Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

1977-ųjų sausio 21-ąją kanauninkas Kempbelas dar buvo gyvas. Tą dieną prezidentas Džimis Karteris atleido nuo bausmės vengusius karo tarnybos. Kas man darbo? Aš jau buvau Kanados pilietis.

Nors kanauninkas Kembelas taip pat atkreipė dėmesį į mano pasipiktinimą, jis suprato, kodėl „atleidimas“ taip mane supykdė. Aš parodžiau kanauninkui Kempbelui laišką, kurį buvau parašęs Džimiui Karteriui. „Gerbiamas pone prezidente, — rašiau aš. — Kas atleis nuo bausmės Jungtines Amerikos Valstijas?“

Kas pajėgs atleisti nuo bausmės Jungtines Valstijas? Kaip įmanoma joms atleisti už Vietnamą, už jų elgesį Nikaragvoje, už jų neginčijamą ir svarų indėlį į branduolinių ginklų gausinimą?

— Džonai, Džonai, — pasakė kanauninkas Mekis. — Kad ir jūsų pasisakymas apie Kalėdas per parapijos tarybos posėdį — kažin, ar net pats Skrudžas būtų pasirinkęs parapijos tarybos posėdį tokio pobūdžio pareiškimui.

— Aš tiktai pasakiau, kad Kalėdos kelia liūdesį, — atsakiau.

— Tiktai! — pakartojo kanauninkas Mekis. — Bažnyčiai Kalėdos yra labai svarbus momentas — dėl misijų, dėl jos pragyvenimo šiame mieste. Be to, Kalėdos yra pagrindinis akcentas mūsų bažnyčios vaikams.

Ką kanauninkas būtų pasakęs, jeigu būtų žinojęs, kad 1953-įųjų Kalėdos galutinai suformavo mano supratimą apie jas? Jis man vėl būtų pareiškęs, kad gyvenu praeityje. Taigi aš nieko nepasakiau. Be to, aš visiškai nenorėjau kalbėti apie Kalėdas.

Ar verta stebėtis, kad Kalėdos — nuo pat anų Kalėdų — kelia man liūdesį? Kristaus gimimas, kurį išgyvenau 1953-iaisiais, pakeitė senąją istoriją. Kristaus gimimas yra neabejotinas stebuklas; bet dar didesnis stebuklas yra reikalavimai, kuriuos jis kelia dar net neišmokęs vaikščioti! Jis ne tik reikalauja, kad jį garbintų ir dievintų — valstiečiai ir karaliai, gyvuliai ir jo paties tėvai! — bet ir išvaro savo motiną ir tėvą iš maldos namų. Aš niekada neužmiršiu jo paraudusios nuo žiemos šalčio odos ir ligoninės baltumo vystyklų šviežio sniego fone — tos Kūdikėlio Jėzaus vizijos, kaip aukos nuo pat gimimo, kaip suirzusio, sutvarstyto, pikto ir visus kaltinančio nuo pat gimimo; suvynioto taip stipriai, kad visai negalėjo sulenkti kojų ir turėjo gulėti tėvams ant kelių pastiręs kaip mirtinai sužeistas ligonis ant neštuvų.

— Kaip po to tu gali mėgti Kalėdas? Kol nebuvau tapęs tikinčiuoju, aš bent jau galėjau džiaugtis iliuzija.

Tą sekmadienį, vėjui košiant mano Juozapo drabužį Eliot gatvėje, aš dar labiau įtikėjau — ir pasibodėjau — stebuklais. Kaip tikintieji skubinosi išeiti lauk; kaip jie piktinosi, kad jų ritualas be įspėjimo buvo pakeistas. Klebonas prie durų nebespaudė jiems rankų, nes labai daug parapijiečių išskubėjo iš bažnyčios paskui mūsų triumfo eiseną, palikę kunigą Viginą stovintį prie altoriaus, nespėjusį paskelbti savo palaiminimų — tą jis turėjo padaryti iš navos po paskutinės giesmės (o ne po mūsų).

O ką dabar turėjo daryti Barbė Vigin su „šviesos stulpu“, palydėjusiu mažąjį Kristų ir jo draugiją iki durų? Vėliau Danas Nidemas man pasakė, kad klebonas Viginas padarė visai nebūdingą jam judesį iš sakyklos; jis persibraukė pirštu per gerklę — ženklas žmonai „padaryti galą“ šviesai, kurią ji pagaliau išjungė. Tačiau daugumai pakrikusių tikinčiųjų, kurie gaudė klebono ženklus — antraip, iš kur būtų žinoję, ką jiems toliau daryti per tokias neįprastas apeigas? — tas klebono Dadlio Vigino judesys buvo ypač įtartinas. Ponas Fišas iš naivumo pakartojo tą judesį, supratęs jį kaip tam tikrą ritualą, ir žvilgtelėjo į Daną pritarimo. Danas pastebėjo, kad taip pasielgė ne vien Fišas.

O ką mes turėjome daryti? Po to, kai granito sunkvežimis išsuko į Frant gatvę ir dingo iš akių, mūsų grupelė iš prakartėlės susispietusi į krūvą neryžtingai trypčiojo plonais rūbais žiemos šaltyje. Atsipeikėjęs asilo užpakalis nubėgo prie parapijos namų vestibiulio durų, bet jos buvo užrakintos; karvės slidinėjo sniege. Kur mes dar galėjome eiti, jeigu ne prie centrinių durų? Nejaugi kažkas užrakino vestibiulio duris iš baimės, kad vagys pavogs mūsų tikruosius darbužius? Mūsų žiniomis, Greivsende niekam nestigo tokių drabužių, kokius mes nešiojome, ir nebuvo jokių vagių. Taigi pasukome atgal ir ėmėme brautis į vidų prieš srovę pro lauk skubančius parapijiečius. Barbei Vigin, kuri svajojo, kad kiekvienos pamaldos vyktų sklandžiai kaip skrydis be oro duobių, — kai visi laiku susirenka ir išsiskirsto, — tas žmonių kamštis tarpduryje sukėlė dar didesnę neviltį. Mažesni angeliukai ir piemenėliai nardė suaugusiems tarp kojų; didesni karaliai, spausdami prie galvos smunkančias karūnas, ir dar nerangesnės karvės, ir asilai, dabar jau atskiromis dalimis, sunkiai spraudėsi pro dukslių paltų srautą. Daugelio parapijiečių veiduose atsispindėjo jų patirtas sukrėtimas ir nuoskauda — tarsi Viešpats Jėzus būtų spjovęs jiems į veidą, laikydamas juos šventvagiais. Vyresni parapijos nariai, kuriems linksmojo kapitono Vigino ir jo impulsyviosios žmonos spektaklis neatrodė kaip netikėtas pasisekimas, sprendžiant iš susiraukusių ir persikreipusių veidų, netvėrė pykčiu, kad tas gėdingas kalėdinis vaidinimas, kurį jie ką tik pamatė, klebono įsivaizdavimu, turbūt yra kažkas „modernaus“. Tegu tai būna kas tik nori, jiems tas nepatinka ir jie dar keletą metų nepriims į savo tarpą ir taip nemielo jiems ekslakūno.

Aš atsitrenkiau smakru į kunigo Luiso Merilio krūtinę, kuris buvo išmuštas iš vėžių ne mažiau negu visa episkopalinė tikinčiųjų bendruomenė, nežinodamas, kaip jam toliau su žmona elgtis. Jiedu buvo arčiau navos negu klebonas, kurio niekur nebuvo matyti, ir jeigu kunigas Luisas Merilis ir toliau taip ryžtingai grūsis pro minią durų link, tai atsidurs ant laiptų — toje vietoje, kur išeinantiesiems spaudžiama ranka, — anksčiau už kunigą Viginą. Kunigui Meriliui tikrai nepriklausė spausti rankų episkopalistams po jų nevykusiai sukurpto kalėdinio vaidinimo. Neduok Dieve, kas nors pagalvos, kad būtent per jį tas spektaklis taip keistai sužlugo ar kad kongregacionistai taip supranta Kristaus gimimą.

— Ar tas tavo mažasis draugužis, — pašnibždomis paklausė jis manęs, — ar jis visada būna... toks?

Ar jis visada būna koks? Pagalvojau. Tačiau toje minios grūstyje man būtų buvę sunku ginčytis ir laukti, kol Merilis išmikčios tai, ką jis nori pasakyti.

— Taip, — atsakiau. — Tai Ovenas, šiandien tai buvo tikras Ovenas. Jis nenuspėjamas, bet visada būna taip, kaip jis nori.

— Jis toks... nežemiškas, — pasakė kunigas Merilis vos vos šypsodamasis — aiškiai patenkintas, kad kongregacionistai verčiau pasirenka giesmes, o ne kalėdinį vaidinimą, ir aiškiai jausdamas palengvėjimą, kad leisdamasis protestantizmo laipteliais Ovenas sustojo ties episkopalistais. Pastorius turbūt įsivaizdavo, ką Ovenas galėtų pridirbti per mišparus.

Danas pasigavo mane koridoriuje, vedančiame į parapijos namus; jis pasakė, kad palauks, kol pasiimsiu savo ir Oveno drabužius, ir tada drauge važiuosime į bendrabutį arba Frant gatvę. Ponas Fišas buvo laimingas ir susijaudinęs; jeigu net kunigo Dadlio Vigino persibraukimą pirštu per gerklę jis palaikė įprastiniu klebono pasirodymo ritualu, tai jis taip pat įsivaizdavo, kad viskas, ką Ovenas veikė, buvo įrašyta scenarijuje, — ir ponui Fišui didžiulį įspūdį padarė istorijos dramatizmas.

— Man patiko ta vieta, kai jis pasako angelui, ką tas turi kalbėti — nuostabu, — pareiškė ponas Fišas. — Ir kaip jis atstumia savo motiną — kaip smerkia... tai yra, iškart pagauni mintį, jog tai nėra paprastas kūdikis. Tai Viešpats! Jėzus nuo pat pirmosios dienos. Kitaip sakant, jis gimęs įsakinėti ir nurodinėti kitiems, ką ir turi daryti. O aš maniau, kad tai vaidmuo be žodžių! Net nesitikėjau, kad apeigos gali turėti tokį... pirmykštį, tokį gaivališką, tokį barbarišką pavidalą. Bet jos labai jaudina, — skubiai pridūrė ponas Fišas, kad mes su Danu neįsižeistume, jog mūsų tikėjimas vadinamas „primityviu“ ir „barbarišku“.