Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ar negalėtume dar sykį nuo pradžių pakartoti, — paklausė Barbė Vigin, tuo tarpu choras toliau pranašavo amžinojo Dievo gimimą.

— NE, — atsakė Taikos Karalius. — MANAU, KAD VISKAS BUVO GERAI.

Savaitės dienos Toronte: 8.00. Rytinės pamaldos; 17.15. Vakarinės pamaldos; Šventoji Eucharistija kiekvieną antradienį, trečiadienį ir penktadienį. Tos savaitinės pamaldos man patinka labiau negu sekmadieninės. Mane mažiau kas blaško, kai visa Malonės bažnyčia ant kalno priklauso beveik man vienam — ir nebūna pamokslų. Ovenui niekada nepatikdavo pamokslai — nors manau, kad jis pats mielai būtų keletą pasakęs.

Kitas dalykas, dėl ko man labiau patinka savaitinės pamaldos, tai tas, kad niekas į jas neateina prieš savo valią. Tai sekmadieniais irgi blaško. Kas nėra matęs, kaip priešais bažnyčios suole sėdi išsirikiavusi visa šeima, į tarpą tarp motinos ir tėvo įsispraudę tarpusavyje besiniaujantys vaikai, kuriuos tėvai jėga atsitempė į bažnyčią? Nuvalkioti argumentai kaip aura laikosi prie paskubomis apsivilktų drabužių. „Tai vienintelis rytas, kai aš galiu pamiegoti!“ — sako pūkuotas dukters megztinis. „Man taip nuobodu!“ — sako užversta sūnaus švarko apykaklė. Iš tiesų, įkalinti tarp savo tėvų, vaikai be perstojo kruta ir malasi suole; jiems iki išprotėjimo gaila savęs — įmanydami pradėtų klykti.

Griežtos išvaizdos tėvas, kuris sėdi prie tako, kartkartėmis tarsi įsijungia — tokia tobulai tuščia jo veido išraiška, besikaitaliojanti su griežta ir susikaupusia, pakiša man mintį apie tikrąją jo bažnyčios lankymo priežastį: kad jis tai daro tiktai dėl vaikų, lygiai kaip kai kurie vyrai, kurių veidas dažnai atrodo tuščias, priverstinai gyvena santuokoje. Kai vaikai užaugs ir galės patys apsispręsti dėl bažnyčios, tas žmogus sekmadieniais pasiliks namie. Nustekenta motina, kuri šiame šeimyniniame sumuštinyje yra ploniausia duonos riekė — ir kuri visada sėdi tokioje suolo vietoje, jog klausykloje stovintis pamokslininkas matomas iš paties nedėkingiausio taško (tiesiai po pamokslininko pagurkliu) — stengiasi neliesti dukters kelių. Jeigu ji dar nors kartą ranka palygins jai sijoną, abi žino, kad dukra pradės verkti.

Sūnus išsitraukia iš švarko kišenės mažytį raudoną sunkvežimiuką; tėvas čiumpa jį sūnui iš rankų — sulenkdamas ir suspausdamas berniukui pirštus.

— Dar nors vienas toks bjaurus išsišokimas ir tupėsi uždarytas iki vakaro, — šiurkščiai sušnibžda tėvas.

— Iki pat vakaro? — klausia sūnus netikėdamas. Suvokimas, kad bjaurių išsišokimų neįmanoma išvengti net iki pietų, sunkiai prislegia berniuką ir sukelia neįveikiamą, kaip pačios bažnyčios, klaustrofobiją.

Duktė pravirksta.

— Ko jinai verkia? — klausia sūnus tėvo, kuris jam neatsako.

— Ar tau mėnesinės? — klausia berniukas sesers, ir mama, pasilenkusi per dukters kelius, įžnybia sūnui į šlaunį — žnybia iš lėto, su pasukimu. Dabar jau ir jis verkia. Laikas melstis! Pagalvėlės keliams nukrinta, šeima sugriūva priekin. Sūnui pavyksta senas triukas su giesmynu; pastumia giesmyną per suolą tenai, kur atsisės sesuo, kai baigs melstis.

— Dar tik vieno dalyko, — murma besimelsdamas tėvas.

Bet kaip gali melstis galvodamas apie dukters mėnesines?

Pagal išvaizdą jai jau galėtų būti mėnesinės, bet pagal amžių ankstoka. Ar jau patraukti giesmyną, kol ji ant jo neatsisėdo? Ar paimti giesmyną ir trenkti su juo vaikigaliui? Bet labiausiai maga trenkti būtent tėvui; ir įžnybti motinai į šlaunį — lygiai taip, kaip jinai įžnybo savo sūnui. Kaip gali melstis?

Laikas pasakyti kanauninkui Mekiui porą žodžių dėl jo sutanos; jį yra žirnių sriubos spalvos. Ir laikas pasakyti porą žodžių Vordenui Hardingui dėl jo karpos. O pavaduotojas Vordenas Holtas yra rasistas; jis visada skundžiasi, kad Vakarų indėnai užkariavo visą Bathersto gatvę; pasakoja siaubingą istoriją, kaip jis stovėjo eilėje prie kopijavimo aparato, o du jauni juodukai nusikopijavo visą pornografinį žurnalą. Jo manymu, už tokį įžūlumą tas jaunuolis turėtų būti suimtas. Kaip gali melstis?

Į savaitines pamaldas beveik niekas neateina — tylu, ramu. Vibruojantis lėtai besisukančio ventiliatoriaus sparnas dūzgia ritmingai, nuteikia susikaupimui — ir nuo ketvirtos ir penktos suolų eilės jauti orą vienodais tarpsniais pučiant į veidą. Kanados klimato zonoje ventiliatorius skirtas stumti šiltam kylančiam orui žemyn — atgal ant sukaitusių parapijiečių. Bet galima įsivaizduoti, kad esi misionierių bažnyčioje, tropikuose.

Kai kas sako, kad Malonės bažnyčia yra per daug apšviesta. Tamsiomis dėmėmis išmušti mediniai kontraforsai šalia aukštų, skliautuotų, baltai nutinkuotų lubų ypač pabrėžia gerą bažnyčios apšvietimą; nors didingame pastate vyrauja akmuo ir vitražai, čia nėra nė vieno tamsoje paskendusio niūraus kampo. Kai kas sako, kad apšvietimas yra per daug dirbtinis ir per daug modernus tokiam senam pastatui; bet juk ventiliatorius viršuje taip pat modernus — ir ne motinos gamtos sukamas, — bet ventiliatorius niekam neužkliūna.

Mediniai kontraforsai gana įmantrūs — jie apkalti medžiu, ir nors labai aukšti, ant jų aiškiai matyti apkalos lentų linijos; štai kaip skaisčiai apšviesta yra bažnyčia. Haroldas Krosbis, nei joks kitas Viešpaties angelas, nebūtų pasislėpęs tarp šitų kontraforsų. Ir bet koks angelą nuleidžiantis ar pakeliantis įtaisas būtų buvęs aiškiai matomas. Kristaus gimimo stebuklas čia nebūtų buvęs toks stebuklingas — iš tikrųjų aš dar niekad nemačiau Kalėdų vaidinimo Malonės bažnyčioje. Aš jau kartą mačiau tą stebuklą; vieno karto gana. 1953-iųjų Kristaus gimimo stebuklas yra vienintelis man reikalingas Kristaus gimimo stebuklas.

Per tas Kalėdas vakarai prailgdavo; pietūs su Danu arba senele vykdavo iš lėto ir rimtyje. Iš tų vakarų geriausiai prisimenu, kad reikėjo sutepti Lidijos vežimėlį, o Danas su jam nebūdingu kartėliu vis skundėsi, kokį jovalą saviveiklininkai padarę iš Kalėdų vaidinimo. Dažnai ateidavęs mūsų kaimynas — ir seniausias Dano aktorius ponas Fišas — nuotaikos jam nepagerino.

— Aš taip tikėjausi vaidinti Skrudžą, — sakydavo ponas Fišas, apsimesdamas, kad sustojo prie 80-ojo Frant gatvės namo po pietų visai dėl kitos priežasties, o ne todėl, kad pamatė prie namų Dano automobilį. Kartais sakydavo norįs dar kartą aptarti su senele Greivsendo pasaitų šunims įstatymą. Ponas Fišas ir mano senelė pritarė tam, kad šunys būtų vedžiojami už pasaitėlio. Ponas Fišas niekuo neišsidavė, kad jam šiek tiek nesmagu taip veidmainiauti, — juk Sagamoras kape apsiverstų išgirdęs, kaip jo buvęs šeimininkas palaiko kad ir menkiausią šuns varžymą; Sagamoras lakstė laisvas, iki pat galo.

Tačiau iš tikrųjų ponas Fišas nerimavo visai ne dėl pasaitėlių; jam rūpėjo Skrudžo vaidmuo — tas gardus kąsnelis, kurį (pono Fišo manymu) niekais pavertė aktoriai mėgėjai.

— Vaiduokliai — dar ne pats blogiausias dalykas, — pasakė Danas. — Į spektaklio pabaigą žiūrovai jau nebegalės sulaukti, kol Mažasis Timotis numirs, — kai kas gali net pulti į sceną ir užmušti vaikėzą su jo paties ramentu. — Danas vis dar apgailestavo, kad nepavyko sugundyti Oveno vaidinti narsųjį luošį, tačiau mažasis Kūdikėlis Jėzus buvo kurčias Dano maldavimams.

— Kokie pasigailėtini vaiduokliai! — verkšleno ponas Fišas.

Pirmąjį, Marlio vaiduoklį, vaidino baisus scenos nevykėlis iš Greivsendo akademijos anglų kalbos katedros; ponas Erlis kiekvieną Dano jam pasiūlytą vaidmenį pateikdavo scenoje kaip karalių Lyrą — kiekvienas jo veiksmas rėmėsi beprotybe bei tragizmu ir buvo purtomas šlykščių nevaldomos melancholijos protrūkių ir priepuolių.