Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Aš taip buvau įnikęs stebėti žiūrovus, kad atsisukau į sceną tiktai tada, kai joje pasirodė Ovenas Minis.

Man nebūtina buvo atsisukti, ir taip žinojau, kad jis jau čia. Per salę nuvilnijo šurmulys. Mano miestelėnų veidai — tokie patenkinti, tokie susidomėję, tokie skirtingi — staiga neįtikėtinai supanašėjo; kiekvienas veidas tarsi kito baimės modelis. Netgi senelė — tokia nepriklausoma, tokia pakylėta — tvirčiau apsigaubė kailiniais ir suvirpėjo: juntamas skersvėjis palietė mano miestelėnams kaklus; virpulys, nupurtęs senelę, perėjo per juos visus. Donis Kenmoras suspaudė savo reumatinę širdį; Morinė Erli, pasiryžusi daugiau neprisišlapinti, užsimerkė. Siaubo išraiška Artūro Daulingo veide pranoko susidomėjimą aktoriais, vaidinančiais priešingos lyties vaidmenis — nes nebuvo aišku, nei kokios Ovenas Minis lyties, nei kas jis toks; aišku tiktai, kad jis vaiduoklis.

— „Ateities vaiduokli! — suriko ponas Fišas. — Aš bijau tavęs labiau negu visų kitų matytų šmėklų. — Matant išgąstį miestelėnų veiduose, tuo tikrai galima buvo patikėti; buvo akivaizdu, kad jie sutiko su ponu Fišu, jog šitas vaiduoklis baisiausias. — Ar tu man nieko nepasakysi?“ — meldė Skrudžas.

Ovenas nusikosėjo. Tai nebuvo, kaip Danas tikėjosi, „humanizuojantis“ garsas; tai buvo toks gilus gargaliavimas, ir toks panašus į priešmirtinį gargaliavimą, kad žiūrovai krūptelėjo — žmonės ėmė muistytis ant kėdžių; Morinė Erli, praradusi viltį sulaikyti šlapimą, plačiai atsimerkė ir pasižiūrėjo į tokio nežemiško kosulio šaltinį. Kaip tik tuo metu ir aš atsisukau pasižiūrėti į jį — tą pačią akimirką, kai jis ištiesė savo vaikiška pudra nubalintą ranką ir parodė. Pakilęs karštis supurtė jo virpančią ranką, lyg elektra nutrenkė. Ponas Fišas krūptelėjo.

— „Vesk! — užriko Skrudžas. — Vesk!“ Čiuoždamas per sceną Ovenas Minis ėmė jį vesti. Tačiau ateitis buvo tokia neaiški, kad Skrudžas vis negalėjo jos įžiūrėti — kol pagaliau jie priėjo šventorių. „Garbinga vieta, — kaip Dikensas pavadino ją, — užžėlusi žolėmis ir piktžolėmis, mirtį, ne gyvenimą auginanti augmenija; užgriozdinta kapais, vešinti nuo nepasotinamo apetito.“

— „Kol aš nepriėjau prie to akmens, kurį man rodai“, — pradėjo Skrudžas. Tarp antkapių iš papjė mašė, kur stovėjo Fišas, stūksojo vienas didesnis akmuo, į kurį Ovenas ir rodė — bedė ir bedė pirštu, rodė ir rodė. Tam, kad Fišas daugiau nebegaištų ir pereitų prie tos dalies, kur jis perskaito savo vardą ant antkapio, Ovenas pats priėjo arčiau prie akmens.

Skrudžas pradėjo vapėti:

— „Žmogaus kelio kryptis nulemia jo pabaigą, prie kurios, jeigu kryptis lieka nepakitusi, ji turi žmogų nuvesti. Tačiau, — pasakė Fišas Ovenui, — jeigu kryptis pasikeičia, pabaiga bus kitokia. Sakykime, taip atsitiks ir tam, ką man rodai!“

Ovenas Minis, neprikalbintas prabilti, pasilenkė prie paminklo; tarsi skaitydamas ten užrašytą vardą, jis staiga nualpo.

— Ovenai! — griežtai pasakė ponas Fišas, tačiau Ovenas, kaip Ateities vaiduoklis, buvo pasmerktas neatsakyti. — Ovenai? — jau šilčiau paklausė Fišas; žiūrovai užjautė poną Fišą, suprasdami jo nenorą paliesti susmukusią su gobtuvu figūrą.

Nė kiek nenustebčiau, pagalvojau, jeigu Ovenas staiga atgautų sąmonę ir pašokęs ant kojų imtų klykti; būtent taip Ovenas ir padarė — anksčiau, negu Danas liepė nuleisti uždangą. Ponas Fišas užvirto ant savo paties kapo, o nuo klaikaus Oveno riksmo pašiurpo visi žiūrovai. Kas klykė, kas aikčiojo; aš žinojau, kad Morinės Erli kelnaitės vėl šlapios. Bet ką gi iš tikrųjų Ateities vaiduoklis tenai pamatė?

Ponas Fišas, sceninės sumaišties veteranas, gulėjo išsitiesęs ant grindų kaip tik labai patogiai, kad galėtų perskaityti savo vardą ant papjė mašė antkapio, kurį jis krisdamas beveik nugriovė.

— Ebinizeris Skrudžas! Ar tai aš tas žmogus? — paklausė jis Oveno, bet Ovenui buvo kažkas atsitikę, nes jis buvo pasibaisėjęs papjė masė antkapiu labiau negu Skrudžas; Ovenas atatupstas traukėsi atgal. Jis ėjo atbulas per sceną, nors Fišas meldė atsakyti į jo klausimą. Netardamas nė žodžio ir net neberodydamas į antkapį, kuris turėjo galios išgąsdinti net patį Būsimų Kalėdų vaiduoklį, Ovenas Minis paliko sceną.

Persirengimo kambaryje užsikvempęs ant grimo stalelio jis ėmė verkti — jo plaukai buvo išsipudravę, o veidas išterliotas juodai nuo akių apvado. Danas Nidemas pačiupinėjo jam kaktą.

— Tu visas degi, Ovenai! — pasakė jis. — Aš tuojau pat vežu tave namo, tiesiai į lovą.

— Kas tau atsitiko? — kamantinėjau Oveną, bet jis tik purtė galvą ir sriūbavo dar garsiau.

— Jis nualpo, štai kas atsitiko! — paaiškino Danas; Ovenas papurtė galvą.

— Kaip jis jaučiasi? — paklausė įėjęs pro duris Fišas; Danas liepė nuleisti uždangą nepasibaigus paskutinei Fišo scenai. — Ar tau negerai, Ovenai? — paklausė jis. — O Dieve, tu atrodai taip, lyg būtum išvydęs vaiduoklį!

— Dabar aš jau viską mačiau, — pasakė Danas. — Mačiau, kaip Skrudžo vaidmuo pasidarė antraeilis, mačiau, kaip Ateities vaiduoklis išsigando pats!

Pastorius Luisas Merilis atėjo į persirengimo kambarį pasiūlyti savo pagalbos, nors Ovenui, regis, labiau reikėjo gydytojo negu dvasininko.

— Ovenai? — kreipėsi į jį pastorius. — Ar tau kas nors atsitiko? Ovenas papurtė galvą. — Ką tu pamatei?

Ovenas nustojo verkti ir pasižiūrėjo į jį. Mane nustebino, kad pastorius buvo tikras, jog Ovenas kažką pamatė. Būdamas dvasininkas, tikėjimo žmogus, jis galbūt buvo geriau susipažinęs su „vizijomis“ negu mes visi; ko gero, jis mokėjo atpažinti tuos momentus, kai vizijos pasirodo kitiems žmonėms.

— KĄ JŪS NORITE TUO PASAKYTI? — paklausė Ovenas pastoriaus Merilio.

— Tu kažką pamatei, ar ne? — paklausė pastorius Merilis Oveno. Ovenas išvertęs akis žiūrėjo į jį. — Pamatei? — pakartojo jis.

— AŠ MAČIAU SAVO PAVARDĘ — ANT PAMINKLO, — pasakė Ovenas Minis.

Danas apkabino Oveną ir priglaudė prie savęs.

— Ovenai, Ovenai — taip ir buvo autoriaus parašyta! Tu sergi, turi karščio! Tu per daug susijaudinęs. Tai, kad tu pamatei pavardę ant paminklo, yra tai, kaip ir turi būti, — tai įsivaizdavimas, Ovenai, — pasakė Danas.

— TAI BUVO MANO PAVARDĖ, — atsakė Ovenas. — NE SKRUDŽO.

Pastorius Merilis atsiklaupė prie jo.

— Tai natūralus dalykas, Ovenai, — pasakė jam Merilis. — Tavo pavardė ant tavo paties kapo — tai regėjimas, kurie mus visus aplanko. Tai tiesiog blogas sapnas, Ovenai.

Tačiau Danas Nidemas įtariai vertino pastoriaus Merilio žodžius, tarytum pats niekada gyvenime nebūtų patyręs jokių vizijų; jis visai nebuvo tikras, kad matyti savo pavardę ant antkapio yra „natūralus dalykas“. Ponas Fišas spoksojo į pastorių laukdamas kitų „stebuklų“, priderančių Kristaus gimimui, su kuriuo jis visai neseniai, ir pirmą kartą gyvenime, taip iš arti susidūrė.

Ant vaikiška pudra apibarstyto grimo stalelio vis dar buvo matyti paties Oveno ranka išvedžiota jo pavardė — OVENAS MINIS. Aš jam parodžiau.

— Ovenai, — pasakiau, — žiūrėk, ką tu pats parašei šį vakarą. Matai, tu jau apie tai galvojai — apie savo pavardę.

Bet Ovenas Minis tiktai gręžė mane žvilgsniu, kol aš nuleidau akis. Tada jis įsistebeilijo į Daną, kol šis neištvėręs kreipėsi į Fišą:

— Eime, pakelsime uždangą ir viską užbaigsime.

Tada Ovenas įsistebeilijo į pastorių Merilį, kol tas pasakė:

— Aš tave parvešiu namo, Ovenai. Tau nebereikia eiti į sceną nusilenkti su dievaižin kokia temperatūra.