Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Žmogų, ėjusį priešais mus, mes gana greitai pasivijome; tai buvo ponas Fišas, kuris savo atsakingą kelią ėjo nežmoniškai atsargiai; matyt, irgi bijojo susilaužyti šlaunikaulį. Jis išsigando pamatęs Oveną Minį, taip kietai apvyniotą mano mamos šaliku, kad tik akys buvo matyti; bet ponas Fišas dažnai išsigąsdavo pamatęs Oveną.

— Ką, jūs dar ne bažnyčioje, kada spėsit apsivilkti kostiumus? — paklausė jis mūsų. Mes paaiškinome, kad turėsime dar valandą laiko. Netgi tokiu greičiu eidamas ponas Fišas bus prieš pusvalandį; bet Ovenas ir aš buvome nustebę, kad ponas Fišas eina į vaidinimą.

— JUK JŪS NEVAIKŠTOTE Į BAŽNYČIĄ, — smerkiamai pasakė Ovenas.

— Ne, ne, nevaikštau, tas tiesa, — pripažino ponas Fišas. — Bet šito vaidinimo už jokius pinigus nepraleisiu!

Ovenas atsargiai pasižiūrėjo į vieną iš pagrindinių aktorių. Ponas Fišas buvo toks nusiminęs ir paveiktas Oveno sėkmės, kad jo ėjimas į Kristaus bažnyčios kalėdinį vaidinimą atrodė įtartinas. Aš spėju, kad Fišui patikdavo būti nusiminusiam; be to, jis buvo taip vergiškai atsidavęs mėgėjiškam vaidinimui, kad beviltiškai mėgino sukaupti kuo daugiau naudingų detalių stebėdamas Oveno genijų.

— ŠIANDIEN AŠ GALIU PASIRODYTI PRASČIAU, — įspėjo Ovenas Fišą; ir jis — labai teatrališkai — pademonstravo savo gargaliuojantį kosulį.

— Tokio aktoriaus turbūt neišgąsdins nedidelis susirgimas, Ovenai, — pareiškė ponas Fišas. Mes trise plumpinome per sniegą — Fišas stengėsi nuo mūsų neatsilikti.

Jis prisipažino mudviem, kad šiek tiek jaudinasi eidamas į bažnyčią, kad vaikystėje niekas jo nevertė eiti į bažnyčią — jo tėvai netgi nebuvo religingi — ir kad jis „įkelia koją“ į bažnyčią tiktai per vestuves ir laidotuves. Ponas Fišas netgi gerai nežinojo, kiek Kristaus istorijos „apima“ kalėdinis vaidinimas.

— NE VISĄ, — nuramino jį Ovenas.

— Apie nukryžiavimą nebus?

— JO NIEKAS NEKALĖ PRIE KRYŽIAUS, KAI JIS BUVO KŪDIKIS! — pasakė Ovenas.

— O ta vieta, kai jis visus gydo — ir sako pamokslus savo mokiniams?

— VAIDINIMAS APSIRIBOJA KALĖDOMIS! — pasakė Ovenas susierzinęs. — TIKTAI GIMIMO SCENA!

— Vaidmuo be žodžių, — priminiau poniui Fišui.

— Ak, žinoma, buvau visai pamiršęs, — pasakė ponas Fišas.

Kristaus bažnyčia buvo Eliot gatvėje, ties Greivsendo akademijos miestelio kampu; prie Eliot ir Frant gatvių kampo mūsų laukė Danas Nidemas. Matyt, ir režisierius sumanė pasirankioti naudingų detalių.

— O Dieve, ką gi aš čia matau! — pasakė Danas, o ponas Fišas paraudo.

Ovenas apsidžiaugė pamatęs, kad Danas eina.

— KAIP GERAI, DANAI, KAD JŪS ČIA, — pasakė jam Ovenas, — NES PONUI FIŠUI TAI PIRMASIS KALĖDINIS VAIDINIMAS IR JIS ŠIEK TIEK JAUDINASI.

— Nežinau, nei kada reikia atsiklaupti, nei kada ką daryti, — pasakė Fišas kikendamas.

— NE VISI EPISKOPALISTAI KLAUPIASI, — pareiškė Ovenas.

— Aš ne, — pasakiau.

— AŠ TAIP — pasakė Ovenas Minis.

— Kartais aš klaupiuosi, o kartais ne, — pasakė Danas. — Kai būnu bažnyčioje, žiūriu, ką kiti daro — ir aš tą patį.

Taip mūsų eklektiškasis ketvertukas priėjo Kristaus bažnyčią.

Nors ir šalta, kunigas Dadlis Viginas stovėjo lauke ant bažnyčios laiptų pasitikdamas ateinančiuosius; jis buvo be skrybėlės ir jo skalpas, menkai pridengtas retų žilų plaukų, buvo nežmoniškai raudonas; ausys atrodė negyvai nušalusios, dar kiek ir nukris. Barbė Vigin stovėjo šalia jo su sidabriniais kailiniais ir priderinta kailine skrybėlaite.

— JI ATRODO KAIP SIBIRO MAGISTRALĖS TRAUKINIO PALYDOVĖ, — nusprendė Ovenas.

Aš vos neatsisėdau pamatęs kunigą Luisą Merilį ir jo kalifornietę žmoną, stovinčius šalia Viginų. Ovenas irgi nustebo.

— AR JŪS SUSIKEITĖTE BAŽNYČIOMIS? — paklausė jų Ovenas.

Daug iškentėję Meriliai pristigo vaizduotės ir nesuprato, apie ką Ovenas kalba; nuo to klausimo lengvas jo mikčiojimas pasidarė visiškai nebevaldomas.

— Pppas mu-mu-mus šiandien miš-miš-mišparai! — pasakė jis Ovenui, kuris nieko nesuprato.

— Kongregacionistai šiandien turi mišparus, — paaiškinau Ovenui. — Vietoj rytinių pamaldų, — pridūriau. — Mišparai būna sutemus.

— AŠ ŽINAU, KOKIU METU BŪNA MIŠPARAI, — susierzinęs atšovė Ovenas.

Kunigas Viginas uždėjo ranką savo dvasiškajam kolegai ant peties ir taip suspaudė, kad tas neaukštas išblyškęs žmogelis net išsigando. Spėju, kad episkopalistai iš esmės yra širdingesni negu kongregacionistai.

— Mes su Barbe einame į mišparus klausytis kalėdinių giesmių— kiekvienais metais, — pareiškė kunigas Viginas. — Ir Meriliai ateina į mūsų kalėdinį vaidinimą!

— Kiekvienais metais, — bejausmiu balsu pakartojo ponia Meril; nuotaiką jai sugadino baisiai gražus šalikas, kuriuo buvo apmuturiuota Oveno galva.

Pastorius Merilis susikaupė. Nemačiau jo tokio neprašnekančio nuo pat netikėtų Sagamoro laidotuvių, ir man toptelėjo, ar tik ne Ovenas bus taip sudarkęs jo tartį.

— Mes tiesiog įsitraukiame į džiaugsmingą giedojimą, pagerbdami kalėdines giesmes, — choras visada mums buvo labai svarbus, — pasakė Merilis. Sakydamas „choras“ jis ypač šiltai pasižiūrėjo būtent į mane, tarsi vien tų angeliškai giedoti išmokytų parapijiečių paminėjimas turėtų priminti man motinos balsą, kurio jau nebėra.

— O mes einame dėl paties stebuklo, — linksmai pareiškė ponia Vigin. — O šiais metais, — pridūrė klebonas, staiga suimdamas Oveną už peties savo tvirta lakūno ranka, — šiais metais mes turime Kūdikėlį Jėzų, nuo kurio jūs neteksite žado! — Klebonas Dadlis Viginas tol gniaužė savo didele ranka Oveno galvą, kol nusmaukė jo languotos medžioklinės kepurės snapelį ir tuo pat metu visiškai užsmaukė jam ant akių LAIMINGĄJĮ mano motinos šaliką.

— Štai taip! — pasakė klebonas ir nutraukė medžioklinę kepurę Ovenui nuo galvos — nutraukė taip staiga, kad statinė elektra pakėlė plonus kaip šilkas, kūdikiškus Oveno plaukus ir išsklaidė į visas puses. — Šiais metais, — įspėjo kapitonas Viginas, — bažnyčioje neliks nė vieno, kuris nenubrauktų ašaros!

Ovenas, smaugiamas šaliko, nusičiaudėjo.

— Ovenai, eime su manim! — griežtai paliepė Barbė Vigin. — Aš turiu tą vargšelį suvystyti — kol jis dar nesusirgo! — paaiškino ji Meriliams; tačiau poną Merilį ir jo drebančią žmoną pačius būtų buvę ne pro šalį suvystyti. Jie atrodė priblokšti žinios, kad Ovenas Minis buvo išrinktas vaidinti Kristų. Spėju, kad kongregacionistai kur kas mažiau tiki stebuklais negu episkopalistai.

Šaltame parapijos namų vestibiulyje Barbė Vigin ėmėsi vystyti Oveną Minį plačiais medvilniniais tvarsčiais. Tačiau, kad ir kaip būtų vyniojusi — tampriai ar laisviau, — Ovenas vis tiek buvo nepatenkintas.

— PER DAUG SMARKIAI, AŠ NEGALIU ĮKVĖPTI! — skundėsi jis kosėdamas. Arba pradėdavo rėkti: — JAUČIU SKERSVĖJĮ!

Barbė Vigin triūsė prie jo taip atsidėjusi ir taip rimtai, kad galėjai pamanyti, jog jinai jį balzamuoja; gal būtent tą ji ir įsivaizdavo jį vyniodama ir taip ramindama save.

Šiurkštus Barbės Vigin vartaliojimas ir tas faktas, kad mano senelė, — nors galėjo ateiti į kalėdinį vaidinimą, — nusprendė neiti, sugadino Ovenui nuotaiką; jis pasidarė aikštingas ir nekantrus. Jis pareikalavo, kad jį išvystytų, suvyniotų į mano mamos LAIMINGĄJĮ šaliką ir vėl suvystytų; kai viskas bus padaryta, balti medvilniniai tvarsčiai paslėps po jais esantį šaliką. Esmė buvo ta, kad tas šalikas būtų prie pat kūno.