Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tačiau didžiausią nerimą ši Kalėdų prakartėlė kėlė tuo, kad joje nebuvo paties mažojo Kūdikėlio Jėzaus; ėdžios buvo tuščios — štai kodėl Mergelė Marija nusuko savo sudarkytą veidą; štai kodėl vienas angelas sulaužė savo arfą, o kitas rėkė iš sielvarto; štai kodėl Juozapas neteko rankos, o karvė kojos. Mažasis Kristus buvo dingęs — pavogtas arba pabėgęs. Iš tradicinės draugijos tarpo pasitraukė pats garbinimo objektas.

Oveno kambaryje buvo matyti daugiau tvarkos, daugiau dieviškos pasaulio tvarkos ženklų; ir vis dėlto čia irgi nebuvo nieko, susijusio su tokia švente kaip Kalėdos — išskyrus puansetijų raudonumo suknelę, kuria buvo apvilktas mano mamos manekenas; bet aš žinojau, kad tai vienintelis manekeno rūbas, kurį jis vilki kiaurus metus.

Manekenas stovėjo prie Oveno lovos galvūgalio — arčiau lovos, negu mama pasistatydavo prie savosios. Išsyk buvo aišku, kad naktį gulėdamas jis gali ištiesęs ranką lengvai paliesti pažįstamą figūrą.

— NESPOKSOK Į MANEKENĄ, — patarė jis man. — TAU NEBUS GERAI.

Tačiau akivaizdu, kad jam nuo to būdavo gerai, — nes štai jis stovi jam tiesiai virš galvos.

Beisbolo kortelių, anksčiau išdėliotų Oveno kambaryje, dabar nesimatė, bet tikrai žinojau, kad jos nedingo; tiesiog buvo kažkur padėtos. Ir beisbolo kamuoliuko niekur nesimatė, nors buvau įsitikinęs, kad kruvinasis kamuoliukas yra kambaryje. Priekinės mano šarvuočio letenos irgi neabejotinai buvo čia, bet paslėptos. Ir mažasis Kristus, ištrauktas iš prakartėlės... buvau tikras, kad Kūdikėlis Jėzus buvo kažkur Oveno kambaryje, galbūt kartu su Poterio apsaugine priemone, kurią Ovenas parsinešė namo, bet jis nebuvo rodomas, kaip ir šarvuočio letenos, pagrobtasis Taikos Karalius ir vadinamasis mano motinos mirties įrankis.

Tai nebuvo toks kambarys, kuriame būtum norėjęs ilgai pasilikti; mes užsukdavome čia tik trumpam, kartais tik tam, kad Ovenas pasikeistų drabužius, nes — ypač per tas Kalėdų atostogas — jis daugiau naktų nakvojo su manim negu namie.

Ponia Mini niekada neužkalbindavo manęs ir apskritai manęs nepastebėdavo, kai aš užeidavau. Aš neprisimenu, kada paskutinį kartą Ovenas pranešė apie mano, arba kad ir savo, atėjimą motinai. Tačiau ponas Minis paprastai būdavo labai patenkintas; nepasakyčiau, kad linksmas ar entuziastingas, ir ne mėgėjas paplepėti apie šį bei tą, tik taip savotiškai atsargiai pajuokauti. „O! Ar tik ne Džonis Vilraitas!“ — sakydavo jis, lyg būtų baisiai nustebęs matydamas mane čia arba metų metus nebūtų manęs matęs. Galbūt taip negudriai jis pranešdavo poniai Mini apie mano atvykimą, bet poniai buvo nė motais jos vyro sveikinimai; ji ir toliau sėdėdavo atsukusi profilį tiek langui, tiek mums. Įvairumo dėlei ji kartais pasižiūrėdavo į ugnį, tačiau tai, ką ji ten pamatydavo, niekada nepažadindavo jai noro pasirūpinti malkomis ar anglimis; galbūt jai labiau patikdavo dūmai, o ne liepsna.

O vieną dieną ponas Minis buvo itin šnekus ir pasakė: „O! Ar tik ne Džonis Vilraitas! Kaip sekasi repetuoti Kalėdų vaidinimą?“

— Ovenas yra mūsų vaidinimo žvaigždė, — pasakiau. Ir tuoj pat pajutau nugaroje mažo kumštuko krumplius.

— Tu man nesakei, kad esi žvaigždė, — ponas Minis pasakė Ovenui.

— Jis yra Kūdikėlis Jėzus, — pasakiau. — O aš tik senis Juozapas.

— Kūdikėlis Jėzus? — paklausė ponas Minis. — Maniau, kad tu angelas, Ovenai.

— ŠIAIS METAIS NE, — atsakė Ovenas. — EIME, MUMS JAU LAIKAS, — pasakė jis man, timpčiodamas iš nugaros už marškinių.

— Tu esi Mažasis Kristus? — paklausė tėvas.

— AŠ VIENINTELIS TELPU Į ĖDŽIAS, — atsakė Ovenas.

— Dabar pas mus jau nebebus ėdžių, — paaiškinau. — Ovenas viską tvarko — jis žvaigždė ir režisierius. — Ovenas taip smarkiai trūktelėjo mano marškinius, kad tie išlindo iš kelnių.

— Režisierius, — pakartojo ponas Minis bereikšmiu balsu. Kaip tik tą akimirką aš pajutau šaltį, tarsi oro gūsį, įtrauktą į kambarį visiškai nenatūraliu keliu — per šiltą kaminą. Bet tai nebuvo oro gūsis; tai buvo ponia Mini. Tai ji pajudėjo. Ji žiūrėjo į Oveną. Jos veide buvo sutrikimas, siaubas, sumišęs su baiminga pagarba — tikras šokas; bet drauge ir įprastinis pasipiktinimas. Supratau, kad Ovenui Miniui kur kas maloniau matyti motinos profilį negu tokį štai žvilgsnį.

Išėjus į lauką, pučiant gaiviam Skvamskoto vėjui, paklausiau Oveno, ar aš nepasakiau ko nereikia.

— MANAU, KAD JIEMS LABIAU PATINKA, KAI AŠ ANGELAS, — atsakė jis.

Sniegas niekada neužsilaikydavo ant Meiden kalvos; jis niekaip neprilipdavo prie milžiniškų granito plokščių palei kirtvklos kraštus. Pačiose duobėse sniegas būdavo purvinas, susimaišęs su smėliu, išpėduotas paukščių ir voverių; šunims kirtyklų šlaitai buvo per statūs. Apie granito kirtyklą visada būna tiek daug smėlio; o apie Oveno namą visada taip vėjuota, kad tas smėlis čaižo tau veidą — kaip pajūryje žiemą.

Aš žiūrėjau, kaip Ovenas nusileido savo margos medžioklinės raudonais ir juodais langeliais kepurės ausines; tada supratau, kad palikau savąją ant jo lovos. Mes jau leidomės Meiden kalva žemyn; Danas žadėjo pasitikti mus prie pastogės valtims Sveisi alėjoje ir pavežti.

— Aš tuoj, — pasakiau Ovenui. — Pamiršau kepurę, — ir nubėgau atgal į namą; Ovenas liko spardyti akmens, prišalusio purvino keliuko vėžėse.

Aš nepasibeldžiau; tas glėbys pušies šakų buvo užstojęs tinkamiausią tam vietą. Ponas Minis stovėjo prie židinio, žiūrėdamas į prakartėlę, o gal į ugnį.

— Aš tik pasiimsiu kepurę, — pasakiau, kai jis atsisuko į mane.

Aš ir į Oveno kambario duris nepasibeldžiau. Iš pradžių pamaniau, kad siuvėjo manekenas pajudėjo iš vietos; pamaniau, kad kažkaip sugebėjo susilenkti per liemenį ir atsisėsti ant Oveno lovos. Paskui supratau, kad tai ponia Mini sėdi ant lovos; ji įdėmiai žiūrėjo į mano mamos figūrą, neatitraukdama nuo jos akių, net kai aš įėjau į kambarį.

— Aš tik pasiimsiu kepurę, — pakartojau; nesupratau, ar ji mane išgirdo.

Aš užsidėjau kepurę ir jau buvau beišeinąs, stengdamasis uždaryti duris paskui save kaip įmanoma tyliau, bet staiga ji pasakė:

— Man labai gaila, kad tavo vargšei motinai taip atsitiko.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji su manim kalbėjo. Aš įkišau galvą atgal į kambarį. Ponia Mini nebuvo pajudėjusi iš vietos; ji sėdėjo kiek palenkusi galvą prie siuvėjo manekeno, lyg būtų laukusi kažkokių nurodymų.

Jau buvo po pietų, kai mudu su Ovenu praėjome po geležinkelio estakada Meiden kalvos papėdėje, keliais šimtais metrų žemiau Minio granito kirtyklos; po kažkiek metų į to tilto ramstį atsitrenks Bazis Terstonas, kuriam pavyko išvengti kariuomenės. Bet per tas 1953-iųjų Kalėdas, kai mudu su Ovenu ėjome po tiltu, virš mūsų pirmą kartą pravažiavo „Skriejantis jankis“ — ekspresas, važiuojantis iš Portlando į Bostoną tik dvi valandas. Jis prašvilpdavo pro Greivsendą kiekvieną dieną po pietų; ir nors mudu su Ovenu matydavom, kaip jis lekia per Greivsendą iš geležinkelio stoties, nors dėdavome ant bėgių monetas, kad „Skriejantis jankis“ jas suplotų, bet niekada anksčiau nebuvome tiesiai po tiltu kaip tik tuo metu, kai per jį lekia traukinys.

Aš vis galvojau apie tą ponios Mini nuolankią pozą prie mamos manekeno, kai sudundėjo tilto atramos. Smulkus smėlis pro tarpus tarp pabėgių ir pastolių pabiro ant mudviejų su Ovenu; net betoniniai kontraforsai sudrebėjo, ir prisidengę akis nuo krintančio smėlio, mes pažvelgėme aukštyn į milžinišką tamsią virš mūsų lekiančio traukinio papilvę. Pro tarpus tarp vagonų mums mirkčiojo švininis žiemos dangus.