Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kaip aš puikiai prisiminiau jas tą vasaros dieną — Morinę Erli ir Karoliną O’Dėj, — kaip jos drauge juokėsi ir sukinėjosi, kai Ovenas Minis atėjo smūgiuoti.

Kokią galią savyje aš aptikau! Buvau tikras, kad užpildysiu visą tribūną — vieną gražią dieną tikrai „pamatysiu“ visus, kurie tenai buvo; ir galiausiai surasiu tą nepaprastą kažką, kam motina mojavo.

Ponas Arturas Daulingas buvo tenai. Mačiau, kaip jis sėdi viena ranka prisidengęs nuo saulės akis, o kita ranka pridengęs akis žmonai — jis visada jai taip patarnauja. Arturas Daulingas stebėjo „Kalėdų giesmės“ spektaklį, mat jo žmona, įkyriausia Miesto bibliotekos tarybos persona, labai rimtai ir nuobodžiai vaidino Praėjusių Kalėdų vaiduoklį. Amanda Dauling buvo lyties stereotipų laužymo pradininkė; ji nešiodavo vyriškus kostiumus — prašmatnią suknelę jai atstojo švarkas ir kaklaraištis — ir kai ji rūkydavo, tai pūsdavo dūmą tiesiai vyrams į veidą, tuo išreikšdama giliausią savo įsitikinimą, jog vyrai būtent taip elgiasi su moterimis. Abu, Amanda ir jos vyras, mėgdavo griauti lyties stereotipus arba kiek įmanoma radikaliau ir sąmoningiau keistis vaidmenimis — todėl jis dažnai eidavo apsipirkti į krautuvę su prijuoste; todėl jos plaukai buvo trumpesni negu jo, išskyrus kojų ir pažastų, kur ji leisdavo jiems augti. Jų žodyne buvo keletas pozityvių žodžių, tarp jų „europietiškas“; moterys, kurios nesiskuta pažastų ir kojų buvo laikomos „europietiškesnėmis“ už kitas amerikietes, turinčias šiuo atžvilgiu neabejotiną pranašumą.

Ši pora neturėjo vaikų — Dano Nidemo spėjimu, jie buvo taip susikeitę vietomis, kad vaikus pagimdyti būtų buvę išties sunku, — ir jų dalyvavimą Mažosios lygos varžybose visada ženklino nepritarimas šiai sporto rūšiai: tai, kad mergaitėms nebuvo leidžiama žaisti Mažojoje lygoje, buvo lyties stereotipų egzistavimo pavyzdys, kurstantis Daulingų kategoriškumą ir įniršį. Jie įspėjo, kad jeigu turėtų dukterį, tai ji žaistų Mažojoje lygoje. Tai buvo pora, turinti savo temą — deja, vienintelę, ir labai siaurą, be to, jie ją pervertino, tačiau du jauni žmonės, vykdantys tokią iššaukiančią misiją, buvo gana įdomūs lėtiems, su viskuo sutinkantiems tipažams, kurie Greivsende sudarė daugumą. Ponas Čikeringas, mūsų storulis treneris ir menedžeris, gyveno bijodamas tos dienos, kai Daulingai pagimdys dukterį. Ponas Čikeringas priklausė prie senosios mokyklos — jis tikėjo, kad tiktai berniukai turi žaisti beisbolą, o mergaitės žiūrėti, kaip jie žaidžia, arba žaisti „softbolą“.

Kaip dauguma mažų miestelių pasaulio perdirbinėtojų, Daulingai turėjo iš ko gyventi; jis iš esmės nieko neveikė — išskyrus tai, kad be atokvėpio tobulino savo gerai įrengtų namų interjerą ir su manikiūrininko kruopštumu tvarkė veją. Dar tik eidamas trečią dešimtį, Arturas Daulingas krapštinėdavosi apie namus aršiau už kokį pensininką, kuriam tai būtų buvę visai natūralu. Amanda Dauling irgi niekur nedirbo, bet nepailsdama dalyvavo tarybos veikloje. Ji globojo visas įmanomas sritis ir buvo ne tik Miesto bibliotekos tarybos narė; bet su šia taryba ji turėjo daugiausia reikalų ir tarnavo jai su ypatingu įkarščiu.

Vienas iš veiksmingiausių pasaulio perdirbimo būdų jai atrodė knygų draudimas. Lyties stereotipai, kaip ji mėgdavo sakyti, nenukrenta iš dangaus; knygos gadina vaikus — ir tos knygos, kurias vaikystėje skaito berniukai ir kurias vaikystėje skaito mergaitės, padaro daugiausia skriaudos! „Tomas Sojerisu ir „Heklberis Finas“, pavyzdžiui, moko žiūrėti į moterį iš aukšto — vien jų pakanka seksualiniams stereotipams sukurti! O, tarkime, „Vėtrų kalnas“, Amandos Dauling žodžiais, į pasiutimą varo savo mokymu, kaip moteris turi paklusti vyrui.

„Greivsendo artistų“ spektakliuose Daulingai dalyvaudavo paeiliui. Jų dalyvavimas buvo nuolatinis, bet vaidmenys antraeiliai; ji vaidindavo vyrus; jis pasirinkdavo epizodinius moterų vaidmenis, dažniausiai be teksto. Ji buvo ambicingesnė už jį, kaip ir dera moteriai, pasiryžusiai sugriauti lyties stereotipus; ji buvo įsitikinusi, kad vyrų vaidmenys su tekstu idealiai jai tinka.

Danas Nidemas ką galėdamas jiems parinkdavo. Jeigu atsakysi, tai jie su malonumu pripaišys — o tą jie dažnai darydavo, — kad „viena arba kita“ yra diskriminavimas. Kiekvieno iš Daulingų pasirodymas scenoje suteikdavo spektakliui klasikinio absurdo elementų. Amanda buvo pasibaisėtina kaip vyras, — bet ji būtų buvusi tokia pat pasibaisėtina ir kaip moteris, kaip Danas netruko pareikšti, o Arturas esąs tiesiog baisus. Miestelio gyventojams tie nuobodūs keistuoliai patiko, kaip tai įmanoma tiktai provincijoje, kur kiekvienas žino, kas ir ką laiko po padu. O Daulingai buvo nuobodūs, jų ekscentriškumą gadino ir menkino tai, kad iš anksto galima buvo numatyti jų griežtai atseikėtų jausmų protrūkius; ir vis dėlto tai buvo įaugusi į „Greivsendo artistų“ trupę pora, kuri suteikdavo žiūrovams nuolatinę, kad ir iš anksto numanomą, pramogą. Danas Nidemas buvo ne toks kvailas, kad jų atsisakytų.

Kaip aš nustebinau pats save per tą Kūčių vakarą! Aš žinojau, kad, daug mėnesių — netgi metų — atidžiai stebėdamas žmones iš Greivsendo rotušės užkulisio, galiausiai rasiu tą veidą iš tribūnos, kuriam mano motina pamojavo. Kodėl iš rotušės užkulisio, o ne pačioje beisbolo aikštelėje? — paklausite jūs. Ar ne verčiau stebėti tikruosius sirgalius tikrose tribūnose? Žmonės paprastai sėda į tas pačias vietas. Tačiau Dano teatre aš turėjau pranašumų; galėjau stebėti auditoriją nematomas, o jeigu būčiau stovėjęs tarp aikštelės ir jų, visi būtų atkreipę į mane dėmesį. Užkulisiai, ir visa, kas įeina į šią sąvoką, yra nematoma. Daug daugiau gali įžiūrėti veiduose, kurie tavęs nemato. Jeigu aš ieškojau tėvo, tai argi ne geriau tai daryti niekam nematant?

— „Vaiduokli! — tarė Skrudžas Praėjusių Kalėdų vaiduokliui. — Perkelk mane iš šitos vietos kitur.“

Aš žiūrėjau, kaip ponas Arturas Daulingas stebi savo žmoną, sakančią tokius žodžius:

— „Aš tau sakiau, kad tai kadaise buvusių daiktų šešėliai. Kad jie yra tokie, kokie yra, — tarė Amanda Dauling. — Manęs nekaltink!“ — Mačiau, kaip mano miestelio gyventojai prunkščia — visi, išskyrus Artūrą Daulingą, jam priešingos lyties personažo vaidmuo, kurį matė prieš savo akis, regis, darė stiprų įspūdį.

Tai, kad „Greivsendo artistų“ spektakliuose Daulingai vaidindavo pakaitomis, kad jie niekada nevaidindavo scenoje abu, nuolat linksmino Daną, ir kalbėdamas su Fišu jis dažnai traukdavo juos per dantį.

— Kažin, ar jie ir lovoje viską daro pakaitomis? — sakydavo Danas.

— Sunku net įsivaizduoti, — atsakydavo Fišas.

Ko tik aš neprisisvajojau stovėdamas užkulisyje Kūčių vakarą! Kaip gaivinau savo prisiminimus žiūrėdamas į miestelėnų veidus! Kai ponas Fišas paklausė Esamų Kalėdų vaiduoklio, ar tie nelaimingi vaikai jo, o Vaiduoklis atsakė: „Jie yra žmogaus“, — kaip ponia Kenmor didžiavosi savo vyru mėsininku Kenmoru; kaip reumatinė jų sūnaus Donio širdelė pašoko iš džiaugsmo, kai išgirdo savo tėvą kalbantį, o ne vartantį mėsą! „Šis vaikis yra Neišmanymas, — pasakė mėsininkas. — Ši mergaitė yra Geidulys. Saugokis jų abiejų, ir visų jų atmainų, bet labiausiai šito vaikio, nes aš matau, kad tai jam užrašyta ant kaktos, vadinasi, toks jo likimas, antraip tas užrašas jau būtų pakabintas.“ Ponas Kenmoras norėjo pasakyti „panaikintas“, bet, matyt, tuo metu galvojo apie skerdieną. Patiklūs miestelėnų veidai bylojo, kad tą klaidą jie vargiai pastebėjo, kaip ir pats Kenmoras; iš visų mano stebimų veidų tiktai Harietė Vilrait, — kuri matė beveik visas „Kalėdų giesmės“ versijas, kokias tik Danas Nidemas buvo pastatęs, — susiraukė, kai išgirdo, kaip mėsininkas mėsinėja savo tekstą. Mano senelė, iš prigimties kritikė, užsimerkė ir atsiduso.