Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— DĖL ŠILUMOS IR DĖL LAIMĖS, — pasakė jis.

— Kūdikėliui Jėzui laimės nereikia, Ovenai, — pasakė jam Barbė Vigin.

— AR JŪS MAN NORITE PASAKYTI, KAD KRISTUS BUVO LAIMINGAS? — paklausė Ovenas. — AŠ MANYČIAU, KAD JIS GALĖJO BŪTI IR LAIMINGESNIS. O GYVENIMO PABAIGOJE LAIMĖ IŠVIS NUO JO NUSISUKO.

— Bet, Ovenai, — įsiterpė klebonas Viginas. — Jis buvo nukryžiuotas ir vis dėlto prisikėlė iš mirusiųjų. Argi tai nereiškia, kad jis buvo išgelbėtas.

— JUO BUVO PASINAUDOTA, — atkirto priešgyniauti nusiteikęs Ovenas.

Klebonas, regis, svarstė, ar dabar tinkamas laikas pradėti bažnytinį ginčą; Barbė Vigin, regis, svarstė, ar tūloti jį mano mamos šaliku. Ar Kristus buvo laimingas ar nelaimingas, ar jis buvo išgelbėtas ar juo buvo pasinaudota — atrodė gana svarbūs klausimai netgi šioje skubrioje parapijos namų vestibiulio aplinkoje, pertraukiamoje skersvėjų nuo besivarstančių lauko durų ir prakvipusioje garais, kylančiais nuo snieguotų vilnonių rūbų, varvančių ant šildymo grotelių. Ir vis dėlto, ar paprasčiausias Kristaus bažnyčios klebonas gali pasakyti ką nors prieš suvystytam kūdikiui, kuris tuoj bus paguldytas į ėdžias?

— Suvyniok jį taip, kaip jis nori, — patarė Viginas žmonai; bet jo balse buvo justi kančia, tarsi klebonas būtų svarstęs, kokiam vaidmeniui Ovenas labiau tiktų— Kristaus ar Antikristo. Nirtulingi Barbės Vigin judesiai, kai jinai atvyniojo ir vėl suvystė Oveną, bylojo, kad jai jis joks Taikos Karalius.

Karvės — buvę karveliai — svirdinėjo po sausakimšą vestibiulį, tarsi sunerimusios, kad nėra šieno. Merė Betė Berd — savo baltais drabužiais — atrodė gana prašmatniai, kaip truputėlį apkūnoka busimoji žvaigždė; tačiau tiek Šventosios Motinos, tiek Nekaltosios Mergelės įvaizdį gadino jos ilgi į uodegą surišti plaukai. Kaip tipiškas Juozapas, aš buvau aprengtas nublukusiu rudu rūbu — biblinių trijų dalių eilutės atitikmeniu. Haroldas Krosbis, norėdamas užtęsti laiką iki turės kilti dažnai gendančiu aparatu, jau du kartus „paskutinįkart“ pasiprašė į vyrų tualetą. Aš pagalvojau, kad Ovenui, šitaip suvystytam, geriau neužsimanyti siusioti. Jis negalėjo stovėti; net jeigu Barbė Vigin būtų jį parėmusi, jis vis tiek nebūtų paėjęs. — Barbė Vigin per daug stipriai buvo prispaudusi jam vieną koją prie kitos.

Pirmiausia buvo susidurta su problema, kaip įnešti jį į prakartėlę. Tam, kad mūsų kūrybinė grupė galėtų susirinkti parapijiečiams nematant, priešais grubiai sukaltas ėdžias buvo pastatyta trinarė širma — auksinio brokato kryžius puošė kiekvieną purpurinę širmos dalį. Mes turėjome stovėti už altoriaus — sustingę kaip nuotraukoje. O kai Angelas pradės visus šiurpindamas leistis pas piemenis ir tokiu būdu nukreips parapijiečių dėmesį nuo mūsų, raudonoji širma bus nuimta. „Šviesos stulpas“, lydėdamas piemenis ir karalius, atidengs susižavėjusiems parapijiečių žvilgsniams mūsų draugiją tvartelyje.

Savaime suprantama, kad Merė Betė Berd norėjo įnešti Oveną ant rankų.

— Aš galiu! — pareiškė Mergelė Marija. — Aš jau esu jį kilnojusi!

— NE, JUOZAPAS NEŠA KŪDIKĖLĮ JĖZU! — suriko Ovenas, maldaujamai žiūrėdamas į mane; tačiau Barbė Vigin norėjo šią užduotį atlikti pati. Pamačiusi, kad Kūdikėliui Jėzui teka nosis, mikliai ją nuvalė; paskui, prikišusi nosinę, liepė „šnypšti“. Pučiant nosį pasigirdo trumpas žmogui nebūdingas garsas. Marijai Betei Berd buvo duota švari nosinė, jeigu Kūdikėlis Jėzus apsisnargliuotų gulėdamas ėdžiose; Mergelė Marija buvo sužavėta, kad jai patikėjo kūnišką Kūdikėlio Jėzaus globą.

Prieš paimdama Taikos Karalių ant rankų Barbė Vigin pasilenkė prie jo ir patrynė jam skruostus. Jos elgesyje su Ovenu galėjai įžvelgti drauge atsainumą ir erotiškumą. Natūralu, kad jos triūsas man taip priminė stiuardesės atliekamus darbus, — visa tai ji darė stiuardesiška maniera — mikliai tvarkydamasi su Ovenu, tarsi keistų jam vystyklą, tuo pat metu kažkaip gašliai arti prikišdama veidą prie jo, lyg ketintų sugundyti.

— Tu per daug išblyškęs, — pasakė ji Ovenui žnaibydama jam skruostus.

— OI! — šūktelėjo jis.

— Kūdikėlis Jėzus turi būti raudonskruostis, — pasakė jinai jam. Ji pasilenkė dar arčiau jo ir prisilietė nosimi prie jo nosies galiuko; staiga, nei iš šio, nei iš to, ėmė ir pabučiavo jį į lūpas. Tai nebuvo švelnus meilės bučinys, bet žiaurus ir erzinantis — Ovenas net išsigando; jo veidas paraudo, kaip Barbė ir troško, o iš akių ištryško ašaros.

— Aš žinau, tu nemėgsti, kai tave bučiuoja, — koketiškai pasakė jam Barbė Vigin, bet tai tik tam, kad geriau sektųsi, — tik tam.

Aš žinojau, kad tai buvo pirmas kartas, kai Ovenas buvo pabučiuotas į lūpas nuo to laiko, kai mano motina jį pabučiavo; tai, kad Barbė Vigin priminė jam mano motiną, turėjo jį įsiutinti. Kai Barbė Vigin paėmė jį ant rankų ir, kietai suvyniotą, prispaudė prie krūtinės, jis sugniaužė kumščius prie šonų. Jo kojos, apvyniotos taip, kad keliai nesilankstė, stirksojo atsikišusios; jis atrodė, tarsi sėkmingai kvituojantis bandomasis patvirkusios magės rankose. Merė Betė Berd, maldavusi, kad jai leistų pabučiuoti Kūdikėlį Jėzų, su pavydžiu pasišlykštėjimu žiūrėjo į Barbę Vigin, kuri savo laiku — skraidydama po dangų — tikriausiai buvo itin sportiška stiuardesė. Ji visiškai laisvai nunešė Oveną iki jo pasidarytos vietos ant šieno. Nešė lengvai, priglaudusi prie krūtų, tarsi būtų kokia stotinga griežtos laidojimo ceremonijos vykdytoja, nešanti faraono vaiką į slaptą piramidės mauzoliejų.

— Nesijaudink, nesijaudink, — šnabždėjo jinai jam prikišusi lūpas neleistinai arti ausies, o jis raudo vis labiau ir labiau.

Ir aš, Juozapas, amžinai stovintis užkulisiuose, pamačiau tai, ko pavydžioj į Mergelė Marija nepamatė. Aš pamačiau ir, esu tikras, kad ir Barbė Vigin pamatė, — neabejoju, kad būtent dėl to ji toliau jį taip begėdiškai kankino. Kūdikėliui Jėzui prasidėjo erekcija. Iškilimas buvo matyti netgi per glaudžiai užvyniotus vystyklus.

Barbė paguldė jį į ėdžias; reikšmingai nusišypsojo jam ir dar kartą žnybtelėjo į jo rausvą skruostą — tam, kad sektųsi, be abejo. Tai buvo nedaug su Kristumi bendro turinti pamoka Ovenui Miniui — gulint ėdžiose sužinoti, kad nuo kažko, ko tu nekenti, tau gali pasistoti. Iš gėdos ir pykčio kraujas mušė Ovenui į veidą; Merė Betė Berd, neteisingai supratusi jo veido išraišką, nušluostė jam nosį. Karvė užsirioglino ant angelo, kuris vos nenuvertė trinarės purpurinės širmos; siūbuodama širma baksnojo į asilo užpakalį. Aš žiūrėjau į dirbtinio arkinio kontraforso tamsą, norėdamas įžiūrėti Viešpaties angelą; tačiau Haroldo nebuvo matyti — jis buvo paslėptas, be abejo, drebantis iš baimės, už „šviesos stulpo“.

— Šnypšk! — sušnibždėjo Merė Betė Berd Ovenui, kuris, atrodė, tuoj susprogs.

Bet choras jį išgelbėjo.

Pasigirdo metalo tratėjimas, kaip spragsintys terkšlės dantukai — angelo nuleidimo mechanizmas pradėjo veikti. Netrukus pasigirdo aiktelėjimas — panikos apimtas Haroldas Krosbis įkvėpė oro — ir choras užgiedojo:

Skubėkit, vaikeliai, skubėkit visi,

Betliejaus miestely šviesa įstabi,

Gležnus kūdikėlis sapnuoja ramiai,

Lopšinį jam gieda dangaus angelai...

Ne iš karto Kūdikėlis Jėzus atleido sugniaužtus kumštelius; ne iš karto praėjo mažojo Kristaus erekcija. Pyktis Oveno akyse sušvelnėjo, lyg jį būtų apėmęs mieguistumas — ramybė nusileido ant Taikos Karaliaus veido ir drėgnos Šventosios Motinos akys pravirko iš pasigėrėjimo.