Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Visos per televiziją stebimos šiuolaikinės kultūros apraiškos bylojo senelei apie neginčijamą nacijos saulėlydį, apie negailestingą dvasinį ir moralinį pagedimą, apie spartų ir visa apimantį smukimą, laukiantį mūsų ateityje.

Per televizorių buvo rodoma daug dalykų, kuriems mudu su Ovenu nebuvome pasiruošę; bet labiausiai mes nebuvome pasiruošę aktyviam senelės dalyvavimui beveik visame kame, kas tik buvo rodoma. Kai ypač retais atvejais žiūrėdavome vieni, mums tarsi ko trūkdavo; be tų beveik nesiliaujančių, kandžių senelės komentarų, buvo tik kelios programos, kurios atrodydavo įdomios. Kai žiūrėdavome be jos, Ovenas visada sakydavo:

— ĮSIVAIZDUOJU, KAIP TAVO SENELĖ SUMALTU JUOS Į MILTUS.

Žinoma, nėra tokios užkietėjusios širdies, — kad ir kaip rimtai nusiteikusios, — kuri nerastų merdėjančioje kultūroje ko nors smagaus; net mano senelė mėgdavo vieną televizijos laidą. Aš stebėjausi, bet senelė ir Ovenas buvo prisiekę vienos laidos mėgėjai — senelei tai buvo vienintelė laida, kurią ji mėgo be išlygų; Ovenui tai buvo mėgstamiausia laida iš keleto kitų, kurias iš pradžių dievino.

Ta neįtikėtina figūra, kuri patraukė tokias kritiškas asmenybes kaip senelė ir Ovenas, buvo begėdis pataikautojas miniai, muzikos sąvadautojas, kuris sukapodavo Šopeną, Mocartą ir Debiusi į dvi tris minutes trunkantį šou teatrališko mostagavimo deimantiniais žiedais apmaustytais pirštais. Kartais jis grodavo permatomu fortepijonu su stikliniu viršumi ir išdidžiai pabrėždavo, kiek šimtų tūkstančių dolerių tas fortepijonas jam kainavęs; vienas jo deimantinių žiedų buvo fortepijono formos, o ant fortepijono jam grojant visada stovėdavo didelė puošni žvakidė. Televizijos vaikystėje jis buvo stabas — daugiausia moterims, vyresnėms už senelę ir perpus mažiau išsilavinusioms; vis dėlto senelė ir Ovenas jį mėgo. Kadaise, būdamas vos keturiolikos metų, jis grojo kaip solistas su Čikagos simfoniniu orkestru, bet dabar, jau būdamas garbanotas trisdešimtmetis, jis teikė pirmenybę vizualiniam, o ne akustiniam įspūdžiui. Jis vilkėdavo kailinius iki žemės ir blizgučiais nusagstytus kostiumus; buvo pasisiūdinęs kailinius iš šinšilų, už kuriuos suplojo šešiasdešimt tūkstančių dolerių; turėjo švarką, apsiūtą dvidešimt keturių karatų aukso juostele; nešiojo smokingą su deimantinėmis sagomis ant kurių buvo išgraviruotos jo vardo raidės.

— LIBERACIS! — kiekvieną kartą pamatęs jį sušukdavo Ovenas; jo šou buvo rodomas dešimt kartų per savaitę. Tai buvo juokingas kaip povas vyras saldžiu moterišku balseliu ir tokiomis giliomis duobutėmis skruostuose tarsi iškaltomis figūriniu plaktuku.

— Kodėl man nepersivilkus kokiu nors įspūdingesnių rūbeliu? — burkuodavo jis; senelė su Ovenu kvatodavo iš susižavėjimo, o Liberačis sugrįždavo prie fortepijono pasikeitęs savo blizgantį švarką į kailinius.

Manau, kad Liberačis buvo androgenų pionierius — paruošęs visuomenę tokiems iškrypėliams kaip Eltonas Džonas ir Boi Džordžas, — bet aš niekuomet negalėjau suprasti, kodėl jis taip patiko Ovenui ir senelei. Jis, be abejo, grojo ne savo muziką, nes perdirbdavo Mocartą taip, kad atrodydavo, jog groja „Maką Peilį“; kartkartėmis jis grodavo ir „Maką Peilį“.

— Jis myli savo motiną, — sakydavo senelė gindama Liberačį, — tiesą sakant, tai buvo tiesa; jis ne tik aikčiodavo dėl motinos per televiziją, bet, kaip paaiškėjo, gyveno drauge su senąja ponia iki pat jos mirties 1980 metais!

— JIS ĮDARBINO SAVO BROLĮ, — pabrėžė Ovenas. — O DŽORDŽAS MAN NEATRODO ITIN TALENTINGAS. — Tikrai, Džordžas, jo tylusis brolis, sąžiningai čirpino smuiką, o nulipęs nuo scenos tapo Liberačio muziejaus prižiūrėtoju Las Vegase, kur 1983-aisiais ir mirė. Bet iš kur Ovenas ištraukė, kad Liberačis buvo ITIN TALENTINGAS? Mano akimis, didžiausias jo talentas buvo mokėjimas akiplėšiškai linksminti patį save, nors jis mokėjo ir iš savęs pasijuokti. Bet senelė ir Ovenas alpo dėl jo taip pat kaip žilaplaukės damos Liberačio televizijos auditorijoje — ypač kai kvėštelėjęs jų numylėtinis įbėgdavo į auditoriją ir kviesdavo jas šokti.

— Jis iš tikrųjų myli pagyvenusius žmones! — nustebusi sakydavo senelė.

— JIS NIEKO NEGALĖTU NUSKRIAUSTI! — susižavėjęs pritardavo Ovenas.

Tuo metu aš maniau, kad jis homikas, tačiau Londono apžvalgininkas, kuris padarė panašią užuominą apie jo seksualinę orientaciją, buvo nuteistas už šmeižtą. (Tai įvyko 1959 metais; liudytojų suole Liberačis pareiškė, kad buvo apkaltintas homoseksualumu. Prisimenu, kaip Ovenas su senele džiūgavo!)

Taigi mano džiaugsmas, 1954-aisiais atsiradus televizoriui Frant gatvės aštuoniasdešimtajame numeryje, buvo atmieštas gluminančios mano senelės ir Oveno Minio meilės Liberačiui. Man buvo visiškai svetimas tas jų beatodairiškas tokios kičinės personos garbinimas — mama niekada nebūtų sutikusi dainuoti su Liberačiu! — ir tą savo nepasitenkinimą aš kaip visada išreiškiau Danui.

Į jį ištikusią nelaimę Danas sugebėjo žvelgti kūrybiškai ir dažnai pozityviai; dauguma dėstytojų net geresnėse vidurinėse mokyklose yra nevykę slapukai, tušuojantys tingumą ir savo nedidelį autoritetą galintys primesti tiktai paaugliams; tačiau Danas niekada nebuvo vienas iš jų. Ar jis tikėjosi dirbti Greivsendo akademijoje iki pensijos, kai įsimylėjo ir vedė mano motiną, aš niekada nesužinosiu; tačiau jos netektis ir jo atsakas į tokią neteisybę pasireiškė tuo, kad jis atsidėjo „sveiko berniuko“ ugdymui tokiais būdais, kurie pranoko net oriai suformuluotus Greivsendo mokymo programos tikslus, — tas „sveiko berniuko“ ugdymas turėjo užtrukti ketverius metus. Danas buvo geriausias iš tuometinių mokyklos dėstytojų; jis buvo ne tik energingas, geras mokytojas — jis suprato, kad būti jaunam nėra lengva; kad paaugliui daug sunkiau negu suaugusiam — tokios nuomonės nedažnai laikomasi suaugusiųjų pasaulyje ir labai retai tarp privačios mokyklos dėstytojų ( kurie dažniau žiūri į savo auklėtinius kaip į privilegijuotus storžievius iš pasiturinčiųjų sluoksnio — išlepintus vaikėzus, kuriems reikia drausmės). Danas Nidemas, nors ir buvo susidūręs Greivsendo akademijoje ne su vienu išlepintu vaikėzu, kuriam reikia drausmės, tiesiog labiau užjautė žmones iki dvidešimties metų amžiaus negu savo bendraamžius ir vyresnius, — nors vyresnius kiek labiau, tikėdamas, kad jie išgyvena antrąją paauglystę ir (kaip berniukai Greivsende) reikalingi ypatingo dėmesio.

— Tavo senelė sensta, — pasakė man Danas. — Ji neteko artimiausių žmonių — savo vyro, tavo mamos. O Lidija — nors nei tavo senelė, nei Lidija to nežinojo — ko gero, buvo artimiausia tavo senelės bičiulė. Bendrauti su Etele tas pats, kas su kabančiu ant sienos hidrantu. Jeigu senelei patinka Liberačis, nesmerk jos dėl to. Nebūk toks snobas! Jeigu kas nors daro ją laimingą, nepurkštauk, — sakė Danas.

Bet jeigu dar galima buvo suprasti, kad tokio amžiaus žmogus kaip senelė gali mėgti Liberačį, tai visiškai nesuprantama, kaip Ovenas Minis irgi galėjo mėgti tą klavišinius dantis rodantį pamaivą.

— Mane vemt verčia, kad Ovenas įsivaizduoja esąs toks protingas, — pasakiau Danui. — Jeigu jis toks protingas, kaip jam — tokiame amžiuje — gali patikti Liberačis?

— Ovenas iš tikrųjų protingas, — atsakė Danas. — Protingesnis negu pats mano. Bet jis nepažįsta pasaulio, — pridūrė Danas. — Vienas Dievas žino, su kokiais baisiais prietarais jis užaugo šeimoje! Jo tėvas yra tamsus slėpinys, ir niekas nežino, kokios psichikos bėdos kamuoja jo motiną — jos būsena tokia nenormali, kad mes net negalime nuspėti jos beprotybės laipsnio! Galbūt Liberačis patinka Ovenui todėl, kad Greivsende tokių nėra ir negali būti. Kodėl jis taip trokšta nuvažiuoti į Sojerio Depą? — paklausė manęs Danas. — Todėl, kad jis niekada tenai nebuvo.