Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— AŠ NORIU PASILIKTI, — pasakė Ovenas.

— Tabi neveš tavęs į kalną savo vestuvių dieną, — pasakė jam ponas Minis.

— Mano tėtis arba mama parveš Oveną namo, sere, — tarė Nojus. Mano pusbroliai, būdami tokie šiurkštūs kitiems vaikams, su suaugusiais buvo išmokyti elgtis mandagiai ir draugiškai. Malonūs Nojaus žodžiai nustebino poną Minį. Aš supažindinau jį su savo pusbroliais, bet galiu pasakyti, kad Ovenas norėjo nuvilioti tėvą toliau nuo mūsų, ir tuojau pat — matyt, bijodamas, kad kiekvieną akimirką iš krūmų gali išlįsti Estera ir pareikalauti grąžinti jai kelnaites.

Ponas Minis buvo atvažiavęs su savo pikapu, ir kai kurių svečių automobiliai buvo užstoję jam kelią, taigi aš nuėjau su juo ir Ovenu išsiaiškinti, kieno tie automobiliai. Mes jau buvome viduryje pievos ir gana toli nuo gyvatvorės, kai pamačiau iš krūmų lendant Esteros ranką.

— Duokit man jas! — pasakė ji, ir Nojus su Simonu pagavo ją erzinti.

— Ką tau duoti? — paklausė Simonas.

Mudu su Ovenu užsirašėme pono Minio pikapui išvažiavimą užstojusių automobilių numerius ir aš padaviau sąrašą senelei, kuriai patiko skelbti pranešimus tokiu balsu, kokiu kalbėjo ponia Kalver iš Moemo „Ištikimosios žmonos“. Taigi šiek tiek užtrukome, kol atlaisvinome ponui Miniui kelią išvažiuoti. Ovenui pastebimai palengvėjo, kai jo tėvas išvyko.

Jis laikė rankoje beveik pilną tėvo šampano taurę, kurio aš jam patariau negerti; buvau tikras, kad jis smarkiai atsiduoda marinuotais agurkais. Mes nuėjome pasižiūrėti į dovanas, ir aš atkreipiau dėmesį, kokioje pagarbioje vietoje guli Oveno ir jo tėvo dovana.

— AŠ PATS SUGALVOJAU, — pasakė jis. Iš pradžių aš pamaniau, kad jis turi galvoje kalėdinį popierių, bet paskui supratau, kad apie pačią dovaną. — TĖVAS PADĖJO IŠRINKTI GERIAUSIĄ AKMENĮ, — pridūrė Ovenas. Dieve šventas, tai čia granitas, pagalvojau aš.

Ovenas nusiminė sužinojęs, kad jaunavedžiai neatplėšinės dovanų, kol nesibaigs medaus mėnuo, bet jis iškentė nepapasakojęs man, kaip atrodo jo dovana. Aš daug metų galėsiu jį apžiūrinėti, paaiškino jis. Ir tikrai galėjau.

Tai buvo plytos pavidalo gražaus granito gabalas — PAMINKLINIO GRANITO, PATIES GERIAUSIO, KOKĮ TIK ĮMANOMA IŠKIRSTI, — sakydavo Ovenas. Jis iškirto jį pats, pats nušlifavo; pats nudailino briauną ir pats iškalė užrašą. Jis dirbo su juo parėjęs iš mokyklos paminklų krautuvėje, taip pat savaitgaliais. Granitas atrodė kaip paminklas kokiam nors kambariniam gyvūnėliui — geriausiu atveju, negyvagimiui; bet dar geriau katei arba žiurkėnui. Jis turėjo gulėti išilgai, kaip duonos kepalas, ir ant jo buvo išgraviruota apytikrė mano mamos vestuvių su Danu data:

LIEPA

1952

Ar Ovenas nežinojo tikslios datos, ar tam būtų prireikę dar kelių valandų graviravimo, — o gal, jo įsivaizdavimu, tai būtų sugadinę akmens grožį, — aš nežinau. Kaip prespapjė naudoti jis netiko — buvo per didelis ir per sunkus. Nors vėliau Ovenas siūlė jį ir taip naudoti, bet vis dėlto praktiškiau esą laikyti jį ant grindų kaip durų atramą. Metų metus — kol atidavė jį man — Nidemas pareigingai naudojo granitą kaip durų atramą, dažnai susitrenkdamas į jį kojų pirštus. Tačiau svarbiausia, jis turėjo būti padėtas aiškiai matomoje vietoje, kad atėjęs į svečius Ovenas išsyk jį pamatytų; Ovenas didžiavosi savo darbu, ir mama juo žavėjosi. Iš tikrųjų mama žavėjosi Ovenu; jeigu jis būtų padovanojęs jai paminklinį akmenį su palikta vieta mirties datai išgraviruoti, kurią bus galima užpildyti savo laiku, jai būtų patikę ir tai. Tiesą sakant, mano — ir Dano — nuomone Ovenas iš tiesų padovanojo jai paminklinį akmenį. Jis buvo padarytas antkapių krautuvėje su antkapių gaminimo įrankiais; gal ant jo ir buvo išgraviruota jos vestuvių data, bet tai buvo miniatiūrinis antkapis.

Ir nors per mamos vestuves buvo daug linksmybių, ir net senelė kaip niekada palankiai žiūrėjo į daugelį jaunų ir ne tokių jaunų svečių, kurie šlitinėjo gerokai įkaušę ir smagūs, pobūvis baigėsi staiga subjurus orui, kuris būtų labiau tikęs laidotuvėms.

Turėdamas Esteros kelnaites, Ovenas ėmė elgtis labai žaismingai. Jis nesijautė drąsus su mergaitėmis, ir tiktai kvailys — arba Nojus su Simonu — galėjo jaustis drąsiai su Estera; tačiau Ovenas vis stengėsi būti tarp žmonių, kad Esterai būtų nepatogu prašyti savo kelnaičių.

— Duok man jas, — šnypštė jinai.

— GERAI, TUOJAU PAT, TAU JU REIKIA? — sakydavo jis kišdamas ranką į užantį ir atsistojęs į tarpą tarp tetos Martos ir dėdės Alfredo.

— Ne čia! — grėsmingai sustabdydavo jį Estera.

— AHA, TAI TAU JU NEREIKIA? AŠ GALIU JAS PASILAIKYTI SAU? — klausdavo jis.

Estera stūmė jį tolyn nuo žmonių; aš manau, ji buvo tik vos vos supykusi — o gal visa tai jai net vos vos patiko. Tai buvo flirtas, ir aš šiek tiek pavyduliavau, ir tai vyko taip ilgai, kad Simonui su Nojumi nusibodo ir jie ėmė ginkluotis konfeti mano mamos ir Dano išvykimui.

Tai įvyko anksčiau, negu buvo tikėtasi, nes vestuvinis tortas tik buvo pradėtas pjaustyti, kai pakilo audra. Dangus vis labiau ir labiau temo, ir vėjo gūsiai atnešdavo lietų; bet kai uždundėjo griaustinis ir blykstelėjo žaibas, vėjas nurimo ir prapliupo lyti — kaip iš kibiro. Svečiai puolė į vidų. Senelė netrukus pavargo prašyti jų šluostytis kojas. Patarnautojai bandė išgelbėti barą ir maistą ant stalų. Jie išskleidė tentą, kuris uždengė tiktai pusę terasos ir atrodė kaip stoginė, tačiau po juo netilpo visos vestuvinės dovanos ir visas maistas; mudu su Ovenu padėjome sunešti dovanas į vidų. Mama su Danu užbėgo į viršų pasikeisti drabužių ir pasiimti lagaminų. Buvo pakviestas dėdė Alfredas paruošti biuiko, kurio jis nebuvo pernelyg vandališkai subjaurinęs, kaip yra įprasta vežant „Jaunavedžius“. Tiktai ant užpakalinio borto buvo kreida skersai užrašyta „Jaunavedžiai“, bet iki to laiko, kol mama su Danu nulipo su lagaminais žemyn, lietus buvo jau jį beveik nuplovęs.

Vestuvininkai aplipo langus, išeinančius į aikštelę priešais namą, pasižiūrėti į jaunuosius; bet jų išvažiavimas buvo padrikas. Lagaminai buvo kraunami į mašiną lietui žliaugiant. Dėdė Alfredas, atliekantis jų kamerdinerio vaidmenį, buvo kiaurai permirkęs — o kadangi Simonas su Nojumi vieni susigrobė visus konfeti, tai jie vieninteliai ir mėtė. Daugiausia kliuvo tėvui, dėdei Alfredui, nes jis buvo toks šlapias, kad konfeti lipte lipo prie jo ir jis atrodė kaip tikras klounas.

Žmonės prie Frant gatvės namo langų buvo smagūs, bet mano senelė stovėjo suraukusi kaktą. Chaosas kėlė jai nerimą; sąmyšis yra sąmyšis, nors žmonės ir linksminasi; blogas oras yra blogas oras, nors to niekas ir neima į galvą. Kai kurios iš tų senų raganų taip pat stebi ją. (Kaip mėlynakraujai elgiasi, kai per vestuves pradeda lyti? Taip tai Tabi Vilrait ir reikia — pasipuošė mat balta suknele.) Mano teta Marta ryžosi per lietų išbučiuoti ir apkabinti mamą ir Daną; Simonas su Nojumi taip pat aplipdė ją konfeti.

Tada taip pat staiga, kaip buvo nurimęs vėjas ir prasidėjo lietus, iš dangaus pasipylė kruša. Naujajame Hampšyre liepos mėnesį to niekada nebūna. Ledo kruopos kaip iš kulkosvaidžio ėmė tratinti biuiką, ir mama su Danu sušoko į vidų; teta Marta suklykė ir užsidengė galvą — jiedu su Alfredu parbėgo į namus. Net ir Simoną su Nojumi kruša pritalžė iki skausmo ir jie taip pat nešė kudašių. Simonas rėkė, kad kruša sukūlė taurę šampano terasoje. Ledukai su tokia jėga trinksėjo į langus, kad žmonės net pasitraukė toliau nuo stiklo. Tada mama nuleido mašinos stiklą; maniau, kad ji nori pamojuoti, bet ji šaukė mane. Aš laikiau švarką virš galvos, bet kruša vis tiek skaudžiai daužė. Vienas gabaliukas didumo sulig liepsnelės kiaušiniu taip skaudžiai sudavė man per alkūnės kaulą, kad aš net susiraukiau.