmėdavo savo tekstą, Danas maldavo Oveną pabūti Mažuoju Timočiu, bet Ovenas pasakė, kad visi iš jo juoksis — juoksis, vos tik išvydę, o jeigu ne — tai išgirdę jo balsą, o be to, ponia Volker vaidino Mažojo Timočio motiną. Jį net ŠIURPAS KREČIA apie tai pagalvojus, sakė jis.

Jau gana, tvirtino Ovenas, kad visi juokiasi iš jo per kasmetinį kalėdinį bažnyčios vaidinimą.