Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Vargšas ponas Fišas; Ovenas pasileido pas jį, bet ponas Fišas, išgirdęs cypiančias padangas — netgi buką dunkstelėjimą, — jau buvo nubėgęs pusę kelio, kai jiedu su Ovenu susitiko.

— GERIAU NEŽIŪRĖKIT, — pasakė Ovenas jam. — GRĮŽKITE, ATSISĖSKITE, O MES VISKĄ SUTVARKYSIME.

Fišas buvo savo verandoje, kai jaunoji pora atėjo į Frant gatvę vėl pasiskųsti dėl triukšmo arba sužinoti, kodėl vėluoja vystyklų tarnyba, nes jų kūdikis buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jie čia atvažiuodavo.

Vystyklų sunkvežimio vairuotojas sėdėjo ant kabinos bortelio.

— Šūdas, — pasakė jis. Priėjus arčiau nuo sunkvežimio bangomis tvoskė šlapimo kvapas. Mano senelei malkas atveždavo šiurkščios drobės maišuose, ir mama man padėjo vieną ištuštinti. Aš padėjau Ovenui įkišti Sagamorą į maišą. Futbolo kamuolys, vis dar apseiliotas, buvo žvyruotas ir su prilipusiu ledinuko popierėliu; niekam nebereikalingas jis gulėjo ant šaligatvio krašto.

Vėlyvą rugsėjį Greivsende oras būdavo arba toks kaip rugpjūtį, arba kaip lapkritį; kol mudu nuvilkome Sagamorą į pono Fišo kiemą, debesys užslinko ant saulės, tarp klevų šakų sunku buvo ką beįžiūrėti, o vėjas, kuris nešiojo lapus po pievą, pasidarė šaltas. Ponas Fišas pasakė mano mamai, kad jis „dovanojąs“ Sagamoro kūną senelės rožynui. Jis turėjo galvoje tai, kad negyvo šuns kūnas rimtų sodininkų aukštai vertinamas; senelė taip pat įsitraukė į svarstymą, ir netrukus buvo nutarta, kurias rožes laikinai reikėtų išrauti ir persodinti, ir ponas Fišas ėmėsi kastuvo. Kasti rožyne buvo kur kas lengviau negu būtų buvę Fišo kieme, ir jaunoji pora taip susijaudino, kad atėjo į pakasynas drauge su kitais iš visos Frant gatvės subėgusiais vaikais; netgi senelė paprašė pasakyti, kada duobė bus iškasta, ir mano mama, nors oras labai atšalo, netgi nenuėjo į vidų apsivilkti palto. Ji buvo plačiomis tamsiai pilkomis flanelinėmis kelnėmis ir juodu megztiniu su pailga iškirpte, susiėmusi rankomis, mindžikuodama nuo vienos kojos ant kitos, ji laukė, kol Ovenas rinko keistus daiktus, turėsiančius palydėti Sagamorą į požeminį pasaulį. Ovenas susilaikė ir neįdėjo kamuolio į drobinį maišą, nes ponas Fišas — kasdamas duobę — pareiškė, jog futbolas ir toliau bus žaidžiamas ir suteiks mums malonumo, kai būsime „kiek vyresni“. Ovenas surado kelis gerai apkramtytus teniso kamuoliukus ir Sagamoro maisto indelį, ir jo kilimėlį kelionėms automobiliu; visus juos sudėjo į maišą drauge su sauja skaisčiausių klevo lapų ir avienos pjausniu, kurį Lidija laikė Sagamorui (nuo vakarykščių pietų).

Kai ponas Fišas iškasė duobę, kai kuriuose namuose jau užsidegė šviesos, ir Ovenas nusprendė, kad pakasynų dalyviai turi laikyti rankose žvakes, bet Lidija nenorėjo jų duoti; mamos spiriama vis dėlto suieškojo jų ir tada buvo pakviesta senelė.

— JIS BUVO GERAS ŠUO, — pasakė Ovenas, ir pasigirdo pritariamas murmesys.

— Aš niekada nebeturėsiu kito, — pasakė ponas Fišas.

— Aš jums priminsiu apie tai, — pasakė senelė; turbūt ji įžvelgė ironiją tame, kad jos rožynas, tiek metų kentėjęs nuo Sagamoro sukinėjimųsi aplinkui, tapo jo irstančio kūno paveldėtoju.

Žiūrint iš Frant gatvės šaligatvio, degančių žvakių procesija turėjo atrodyti įspūdingai. Matyt, tai ir atviliojo pastorių Luisą Merilį su žmona į mūsų kiemą. Kaip tik tuo metu, kai mes jau nebežinojome, ką mums daugiau sakyti, pastorius Merilis — jau ir tuomet išblyškęs kaip sniegas žiemą — priėjo prie rožyno. Jo žmona, paraudusia nosimi nuo pirmosios įprastinio rudens šaltuko dozės, buvo apsivilkusi žieminį paltą ir atrodė prieš laiką nugramzdinta į giliausią sausį. Iš lengvo sau vaikštinėdami Meriliai netyčia užėjo kažkokią religinę ceremoniją.

Mano mama, visa virpanti, atrodė, išsigando pamačiusi Merilius.

— Man šalta į tave žiūrėti, Tabi, — pasakė ponas Merilis, bet jo akys nervingai lakstė nuo vieno veido prie kito. Tarsi jis būtu skaičiavęs apylinkės gyvuosius norėdamas suprasti, kurio vargšė siela ilsisi drobiniame maiše.

— Ačiū, kad užsukote, pastoriau, — pasakė ponas Fišas, kuris buvo apsigimęs aktorius mėgėjas. — Gal galėsite tarti keletą žodžių, tinkamų palydėti geriausiam žmogaus draugui?

Tačiau Merilis atrodė priblokštas ir nieko nesuprato. Jis pasižiūrėjo į mano motiną, paskui į mane; tada įsistebeilijo į drobinį maišą; jis spoksojo į duobę rožyne, tarsi tai būtų buvęs jo paties kapas ir tarsi visai ne atsitiktinai trumpas jųdviejų su žmona pasivaikščiojimas atvedė juos būtent čia.

Senelė, matydama, kad pastorius toks įsitempęs ir netekęs žado, paėmė jį už rankos ir sušnibždėjo:

— Tai tik šuo. Tiesiog pasakykite porą žodžių, vaikams.

Tačiau Merilis pradėjo mikčioti; kuo labiau drebėjo mama, kuo labiau drebėjo Merilis žiūrėdamas į ją, tuo labiau jo lūpos virpėjo ir jis negalėjo ištarti paprasčiausio ritualinio teksto — jam net pirmo sakinio nepavyko sudurti. Ponas Fišas, kuris nebuvo dažnas svečias miestelio bažnyčiose, pakėlė maišą ir įmetė Sagamorą į požemio karalystę.

Tinkamus žodžius surado Ovenas:

— „AŠ ESU PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS, — PASAKĖ VIEŠPATS. — TAS, KAS TIKI MANE, NORS BUS MIRĘS, GYVENS; TAS, KAS GYVAS IR TIKI MANE, NIEKADA NEMIRS“.

Tuo buvo daug pasakyta — šuniui — ir kunigas Merilis, praėjus mikčiojimo priepuoliui, stovėjo nebylus.

— NIEKADA NEMIRS... — pakartojo Ovenas. Vėjo šuoras uždengė motinai veidą plaukais tuo metu, kai ji paėmė Oveną už rankos.

Visiems ritualams, visoms apeigoms — visiems perėjimams iš vieno būvio į kitą pirmininkaudavo Ovenas Minis.

Per tas 1953-iųjų Kalėdas, tiek per Kristaus gimimo repeticiją, tiek apžiūrinėjant Poterio apsauginę priemonę trečiajame Voterhauzo bendrabučio aukšte, aš tik neaiškiai suvokiau, kad Ovenas yra visų įvykių orkestro dirigentas, ir man nė į galvą neatėjo, kad jo orkestravimas suves visus juos į vieną vienintelį garsą. Netgi keistajame Oveno kambaryje aš dar gerai to nesuvokiau, — nors visus ten užėjusius apimdavo miglotas jausmas, kad čia statomas vos ne altorius.

Sunku pasakyti, ar Miniai švęsdavo Kalėdas. Glėbys paskubom surinktų pušų šakų buvo prikaltas prie laukujų namo durų milžiniška bjauria kabe, panašia į iššautą iš sunkaus pramoninio veržtuvo. Ta kabė atrodė pakankamai tvirta, kad galėtų sukabinti du granito luitus arba išlaikyti Kristų ant kryžiaus. Tačiau pušų šakos nebuvo surištos — ir, žinoma, nė kiek nepanėšėjo į vainiką; paprasčiausia šakų šluota, nelyginant paukščio lizdas, paskubom pradėtas krauti ir iš baimės paliktas. Viduje tų uždarų namų eglutės nebuvo; nebuvo jokių kalėdinių papuošimų, net žvakių ant palangių, net aptriušusio Santa Klauso, atremto į stalinę lempą.

Virš smilkstančio židinio — gal malkos būdavo visada drėgnos, o gal anglių niekas nevartydavo valandų valandas — ant atbrailos stovėjo prakartėlė su neskoningai nudažytomis medinėmis figūrėlėmis. Karvė buvo trimis kojomis — beveik tokia pat nepatikima kaip Merės Betės Berd karvės; ji buvo atremta į gana grėsmingai atrodančią vištą, kuri buvo beveik pusės karvės didumo, vos ne kaip Barbės Vigin karveliai. Rusvas Marijos veidas su įpjova atrodė kaip neregės, ir, matyt, todėl kažkas tyčia nusuko šiurpų jos veidą nuo mažojo Kristaus ėdžių — taip, ėdžios čia buvo. Juozapui trūko rankos — greičiausiai nusikirto pats, pagautas pavydo, nes jo veidas buvo pajuodęs, tarsi dūmų, kylančių iš židinio, suodžiai būtų užtemdę ir Juozapo dvasią. Vieno angelo arfa buvo sulaužyta, o kitas plačiai išsižiojęs angelas greičiau jau gedulingai raudojo, o ne giedojo linksmą kalėdinę giesmę.